Žaibas – natūrali gamtinė elektros iškrova, įvykstanti audros metu. Matomą žybsnį lydi trenksmas ir elektromagnetinis spinduliavimas. Žaibą sukelia debesų elektrinė poliarizacija, kurios metu apatinė debesies dalis įsielektrina neigiamai, o viršutinė – teigiamai. Formuojantis žaibui, iš debesies link žemės trenkia pirminė debesies iškrova, o jai priešpriešais – pirminė žemės iškrova. Dauguma (apie 95 %) žaibų yra vadinamieji neigiami žaibai, trenkiantys iš žemės atžvilgiu neigiamai įkrautos apatinės debesies dalies. Dauguma tokių žaibų trunka apie ketvirtį sekundės, įtampa juose siekia 100 megavoltų, elektros srovė – apie 60 – 170 kiloamperų. Statistika skelbia, jog žaibas tiesiai į žmogų trenkia palyginti retai – dažniausiai jo aukomis tampa stovėjusieji šalia medžio ar vandens telkinio. Dažnai ant žemės be sąmonės randamas žmogus būna smarkiai apdegęs. Žaibas akimirksniu perskrodžia žmogaus kūną, palikdamas įeinamąjį ir išeinamąjį nudegimus. Dažniausiai žaibas į kūną patenka per liemenį ar kitą viršutinę kūno dalį, o išeina per kojas. Žaibo smūgis gali pažeisti vidaus organus, raumenis, gali lūžti kaulai, pažeidžiamas stuburas. Traumos metu raumenyse išsiskyrusios medžiagos gali staiga sutrikdyti inkstų veiklą. Žaibas pažeidžia smegenis, todėl jos nebeįstengia kontroliuoti kvėpavimo, ir žmogus pradeda dusti. Dauguma nukentėjėlių praranda sąmonę arba ji pritemsta (atsigavus neatsimenama, kas įvyko).

Lietuvos žaliųjų judėjimas (LŽJ) yra visuomeninė aplinkosaugos organizacija. LŽJ įsteigė gamtosauginiai klubai “Atgaja” (Kaunas), “Žemyna”(Vilnius), “Žvejonė”(Klaipėda), “Aukuras” (Šiauliai) ir žmonės iš visos Lietuvos 1988 metais. Pagrindinės Lietuvos žaliųjų judėjimo veiklos sritys:

Baltijos jūros ir jos baseino apsauga.
Saugomų teritorijų, miškų ir natūralių kraštovaizdžių apsauga.
Visuomenės ekologinis švietimas.
Energija ir aplinka.
Transportas ir aplinka.
Tarptautinės finansinės institucijos ir aplinka.
Parama aplinkosauginėms NVO ir aktyvistų grupėms.

Kelerius metus vykusi įnirtinga Lietuvos atstovų kova prieš koncerno “Lukoil” planus išgauti naftą Baltijos jūroje baigėsi pastarojo pergale. Vakar antrinė kompanijos įmonė “Lukoil-Kaliningradmorneft” oficialiai pristatė dar birželio 24-ąją telkinyje D-6 pradėtą naftos išgavimą. Tuo metu mūsų šalies Vyriausybės, visuomeninių organizacijų atstovai bei Lietuvos ambasadorė prie UNESCO tvirtina nesijaučiantys pralaimėję naftos milžinei bei Rusijai apskritai. Nei viena iš suinteresuotų pusių naftos telkinio D-6 istorijoje nesiruošia dėti taško bei didžiuojasi esamu įdirbiu. Konfliktas tarp Lietuvos ir Rusijos dėl naftos išgavimo telkinyje D-6, esančiame vos keli kilometrai nuo valstybinės mūsų šalies sienos bei keliasdešimt – nuo unikalaus gamtos kampelio Kuršių nerijoje, prasidėjo dar 1985 metais. Tada parengiamuosius rusų darbus platformai statyti pavyko sustabdyti kilus milžiniškam visuomenės spaudimui.

Netoli Sirvėtos regioninio parko administracinio pastato yra vadinama 26 liepų pavėsinė, 1987 m. paskelbta gamtos apsaugos paminklu. Šis paminklas, kiek mena Šventos gyvenvietės senbuvis Leonas Lazauskas, turi savo istoriją. Į liepų pavėsinę kadaise keturi tarnai neštuvais nešdavę grynu oru pakvėpuoti sergančią dvarponę Mariją Civinską. Pasibaigus karui, Šventoje apsistoję tarybiniai kariškiai iškasė ištisinę apkasų liniją būsimiems kariams apmokyti ir galbūt kai kuriais kitais sumetimais – jeigu kas puls, kad galima būtų patikimiau gintis. Kur buvęs, kur nebuvęs, pavėsinėje apsilankė tuometinis Gamtos apsaugos komiteto pirmininkas Viktoras Bergas, vilkįs paprastais rūbais ir ant galvos užsimaukšlinęs beretę. Kadangi pavėsinė buvo netoli Šventos septynmetės mokyklos, Viktoras Bergas šios mokyklos direktoriui Leonui Lazauskui kategoriškai pareiškė: – Pranešiu Švietimo ministerijai, kad direktorius nesirūpina gamtos apsauga.