Atrodo, nėra reikalo abejoti, jog tai, kas papasakota apie sutvėrimą ir nuopuolį pirmuose Pradžios knygos skyriuose, turėtų būti suprantama tiesiogine, pažodine prasme. “Žaltys” buvo tikras žaltys. Tai įrodo tas faktas, jog šiais laikais žalčiai šliaužioja ant savo pilvų dėl prakeikimo, kuris teko anam pirmajam žalčiui. Lygiai taip pat mes matome kaip vyrai ir moterys kenčia nuo prakeikimų, gautų anuomet. Mes galime suvokti, jog Adomas ir Ieva buvo tikri vyras ir moteris, kaip mes žinome vyrą ir moterį šiais laikais, bet jie turėjo geresnes egzistavimo sąlygas; taigi ir anas žaltys buvo tikras gyvūnas, nors ir daug protingesnis už šių laikų gyvates.

Jei žmogus iš prigimties turi “nemirtingą sielą”, tada jis priverstas kažkur praleisti amžinybę – arba apdovanojimo, arba bausmės vietoje. Tai reikštų, jog kiekvienas yra atsakingas prieš Dievą. Bet priešingai, esame parodę, kad pagal prigimtį žmogus yra kaip gyvūnai, jam nėra būdingas nemirtingumas. Tačiau kai kuriems žmonėms yra pasiūlytas amžinasis gyvenimas Dievo Karalystėje. Turėtų būti akivaizdu, kad ne kiekvienas, kuris kada nors gyveno, bus prikeltas; kaip ir gyvūnai, žmogės gyvena, miršta ir suyra į dulkes. Bet kadangi bus teismas, po kurio vieni bus pasmerkti, o kiti apdovanoti amžinuoju gyvenimu, mes turime daryti išvadą, jog tam tikra žmonių grupė prisikels, kad galėtų gauti pasmerkimą arba apdovanojimą.

Izaijo knyga 14:12-14: “Kaipgi tu kritai iš dangaus, tu šviesnešy, kurs ankstį rytą užtekėdavai? Kaip sukniubai žemėje tu, kurs griaudavai tautas? Tu sakei savo širdyje: Aš užžengsiu į dangų; aukščiau Dievo žvaigždžių aš iškelsiu savo sostą; aš sėdėsiu sandoros kalne šiaurio šlaituose. Aš užžengsiu aukščiau už debesų aukštybes, būsiu panašus į Aukščiausiąjį”.
POPULIARI INTERPRETACIJA: Lotyniškame Biblijos vertime “šviesnešys” vadinamas žodžiu “lucifer”. Teigiama, jog šis Liuciferis kažkada buvo galingu angelu, kuris nusidėjo Adomo laikais ir todėl buvo nublokštas į žemę, kur jis sukelia daug nemalonumų Dievo žmonėms.

“Palaiminti romieji: jie paveldės žemę” (Mt 5:5) – nesakoma “…jų sielos pateks į dangų”. Čia daroma užuomina į 37 psalmę, kuri visa pabrėžia, kad galutinį apdovanojimą teisieji gaus žemėje. Lygiai toje pat vietoje, kur nusidėjėliai mėgavosi savo laikinu pranašumu, teisiesiems bus atlyginta amžinuoju gyvenimu, ir jie valdys tą pačią žemę, kurioje kažkada viešpatavo nusidėjėliai (Ps 37:34,35). “Bet romieji paveldės žemę… Nes tie, kuriuos jis laimins, paveldės žemę… Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje per amžius” (Ps 37:11,22,29). Gyvenimas žemėje per amžius reiškia, kad amžinasis gyvenimas danguje yra neįmanomas.

Mt 4:1-11: “Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: “Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona”. Bet Jėzus atsakė: “Parašyta: Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų”. Tada velnias paima jį į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: “Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį”. Jėzus jam atsako: “Taip pat parašyta: Negundyk Viešpaties, savo Dievo”. Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, taria:”Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane”. Tada Jėzus atsako: “Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!” Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo.”

Iš to, ką jau esame išnagrinėję iki šiol, pilnai galima numanyti, jog po Viešpaties sugrįžimo ir prisikėlimo tie, kas buvo pašaukti pažinti Evangeliją, bus surinkti kartu į tam tikrą vietą tuo laiku, kuomet jie susitiks su Kristumi. Jis pareikalaus iš visų ataskaitos bei įvertins, ar jie verti gauti apdovanojimą ir įžengti į Karalystę. Tiktai tuomet teisieji bus apdovanoti. Visa tai apjungiama palyginime apie avis ir ožius: “Kai ateis Žmogaus Sunūs savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste (Dovydo soste Jeruzalėje, Lk 1:32,33). Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės (t.y. žmonės iš visų tautų, plg. Mt 28:19), ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje. Ir tars karalius stovintiems dešinėje: “Ateikite mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!” (Mt 25:31-34).

Apreiškimas Jonui 12:7-9: “Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvs išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai”. Populiari interpretacija: Tai vienos iš populiariausių eilučių, kuriomis remiantis teigiama, jog danguje buvo sukilimas tarp angelų, po kurio velnias ir jo angelai buvo išmesti žemėn, kur gyvatės pavidalu jie prikūrė nemalonumų ir nuodėmių.

Išėjimas. Pagaliau izraelitams buvo leista palikti Egiptą.Jie keliavo vedami Dievo angelo debesies stulpe dieną ir ugnies stulpe naktį. Faraono armija vijosi juos iki Raudonosios jūros. Vandenys stebuklingai persiskyrė, leido žmonėms pereiti ir sugrįžo atgal paskandindami egiptiečius. Tada Izraelis keliavo per dykumą pažadėtosios Kanaano žemės link. Dievas davė jiems gerti vandens iš uolos ir kiekvieną rytą būdavo patiekiama duonos manos pavidalu. Kai jie pasiekė Sinajaus kalną, Dievas davė jiems 10 įsakymų ir Mozės įstatymą. Tada jie tapo Dievo Karalyste. Jiems buvo liepta padaryti ypatingą palapinę, pavadinta padangte, kurioje galėtų būti garbinamas Dievas. Jiems buvo paskirtas aukščiausiasis kunigas ir kunigai, kurie galėtų aukoti Dievui jų aukas. Visos padangtės dalys ir kunigystė bylojo apie būsimąją Jėzaus misiją.