| | |

Anne Marie Zanzucchi. Vaikas ir malda

Šiame tekste tikinti motina italė A.M. Zanzucchi toliau dalijasi savo patirtimi apie religinį vaikų ugdymą šeimoje. Šįkart – apie maldą, kaip vieną pirmųjų vaiko religinių praktikų. Kas yra maldos esmė, kaip reikėtų melstis ir kaip būtų galima pasaktinti bei įpratinti tą daryti savo atžalas.Tekstas parengtas pagal knygą “Vaikas ir Dievas”. Pirmaisiais mūsų dukters gyvenimo metais, kai vakarais guldydadavau ją lovelėn, paprasčiausiai peržegnodavau. Žinoma, mažylė dar nesuprato, ką aš darau. Galimas daiktas, kad kryžiaus ženklą ji tuomet siejo su maloniu jausmu, kurį patirdavo, kai būdavau šalia jos prieš šiai užmingant. Kai dukrelė jau buvo kiek paūgėjusi, vieną vakarą ji pastebėjo mus su vyru drauge besimeldžiančius. Mažylė atsistojo savo lovelėje ir ėmė ropštis per jos kraštą. Mes jai pagelbėjome, ir ši kaip mat atsiklaupė šalia mūsų. Iš pradžių ji nesakė nieko. Mergytė tik mėgdžiojo mūsų elgesį. Ir tai darė mielai, kadangi vaikams patinka mėgdžioti suaugusiuosius. Vėliau ji išmoko keletą žodžių iš „Tėve mūsų“ ir ‚Sveika, Marija“. Mes leidome dukrai paprasčiausiai būti šalia, visiškai nesistengdami ją išmokyti mūsų, suaugusiųjų, maldų. Tačiau , kai mažylė po turuputį ėmė vis labiau sužinoti apie Dievą, mes padėdavome jai kalbėti tam tikras maldeles, kurias ji pajėgė suvokti. Kaip antai: „Dieve, saugok tėvelį, mamytę ir mane“. Kai dukra pradėjo suprasti, jog Dievas yra visa ko šaltinis, ji gebėjo pasakyti: „Ačiū už visus nuostabius dalykus, kuriuos padarei“.

| | |

Kas keičiasi, kai meldžiamės Dievui?

Kodėl kapelionai, gydytojai ir kiti medicinos personalo darbuotojai meldžiasi už sergančius žmones ir kartu su jais? Ar tai turi kokią noras įtaką Dievui, tiems, už kuriuos mes meldžiamės, ir mums patiems? Ar malda gali ką nors pakeisti? Šis straipsnis – tai pamąstymas apie maldą. Čia neketinama leistis į nūdienos kontroversijas apie tai, kaip malda paveikia gydymo procesą ar jo nepaveikia, ar meditacija turi poveikį kraujospūdžiui ir t. t. Čia bus kalbama apie maldos dinamiką (ypač prašymo maldos) ir apie tai, kas iš tikrųjų vyksta, kai meldžiamės. Kad ir kas įvyktų ar neįvyktų, prašymo malda nekeičia Dievo minties ir širdies. Bent jau aš taip manau. Jei mes iš tikrųjų tikime, jog Dievas yra amžina, nekintanti ir besąlygiška meilė, tai kodėl norėtume pakeisti Dievo širdį ir mintį? Į ką pakeisti besąlygišką meilę? Dievas negali mylėti labiau, jis nė vieno iš mūsų nemyli labiau ar mažiau ir negali mūsų rytoj mylėti labiau nei šiandien. Jis mus tiesiog myli besąlygiškai. Tad kas gi vyksta, kai meldžiamės už ką nors, ar ko nors prašydami? Savo gyvenimo rūpesčius iš esmės pavedame besąlygiškai Dievo meilei. Juos išvardijame vieną po kito, smulkiai, ar išsakome bendrais bruožais, kol mūsų rankos ir širdys lieka tuščios ir jas pavedame Dievui. O paskui laukiame tuščiomis atviromis rankomis. Prašymo malda iš esmės mes užimame pasitikėjimo laikyseną, be jokių konkrečių reikalavimų. Malda nekeičia Dievo, tačiau ji keičia mus!

| | |

Mano gyriaus malda

Visatos Dievas yra mano Viešpats. Dievas, kurį aš myliu, kuriam dėkoju. Kuriam priklausau, nes esu išpirktas Jo auka. Auka, kurią Jis sumokėjo už mane ir mano išpirkimą. Auka, kurios mokestis už mane buvo priimtinas. Tebūnie šventas Jo vardas. Tebūnie Jo valia. Tegul mano valia ir mano supratimas nekliudo Jo tobulai valiai mano gyvenime. Meldžiu vieno – MANO VIEŠPATIE, NIEKADA NEAPLEISK MANĘS, būk su manimi kiekvieną mano gyvenimo akimirką, dabar ir visada ir per amžius. Tegul Tavo jėga supa mane, tegul Tavo malonė palaiko mane. Tavimi gyvenu, Tavimi džiaugiuosi, Tau priklausau visas be išimties, visas mano gyvenimas, visa mano aplinka, visas mano nuodėmingas kūnas, visa širdis su jos jausmais, visas mano protas su jo mintimis, visa mano siela ir Tavo malone atgaivinta bei duota man Dvasia, priklauso Tau, mano Viešpatie. Tu esi mano jėga, Tu esi mano ganytojas, Tau kyla mano gyrius, nes Tu vienintelis Esi to vertas, Viešpatie. Prašau, palaimink mane ir padėk teisingai elgtis ir teisingai eiti tuo gyvenimo keliu, kurį Tu man davei, Tu esi mano Kūrėjas ir mano Viešpats, Viešpats, kuriuo pasitikiu, prie kurio glaudžiuosi, kurio malonę po malonės gaunu, mano Dieve, Tavimi žaviuosi, Tavimi giriuosi, Tavo tiesoje ir šviesoje gyvenu. Prašau Tavęs, Viešpatie, leisk man kreiptis į Tave ir prašau – atleisk man mano nuodėmes, išbalink mane Savo prisilietimu, atitolink mano kaltes ir nuodėmes nuo manęs taip toli, kaip rytai yra nutolę nuo vakarų.

| | |

Tikiu, nes meldžiuosi

Šiuo K. Rahnerio SJ posakiu Insbruko universiteto profesorius K. H. Neufeldas SJ 2006-ųjų rudenį pradėjo paskaitų ciklą apie šį garsų praėjusio amžiaus teologą ir jo santykį su malda. Dar būdamas jėzuitų naujokyne, 1925 metais K. Rahneris publikavo straipsnį, pavadinimu „Kodėl mums būtina melstis“. Po keleto įžanginių pastraipų bus pateiktas šio originalaus straipsnio tekstas, o apie jo aktualumą tegul nuspręs skaitytojas. Jei tau rūpi kokia yra maldos prasmė, jei įdomu, kas vyksta ar gali vykti žmoguje, kai jis meldžiasi, jei manai, kad krikščioniška malda yra ne tik Dievo šlovinimas, ne tik skundas Jam ir tuo labiau ne mėginimas Jį perkalbėti, pagaliau, jei kada nors pagalvojai – ar jau pirma turi tvirtai tikėti, o tik po to pradėti melstis, tai šis K. Rahnerio straipsnis turėtų būti tau įdomus. Jo autorius mėgina į maldą pažvelgti savitu aspektu, iš neįprastos perspektyvos. Kas gali žinoti, gal būtent tuo jis kam nors atskleis naujų ir prasmingų motyvų melstis. Kuo gi ypatingas šis straipsnis ir kuo išsiskiria K. Rahneris iš kitų garsių teologų, rašiusių bei kalbėjusių maldos tema? Straipsnis ypatingas tuo, kad jis nėra apie maldą, o pats yra originali malda. K. Rahneris skiriasi nuo daugelio teologų tuo, kad jis ne tik rašė ir kalbėjo apie maldą, bet ir rašė maldas bei meditacijas, meldėsi vienas ir su kitais.

| | |

Tėve mūsų, kuris esi danguje

Kai mokiniai paprašė Jėzaus pamokyti juos melstis, jis davė jiems maldos „Tėve mūsų“ pavyzdį. Tad šioje maldoje tikėtina yra maldos bei maldingumo pagrindai, t. y. Tai, ką Viešpats laikė svarbiausia apreikšti savo mokytiniams. Luko evangelijoje ši malda pateikiama trumpesniu pavidalu, o Mato – taip, kaip perėmė ir iki šiol meldžiasi Bažnyčia. Tačiau, pasak prel. Antano Rubšio, nors „Luko forma nebuvo paplitusi pamaldose, bet turbūt yra artimesnė Jėzaus žodžiams negu Mato“.( Mt 6, 7-8) „Tėve mūsų“ Mato evangelijoje yra įterptas Kalno pamoksle. Svarbu paminėti ir įvadines Jėzaus mintis šiai maldai, kurios yra lyg rėmai kiekvienai maldai. Tikroji malda neturi būti parodomoji, ji yra širdies kalba, todėl dera slaptoje. Kaip tai priešinga anų ir šių laikų fariziejų maldoms ir kaip tai pažįstama mums patiems, tyrinėjant savo širdies slaptumas. Juk mes ne ką geresni už fariziejus: kaip malonu melstis aukštai iškėlus rankas sekmadienio susirinkime. Tačiau tik savas kambarėlis parodo tikresnius dalykus: kiek ir kaip išliejame savo širdį būtent čia. Vėlgi, esame greiti išlieti savo širdį prislėgus rūpesčiui, tačiau tikrieji garbintojai ieško savojo Dievo dvasioje ir tiesoje bet kuriuo metu. Ir čia kiekvienas galime sverti savo širdį ir mesti į save akmenį. Tad tikroji malda yra nuoširdi, neveidmainiška, neieško savo naudos ir visas viltis sudėjusi Dieve.

| | |

Piligrimystė – tapatumo raiškos kelionės

Prieš Šv. Kalėdas Vilniaus šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) parapijos namuose Lietuvos piligrimų bendrija pristatė 2009 m. pabaigoje išleistą socialinių mokslų daktaro Dariaus Liutiko monografiją „Piligrimystė. Vertybių ir tapatumo išraiškos kelionėse“. Tai pirmoji mokslinė monografija Lietuvoje tirianti piligrimines keliones, jų sampratą, piligrimystės ir turizmo ryšį. Pasak knygos autoriaus dr. Dariaus Liutiko, piligrimystė arba vertybinė kelionė – tapatumą ir vertybes išreiškianti, geografinėje erdvėje atliekama kelionė. Jos metu dėl dvasinių ar vertybinių motyvų keliaujama į šventas, gerbtinas ar kitas su asmens vertybėmis ir tapatumu susijusias vietas. Vertybinių keliautojų puoselėjamos vertybės gali sietis su religija, asmeninio dvasinio kelio paieška, taip pat įkūnyti nacionalinius, kultūrinius ar kitus kolektyvinius ar individualius idealus. Taigi, knygos autorius, praplečia piligrimystės sampratą, į ją įtraukdamas, ne tik religines keliones, bet ir tautinio tapatumo keliones, pavyzdžiui, keliones į gimtinę ar tėvynę ieškoti savo protėvių ir giminių, kultūrinio tapatumo keliones, kaip pavyzdžiui, kuomet keliaujama į gerbiamos grupės ar atlikėjo koncertus, taip pat sporto aistruolių keliones, vykstančias į kitą miestą ar šalį palaikyti sportininko ar mėgiamos komandos. Autorius piligrimines keliones atskiria nuo turizmo ir turistinių kelionių.

| | |

Kardinolas: kitas popiežius gali būti juodaodis

Įtakingas Afrikos kardinolas pareiškė nematantis jokių priežasčių, kodėl juodaodis dvasininkas negalėtų tapti kitu popiežiumi. Ganos kardinolas Peteris Kodwo Appiah Turksonas šiuo metu pirmininkauja 3 savaites Vatikane vyksiančiam susitikimui, kuriame aptariami Afrikos katalikų bažnyčios laukiantys iššūkiai. Pirmadienį per spaudos konferenciją kardinolas buvo paklaustas, ar, turint omenyje Baracko Obamos išrinkimą JAV prezidentu, juodaodis galėtų tapti ir katalikų bažnyčios vadovu. „Kodėl ne?“ – toks buvo P. Turksono atsakymas. Jis teigė, kad kiekvienas vyras, sutinkantis būti išventintas į dvasininkus, taip pat turi norėti tapti popiežiumi. P. Turksonas pažymėjo ir tai, kad buvęs Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Annanas taip pat buvo iš Ganos. „Jis turėjo problemų, tačiau vis viena tai pasiekė. Dabar JAV turi B. Obamą. Ir jeigu Dievo apvaizda, o bažnyčia priklauso Dievui, panorės matyti juodaodį popiežiumi, tai dėkui Dievui“ – kalbėjo kardinolas. Kalbos, kad kitas katalikų bažnyčios vadovas gali būti iš besivystančių šalių grupės, sklando jau senokai. Būtent besivystančiose šalyse sparčiausiai auga katalikų skaičius. Nuo 1978 iki 2007 metų katalikų skaičius Afrikoje išaugo nuo 55 mln. iki 146 mln. Tuo tarpu katalikų bendruomenės Europoje mažėja.

| | |

R.Doveika: išpažintis internetu negalima

Bažnyčia aktyviai gyvena internetinėje erdvėje. Tačiau asmeninio santykio su kitu internetas nepakeis niekada. Deja, tačiau nei išpažintis, nei komunija negalimi internetinės erdvės rėmuose – jie visuomet yra regimai susirinkusios bendruomenės turtas, – tvirtino portalo redakcijoje trečiadienį viešėjęs kunigas Ričardas Doveika. Gerbiamas Ričardai, kaip Bažnyčia vertina internetą? Ar neplanuojate išpažintį padaryti internetu? Manau, taip Bažnyčia priartėtų prie XXI amžiaus realijų. Ką manote apie tai? Ačiū už įdomius klausimus. Internetinę erdvę galėtume laikyti viena iš naujo pasaulio formų, kuri atveria ir suteikia daug įvairiausių galimybių bei įtakoja ir kai kuriuos mūsų įpročius – neišskiriant ir religinius. Internetas gali būti ir yra puiki erdvė Dievo žodžio skelbimui, krikščioniškų vertybių puoselėjimui ir tikėjimo liudijimui. Šia erdve pasinaudoja ir popiežius, ir vyskupai, ir kunigai. Daug kur yra transliuojamos ir Mišios, rengiami religiniai forumai, kuriamos internetinės svetainės. Bažnyčia aktyviai gyvena internetinėje erdvėje, Kas nori paaukoti kokiai nors bendruomenei ar parapijai, tai irgi yra puiki galimybė. Tik vieno dalyko niekad negalės pakeisti internetas – asmeninio santykio su kitu. O būtent šis santykis yra esminis sakramentų teikime. Deja, tačiau nei išpažintis, nei komunija negalimi internetinės erdvės rėmuose – jie visuomet yra regimai susirinkusios bendruomenės turtas.

| | |

Apie piligrimystę

Pigrimystė į šventas vietas vyksta nuo seniausių laikų. Šis reiškinys yra paplitęs visose svarbiausiose pasaulio religijose. Piligriminės kelionės – tai pirmosios žmonijos kelionės, kurių nelėmė išgyvenimo būtinumas. Kas yra piligrimystė? Kodėl milijonai žmonių ištisus metus keliauja į šventas vietas? Kokios vietos laikomos šventomis ir kur yra pagrindiniai piligriminiai centrai? Piligrimystė yra vienas iš žmonių judėjimo erdvėje tipų – kelionė į šventą erdvę. Krikščionybėje piligrimystė vertinama kaip savanoriškas pasišventimo aktas. Piligrimų kelionės tikslas – šventa vieta ar šventas objektas. Tokiose vietose jaučiamas dieviškumas ar šventybė. Piligrimystės vietos dažniausiai yra tos, kurios susijusios su religijos atsiradimu (Jeruzalė, Betliejus), jos įkūrėjų, pranašų ar šventųjų gyvenimu. Šventos vietos – tai ir tos vietos, kur konkretus žmogus patyrė apsireiškimą (ar čia įvyko kitas stebuklas), pvz., Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų vietos Gvadelupoje, Lurde, Fatimoje, Knoke, Mejugorjėje ir kt. Piligriminėse vietose saugomos šventųjų relikvijos, šventi paveikslai, ikonos, skulptūros. Šventose vietose būna palaidoti šventi žmonės (šv. Jokūbo kapas Santjago de Komposteloje). Kitos piligrimystės vietos – tai administraciniai religijos centrai (Vatikanas). Katalikų Bažnyčia sąvoka šventovė nusako „bažnyčią ar kitą šventą vietą, kur tikintieji gausiai atlieka maldingas keliones skatinamo ypatingų religinių motyvų pritariant vietos ordinarui“.

| | |

Septyni malonės šaltiniai. Išpažintis

Atgailos Sakramentas posusirinkiminės Bažnyčios praktikoje vis labiau slenka į antrą planą. Išpažintis suprantama kaip našta, dalykas, pasunkinantis žmonių gyvenimą, tuo tarpu iš tikrųjų yra visiškai priešingai. Kristus įsteigė šį sakramentą savo Prisikėlimo dieną. Šventasis Jonas rašo: „Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“… Tai pasakęs, jis kvėpė įjuos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią! Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 19–23). Taigi Išpažintis yra velykinė Išganytojo dovana, kuri turėtų mums suteikti vidinę ramybę. Iš tiesų, juk tik nuodėmės atima iš mūsų tikrają ramybę. Žmogus, užsikrovęs ant savo pečių kaltės naštą, nebesugyvena nei su Dievu, nei su pačiu savimi. Nukrypęs nuo savo amžinojo tikslo, jis yra draskomas vidinių prieštaravimų. Jis negali būti iš tiesų laimingas, nes jį graužia sąžinė. Visi malonumai, vedantys jį prie nuodėmės, vis tiek negali gražinti jam prarastos vidinės ramybės. Galbūt daugybė psichinių ligų kyla iš slaptų nuodėmių, kurios metų metais graužė sielą ir pamažu ją išsekino. Dažnai tie, kurie nenorėjo atlikti išpažinties kunigui, išpažįsta savo prasikaltimus kokiam nors psichologui, taigi visiškai natūralu yra jau tai, kad mes norime išsakyti visa, kas spaudžia mūsų širdį.