Sapnuose užburtos svajonės
Kiekvieną naktį sapnų bangomis plaukiame į stebuklingą šalį. Rojaus sodai, dramatiškos gaudynės, ginčas su viršininku, paslaptinga meilužė. Esi paukštis, medis, stalčius… Kaip kuriami tokie scenarijai? Legenda byloja, kad dievai, su dideliu vargu sukūrę žmogų, ėmė svarstyti, kaip čia neišduoti tos paslapties, kaip jis atsirado. Kai nepavyko to padaryti nei kalno viršūnėje, nei vandenyno dugne ar Žemės viduryje, vienas iš dievų pasiūlė: “Paslėpkime ją ten, kur žmogus tikrai neieškos. Jame pačiame”. Taip ir padarė. Kai kurie sapnai veikia mūsų gyvenimą. Jie pataria, įspėja apie pavojų, sugeba stulbinančiai tiksliai numatyti ateities įvykius. Suprantama, netrūksta skeptikų, kalbančių apie aplinkybių sutapimą, mūsų smegenų atmintyje saugomus vaizdinius. Tačiau tokie argumentai ne visada įtikinantys. Ar nėra taip, jog abejojame viskuo, ko nesuprantame? Jei ne bemiegių naktų kančios, tikriausiai nesvarstytume, kokį vaidmenį mūsų gyvenime atlieka sapnai. Šiandien nemokame paprastai paaiškinti miegojimo ir sapnavimo vyksmo – miego ir sapnų vizijų mechanizmai tiriami neseniai ir tikrai dar ilgai išliks paslaptimi. Empirizmo laikotarpiu neteikta reikšmės sapnams, kartais jie net laikomi psichikos sutrikimu ar reiškiniu, kurio neverta nagrinėti. Lūžis įvyko tik 1900 m., kai pasirodė Zigmundo Froido “Sapnų teorija”, iškėlusi sapnus kaip problemą, vertą mokslinio susidomėjimo. Apie patį sapnų mechanizmą daugiau sužinota, atlikus elektroencefalografinius tyrimus.