Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu Lietuvos architektūroje persipynė net kelios kryptys : ieškota orgonalių sprendimų, tęstos anksyvojo ir brandaus klasicizmo tadicijos, reiškėsi ampyro, o po 1830 metų ir romantizmo bruožai, kartais būdavo visai atsisakoma klasikinių formų. Ryškiausi vėlyvojo klasicizmo atstovai buvo M. Šultcas ir K. Podščianskis. Jų darbuose jau išnyko brandžiajam klasicizmui būdingas didingumas, išryškėjo tendencija ieškoti tobulų proporcijų, siekti pastato grožio ir praktiškumo harmonijos. Dauguma architektų, tiek vietinių, tiek atvykusių iš kitų šalių, tęsė ankstesnes Lietuvos klascizmo tradicijas.

Pastatyti 1795 – 1799 metais puošnūs Paežerių rūmai yra dviaukščiai, su mezoninu, dengti mansardiniu stogu. Abiejuose aukštuose patalpos išdėetytos anfiladine tvarka. Rūmų išorės architektūra – glaudi baroko ir klasicizmo meninių formų jungtis. Simetriško darnių proporcijų pagrindinio fasado vidurį pabrėžia grakštus keturkolonis didžiojo jonėninio orderio portikas, galuose kyšo nedideli rizalitai su lenktais frontonais. Tarp rizalitų ir portiko lygiais tarpais išdėstyti sandrikais puošti langai ir balkonų ažūrinių grotelių juostos. Gerokai atsikišęs vainikuojantis karnizas praturtintas modiljonais, o rizalitai – dar ir triglifais suskaidytais frizais.

Kauno rotušė 1771 –1780 metais rekonstruota iš gotikinio pastato. Ji paaukštinta ir pailginta vakarų kryptimi, užstatutas dar vienas bokšto tarpsnis, pietų pusėje prie pastato prijungtas kolonomis paremtas balkonas. Rotušės buvo iš esmės pakeisti – vėlyvojo baroko kompozicija papildyta ankstyvojo klasicizmo formomis. Tik šiaurinis fasadas, atgręžtas į čia buvusį siaurą kiemą, lygiai nutinkuotas, paliktas be puošybos elementų. Rotušės vidus perplanuotas, senajame vestibiulyje įrengti paradiniai laiptai. Prie dviaikščio stačiakampio rotušės tūrio rytiniame gale glaudžiasi bokštas. Jo apatiniai tarpsniai kvadratiniai, o trys viršutiniai – aštuoniakampiai. Fasadai sukomponuoti pagal orderinę sistemą. Apatinis cokolinis aukštas suraižytas, antrąjį aukštą skaido piliastrai su rūtos motyvu papuoštais kapiteliais.

Visas L.Gucevičius kūrybinis palikimas – neįkainojimai vertingas indėlis į musų krašto architektūrą. Jo kūriniai tapo vertingais Vilniaus miesto ir jo apylinkių architektūros akcentais. Jie iki musų dienų nenustojo savo reikšmės. Į to meto Vilniaus barokinę architektūrą įjungdamas aiškų, laisvai perkurtą klasicizmą, jis žymiai pralenkė savo pirmtakų (buvusio savo mokytojo Knakfuso) nedrąsius ieškojimus šioje srityje ir tuo pačiu sukėlė visuomenėje susižavėjimą naujuoju architektūros menu. Tuo būdu ne tiek pats klasicizmo stiliaus pastatų projektavimas ir įgyvendinimas, baroku pagarsėjusiame mieste, kiek laisvas, kūrybiškas, antikos kanonais nedaug tesuvaržytas, klasicizmo elementų perkūrimas buvo labai radikalus žingsnis L.Gucevičiaus kūryboje.

Pirmuoju laikotarpiu Lietuvos klasicizmas palaipsniui peraugo iš ankstyvojo į brandųjį. Tarp jų nebuvo ryškių chronologinių ribų – tuo pačiu metu sukurta ir mažiau ir labiau brandžių kūrinių. Tai priklausė nuo užsakovų išsilavinimo bei arhitektų talento. Ankstyvojo klasicizmo pastatams (maždaug iki 1790 metų) dažnai būdingos kai kurios baroko formos – laužyti mansardiniai stogai (Kauno rotušė, Paežerių dvaro rūmai ir kt.) akcentuota plastinė fasadų puošyba (Vilniaus pranciškonų vienuolynas). Tačiau tuo laiku jau susiformavo tokios meninės formos ir pastatų tipai, kurie išliko per visą epchą. Pirmuoju laikotarpiu iškilo savita architekto L. S. – Gucevičiaus kūrybinė individualybė.