Žiniasklaida

Šaltasis karas oficialioje ir bulvarinėje Rusijos žiniasklaidoje kariaujamas visu frontu, nors valdžios atstovai tai ir bando neigti. Pagrindinis priešas įvardytas jau seniai – tai JAV, o dabar imtasi „traukti į dienos šviesą“ ir visų pasaulinių nelaimių kaltininkės sąjungininkus. Kartais tai daroma tiesmukai ir be užuolankų, pavyzdžiui, svarstant Ukrainos situaciją ir prognozuojant, kada gi šalies prezidentas Viktoras Juščenka, kuris pristatomas kaip M. Saakašvilio bendras, nuves Ukrainą ne į išsvajotoją partnerystę NATO ir Europos Sąjungoje, o į pražūtį ir sumaištį. Kartais panaudojamos daug subtilesnės priemonės, tokios kaip Miuncheno susitarimo protokolų bei žvalgybinės medžiagos „išslaptinimas“ ir šios informacijos komentavimas, žongliruojant faktais ir jų interpretacijomis taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl aiškiai nurodytų tikrųjų anuometinių draugų ir išdavikų. Vienintelė tame tekste padidintu šriftu išryškinta yra frazė, kad „šiandien JAV visomis įmanomomis priemonėmis siekia viešpatauti pasaulyje, todėl mes matome visišką 70 metų senumo įvykių pasikartojimą“ („Росийская газета“, rugsėjo 30 d.). Noriu tik pridurti, kad dienraštis „Росийская газета“ – tai oficialus Rusijos vyriausybės leidžiamas laikraštis, Lietuvoje publikuojamo leidinio „Valstybės žinios“ analogas. Šiandienė situacija Rusijos žiniasklaidojė nėra vienalytė. Ne veltui straipsnio pradžioje paminėjau tik oficialią ir bulvarinę žiniasklaidą.

1961 metais pasirodė labai įžvalgi JAV filosofo ir sociologo Danielio J.Burstino (Daniel J.Boorstin) knyga „Įvaizdis: Amerikos pseudoįvykių vadovas“, kurioje bene pirmą kartą teorinėje literatūroje buvo išanalizuotas medijų vaidmuo kuriant įvykius ir žmones. Danielis J.Burstinas prabilo apie tai, kad modernioji visuomenė vis labiau panyra į dirbtinai kuriamų įvykių ir nenatūraliai išgarsėjančių žmonių pseudorealybę. Pseudoįvykis yra tai, kas neįvyksta savaime, susiklosčius aplinkybėms arba veikiant kažkieno valiai. Veikiau pseudoįvykis yra suplanuojamas, surežisuojamas ir pagarsinamas. Kaip pastebi D.J.Burstinas, pseudoįvykis nėra spontaniškas – jį kažkas suplanuoja ir pasodina informacinėje dirvoje. Paprastai tai ne koks nors realus įvykis – toks kaip traukinio ar lėktuvo katastrofa ar kaip žemės drebėjimas, o interviu. Pseudoįvykis yra kuriamas tam, kad būtų iškart pagarsinamas, tęsiamas, reprodukuojamas ir tiražuojamas. Dalis pseudoįvykio informacijos turi būti laužta iš piršto ir visiškai atplėšta nuo tikrovės – tada bus galima jį toliau tikslinti ir pildyti, o gal ir palaikyti skandalui ar sensacijai būtiną įtampą. Pseudoįvykis planuojamas iš anksto ir skelbiamas kaip ateities dalykas (kaip dar įvyksiantis), nors aprašoma tai, kas esą jau įvyko praeityje. Klausimas „Ar tai tiesa?“ arba „Ar tai iš tikrųjų įvyko?“ pseudoįvykio kontekste visiškai nesvarbus – jį keičia daug aktualesnis klausimas „Ar tai verta publikuoti?“ arba „Ar tai turi atsidurti karštose žiniose?“.

Nuo Lietuvos tapatybės paieškų – prie simbolinio mąstymo ir propagandos. Tokį šuolį atlieka lrytas.lt paskaitų rengėjai ir siūlo pasiklausyti Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojo, filosofo Gintauto Mažeikio paskaitos. „Propagandos terminas, pati institucija ir mokslas apie propagandą patiria savo Renesansą“, – tvirtina jis ir ketina parodyti, kaip pasinaudojant simbolinio mąstymo formomis yra tikslingai jomis manipuliuojama. lrytas.lt skaitytojams prieš paskaitą siūlome interviu su G.Mažeikiu apie propagandą ir simbolinį mąstymą. – Kas yra propaganda, bent jau primityviai, galima suprasti. O kas yra simbolinis mąstymas, kuris, kaip rašote viename straipsnyje, dabar tiesiog klesti? – Simbolinis mąstymas yra nuoroda į simbolinio mąstymo formas. O simbolinio mąstymo formos tai pirmiausia mitinis, maginis, ideologinis, meninis, mokslinis, religinis mąstymo būdas. Tai yra tam tikros samprotavimo taisyklės arba tam tikri sprendimo būdai ir atitinkamos vertybės. Visi žmonės turi šias minėtas vienaip ar kitaip išpuoselėtas mąstymo formas. Propaganda siekia jas tikslingai veikti, o kadangi dauguma žmonių labiausiai remiasi mitine, religine ir ideologine mąstymo formomis, atitinkamai daugiausia manipuliacijų vyksta su šiomis vertybėmis ir idėjomis. – Ar galėtumėte pateikti pavyzdžių? – Ideologinis mąstymo būdas iš esmės yra labai artimas ir dažnai sutampa su mitiniu ir religiniu.

Šiandien mes gyvename naujo tipo karo sąlygomis. Vyksta informacinis karas, kurio nepastebėti arba ignoruoti darosi nebeįmanoma. Jis prasidėjo iškart po to, kai Rusija susiorientavo naujojoje politinėje tikrovėje ir susivokė, kad Baltijos šalys, nepaisant jos grėsmingo tono, gąsdinimų ir diplomatinio bei ekonominio spaudimo, neišvengiamai taps NATO ir Europos Sąjungos narėmis. Kai paaiškėjo, kad šios šalys jau išslydo iš Rusijos tiesioginės politinės kontrolės sferos, teko imtis naujos strategijos, kurios pasekmes mes šiuo metu akivaizdžiai patiriame. Tiesą sakant, nieko naujo čia nėra. Neatsitiktinai 1991 metų sausio 13-osios kruvinieji įvykiai Vilniuje ir laisvės gynėjų žudymas prie televizijos bokšto buvo tiesiogiai susijęs su siekiu užvaldyti Lietuvos infomacinę erdvę – jau nuo tada sovietų smurtas ir karinė jėga buvo nukreipta visų pirma prieš laisvą ir nepriklausomą informaciją. Tai ir buvo informacinio karo pradžia. Rusijos informacinis ir propagandinis karas prieš Lietuvą atgimė ir suintensyvėjo per nušalintojo Prezidento Rolando Pakso skandalą. Jau tuo metu tapo akivaizdus siekis užvaldyti Lietuvos informacinę erdvę, tam pasitelkiant mūsų pačių žiniasklaidą. Ateities politologai ir socialiniai analitikai paksogeitą neabejotinai analizuos ne tik kaip mėginimą destabilizuoti Lietuvą sukeliant joje pilietinį karą ar bent jau mažų mažiausiai pilietinius neramumus, bet ir kaip aršią kovą dėl viešosios nuomonės užvaldymo bei įsiviešpatavimo viešojoje erdvėje.

Manau, reikia atkreipti dėmesį į sparčiai auganti senų ir naujų informacinių psichotroninų technologijų vystimąsi. Tai realus ginklas ir pavojus pavieniams asmenims, tačiau svarbiausia, visai tautai, jos kariuomenei, teisėtvarkos ir valdžios struktūroms. Informacija turi milžinišką reikšmę.Šimtus metų žinoma šnipinėjimo tarnybų svarba,tačiau tai nebuvo vadinama informacine veikla. Dabar situacija pasaulyje atsiradus naujausiems informacinių karų būdams iš esmės pasikeitė. Svarbu tai, kad gaminant psichofizinį ginklą atsiranda reali galimybė veikti žmogaus psichiką ir sąmonę prieš jo valią. Ginklą gali naudoti valstybių kariuomenės ir teisėtvarkos struktūros, kriminalinės struktūros, komersantų susivienijimai ir net atskiri, agresyviai nusiteikę subjektai, įvairios sektos. Tai nauja realybė, kurią būtina įvertinti nacionalinio saugumo aspektu. Atkreipkite dėmesį į tai, kad savo kryptiniu poveikiu informacinė kova skirstoma į dvį pagrindines rūšis: informacinę – technikinę ir informacinę–psichologinę. Informacinėje – technikinėje kovoje svarbiausi puolimo ir gynybos objektai, valdymo, ryšių, telekomunikacijų sistemos, įvairios radioelektroninės sistemos. Būtent šioje plotmėje susiformavo, “informacinis ginklas”, kuris pasaulyje plačiai paplito pasibaigus karinei operacijai prieš Iraką 1991 metais. Tuomet svarbiausias Irako pralaimėjimo faktorius buvo būtent informacinio ginklo panaudojimas.

Pačioje XX amžiaus pabaigoje atsirado nemažai naujų sąvokų, susijusių su sparčia informacinių technologijų plėtra. Pasaulis keičiasi, reiškiniai, kurie atrodė amžini ir nepajudinami, praranda savo esmę, deformuojasi. Vis dažniau realius karus lydi ar net pakeičia informaciniai karai, o viešųjų ryšių specialistai kartais laikomi vos ne visagaliais kasdienybės kūrėjais. Tokiomis aplinkybėmis ypač vertingas tampa specialisto, gebančio atskirti realius komunikacinių ir informacinių mokslų laimėjimus nuo gaubiančios juos mitologijos, požiūris. Vienas žymiausių tokio pobūdžio specialistų Rytų Europoje yra Kijeve gyvenantis keleto knygų apie informacinius karus ir viešųjų ryšių technologijas autorius prof. Georgijus Počepcovas. 2007 metų pabaigoje jis viešėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kur specialaus žiemos paskaitų ciklo (VU TSPMI projektas) metu išdėstė dvi paskaitas apie informacinių karų teoriją ir praktiką. Kada ir kaip Jūs susidomėjote viešųjų ryšių ir informacinių karų technologijomis? Iškart noriu pasakyti, kad dabar jau teikiu ne tiek daug dėmesio viešųjų ryšių technologijoms. Jos pradėjo mane nervinti, nors iš pat pradžių jų nagrinėjimui skyriau daug laiko. Mano susidomėjimas šia sritimi išaugo, kai pradėjau dėstyti Kijevo universiteto Žurnalistikos fakultete. Aš vienas pirmųjų skaičiau ten komunikacijų teorijos kursą. Tada pradėjau galvoti apie efektyvesnes technologijas – taip ir atradau viešųjų ryšių erdvę.