Anne Marie Zanzucchi. Vaikas ir malda
Šiame tekste tikinti motina italė A.M. Zanzucchi toliau dalijasi savo patirtimi apie religinį vaikų ugdymą šeimoje. Šįkart – apie maldą, kaip vieną pirmųjų vaiko religinių praktikų. Kas yra maldos esmė, kaip reikėtų melstis ir kaip būtų galima pasaktinti bei įpratinti tą daryti savo atžalas.Tekstas parengtas pagal knygą “Vaikas ir Dievas”. Pirmaisiais mūsų dukters gyvenimo metais, kai vakarais guldydadavau ją lovelėn, paprasčiausiai peržegnodavau. Žinoma, mažylė dar nesuprato, ką aš darau. Galimas daiktas, kad kryžiaus ženklą ji tuomet siejo su maloniu jausmu, kurį patirdavo, kai būdavau šalia jos prieš šiai užmingant. Kai dukrelė jau buvo kiek paūgėjusi, vieną vakarą ji pastebėjo mus su vyru drauge besimeldžiančius. Mažylė atsistojo savo lovelėje ir ėmė ropštis per jos kraštą. Mes jai pagelbėjome, ir ši kaip mat atsiklaupė šalia mūsų. Iš pradžių ji nesakė nieko. Mergytė tik mėgdžiojo mūsų elgesį. Ir tai darė mielai, kadangi vaikams patinka mėgdžioti suaugusiuosius. Vėliau ji išmoko keletą žodžių iš „Tėve mūsų“ ir ‚Sveika, Marija“. Mes leidome dukrai paprasčiausiai būti šalia, visiškai nesistengdami ją išmokyti mūsų, suaugusiųjų, maldų. Tačiau , kai mažylė po turuputį ėmė vis labiau sužinoti apie Dievą, mes padėdavome jai kalbėti tam tikras maldeles, kurias ji pajėgė suvokti. Kaip antai: „Dieve, saugok tėvelį, mamytę ir mane“. Kai dukra pradėjo suprasti, jog Dievas yra visa ko šaltinis, ji gebėjo pasakyti: „Ačiū už visus nuostabius dalykus, kuriuos padarei“.