| |

Šiek tiek apie jaunimo subkultūrinių grupių stereotipus

Šie žmonės stengiasi išsiskirti iš “pilkos masės”. Vieniems jie kelia simpatiją, kitiems – pasipiktinimą. Vieni juos palydi atlaidžia šypsena, kiti – paniekinamu žodžiu, dar kiti nori būti į juos panašūs. Kas gi tie žmonės? Tai metalistai, pankai, reiveriai, skinheadai, baikeriai – jaunimas, vienijamas bendrų idėjų ir gyvenimo. Juos vadinsime jaunimo subkultūrinėmis grupėmis. Šio darbo tikslas – pristatyti ir paanalizuoti moksleivių bei aukšstesniųjų ir aukštųjų mokyklų studentų požiūrį į šias neformalias Lietuvos jaunimo subkultūrines grupes, egzistuojančius stereotipus apie šias grupes. Medžiaga buvo surinkta VU organizuotos etnografinės praktikos “Šiuolaikinė jaunimo kultūra Lietuvoje” metu. Medžiaga buvo renkama pusiau struktūruotų interviu pagalba. Pateikėjo (-os) buvo klausiama, kokias neformalias Lietuvos jaunimo grupes/judėjimus jis/ji žino, prašoma juos apibūdinti, buvo užduodami kiti papildomi klausimai, kurių tikslas – atskleisti respondentų požiūrį į jų paminėtas jaunimo grupes. Šiame darbe panaudota 44 respondentų: 25 merginų ir 19 vaikinų atsakymai. 10 iš jų apklausiau aš pati, po 10 apklausė Rosita Damanskytė ir Donatas Bagdonas, o likusius 14 – Kristina Ivanovaitė. Apibendrinant surinktą medžiagą išryškėja tam tikri stereotipai apie šiuolaikines neformalias jaunimo subkultūrines grupes. Tad ir apžvelkime jas.

Skinas nepuola muštis pirmasis
| |

Skinas nepuola muštis pirmasis

Skinheadai – subkultūra, kurios neretai prisibijoma. Tačiau ar jie yra tokie, kokius juos mato visuomenė, ar jie tikrai bet kada ir bet kur gali išprovokuoti muštynes, jei pastariesiems nepriimtinas kitų subkultūrų atstovų elgesys, išvaizda? Apie visa tai ir kitus dalykus, pasakojo metalistas – skinas „Robkė”. Girdėjau, kad esi skinas – metalistas. Kaip pats apibūdintumei savo pažiūras? Galima sakyti, kad esu „mišrūnas“. Negalėčiau savęs priskirti nei vieniems, nei kitiems. Tiesiog sutariu su abiejų judėjimų atstovais, kartu švenčiu ir leidžiu laiką, todėl ir vadinu save skinu – metalistu. Kodėl ir nuo kelerių metų pasirinkai būtent šią neformalią grupę? Metalistu tapau būdamas maždaug keturiolikos metų, nes man ši kultūra buvo artimiausia mąstymu. Būdamas šešiolikos aš susipažinau su baikeriais, skinais. Tiesiog pradėjau su jais bendrauti, praleisdavau daug laiko jų draugijoje. Taip ir susidomėjau bei tapau vienu iš jų. Kaip ir kiekviena subkultūra, taip ir skinai turbūt turi vietas, kuriose mėgsta susirinkti. Kokios mėgstamiausios vietos Vilniuje? Skinai yra ramūs žmonės. Jie mėgsta ramias vietas, todėl renkasi atokesniuose baruose, kur žmonių tikrai nėra daug. Dažniausiai nepopuliarūs barai tampa skinų barais. Ten jie renkasi gana dažnai. Na, o konkrečių vietų įvardinti tubūt neišeitų, nes jų daug ir jos dažnokai keičiasi. Vilniuje tokių vietų apstu, nes netrūksta ir pačių skinų, o, tarkim, Panevėžyje, kuriame yra tik keletas skinų, tokių vietų tikrai nerastume.

| |

Agresyviais save vadinantys metalistai ragina jų nebijoti

Žodis „metalistas“ dažnai siejamas su agresija, alkoholiu, o kartais net satanizmu. Tačiau dažnai šios asociacijos yra tik mitai. „Galima rasti daug pavyzdžių, kai metalistas nei geria, nei rūko, nei yra koks satanistas, net sportuoja ir yra pavyzdingas mokinys ar studentas”, – pasakojo Anonimu prisistatęs vaikinas. Dažnai būna, jog mitai kyla iš neišmanymo, nesidomėjimo šia subkultūra. Pasak metalisto Andriaus Matulevičiaus, neretai tokius mitus kaip “metalistas – satanistas” sukuria pensininkės bobutės, kurioms juoda spalva ir agresyvi muzika asocijuojasi būtent su tokiais dalykais. Religija dažno metalisto gyvenime nevaidina jokio vaidmens, jie ypač neigia krikščionybę. Mintis, jog tikėjimas – tai silpnybė, turbūt geriausiai atspindi šios subkultūros požiūrį į religiją. Kita vertus, metalistai nevengia tokių svaiginimosi priemonių kaip alkoholis. “Tačiau dažnai išgėrę metalistai elgiasi normaliau nei kostiumuoti verslininkai: teko matyti, kad pastarieji labiau linkę neadekvačiai elgtis, kabinėtis prie merginų,“ – teigė Andrius. Amžius šioje subkultūroje turi didelę reikšmę – sunkiąją muziką dažniausiai pripažįsta 14 – 28 metų jaunimas, nors būna ir gerokai vyresnių, kuriems jau per 45 metus. Noras išsiskirti iš minios ne tik mintimis, bet ir įvaizdžio dalimi būdingas tiek jaunesiems, tiek vyresniems šios subkultūros atstovams. Tik jau suaugęs metalistas to nerodo taip, kaip jaunystėje.

Gotai – pavojingi sektantai ar įdomi kultūrinė bendrija
| |

Gotai – pavojingi sektantai ar įdomi kultūrinė bendrija

Gotikinio judėjimo idėja yra perimta iš Vakarų apie 1990 –uosius metus. Iš pradžių atitinkamos idėjos pasireiškė kaip muzikinis reiškinys, vėliau susiformavo gotikinė subkultūra. Kas yra toji gotikinė subkultūra, tikslaus paaiškinimo nėra. Kiekvienas tai supranta savaip. Dažniausiai gotai apibūdinami kaip kultūrinė bendrija, kuriai priklausantys žmonės formuoja savo specifinį išskirtinį stilių, išvaizdą, požiūrį į save, pasaulį, gyvenimo būdą. Kiti sako, kad tai daugelio amžių ir kultūrų suformuotas palikimas. Dar kitų manymu, gotika – tai pasaulėžiūra, peržengusi gyvenimo būdo, muzikos, seksualinių potraukių ribas. Yra ir tokių, kurie tvirtina, kad gotika – tai visiškai ne daiktavardis – tai būdvardis, apibūdinimas. Tačiau gotikos apibūdinti keliais žodžiais neįmanoma, kaip pavyzdžiui, juodas nagų lakas ar baltas veidas. Patys gotai sako, kad kaip nėra taip paprasta apibrėžti, kas yra „grožis“ vienu ar dviem sakiniais, taip neįmanoma vienu sakiniu apibūdinsi ir tokį kultūrinį reiškinį. Daugeliui gotika asocijuojasi tik su juoda spalva ir nuolatine depresija. Tačiau gotika aprėpia daug daugiau – tai kultūra, apimanti muziką, meną, literatūrą, kiną, madą ir visą žmogaus veiklą, susijusią su kūryba.

| |

Jaunimo subkultūros baigsis tik su Vakarų civilicija

„Skinheadai“, pankai, metalistai — subkultūrinės grupės, dėl kurių nesiliauja kalbos daugelį metų. Šių jaunimo grupių atstovų nuomonė kaip ir aiški — jiems patinka būti kitokiais. Tačiau vyresnioji karta vis dar neigiamai žiūri į juos. Kokios problemos kyla tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartos subkultūrų, pasakoja Mykolo Romerio universiteto Strateginio valdymo ir politikos fakulteto, Politikos mokslų katedros dėstytojas Ramūnas Trimakas. Kaip manote, kodėl jaunimo subkultūros susilaukia vyresnių žmonių nepasitikėjimo ir yra neigiamai vertinami? — Yra kelios priežastys. Visų pirma, tai – jaunų žmonių noras išsiskirti, maištas. Vyresni žmonės lieka nepatenkinti, kad jaunimas galbūt rodo nepagarbą tradicijai, vyresniajai kartai. Tai – nesusikalbėjimo elementas. Be to, subkultūrinių grupių atstovai rengiasi, kalba, elgiasi kitaip negu vyresni žmonės. Pastarieji, be abejo, norėtų matyti jaunimą panašų į save. Tačiau ir vyresnieji turėtų prisiminti, kad savo laiku jie taip pat buvo jauni, turėjo savo stilių, užkliuvo vyresniesiems ir, žinoma, politinei sistemai. Pamirštama, kad jie taip pat maištavo prieš vyresniuosius.

Gotikinio judėjimo istorija ir esmė
| |

Gotikinio judėjimo istorija ir esmė

Gotikinis judėjimas, gotikinė subkultūra, ar kokiu kitu vardu tai pavadintume, – mūsų dienomis įgauna didelį populiarumo pagreitį, pop kultūros rykliams susidomėjus keistu groteskišku imidžu, bei tikrai plataus spektro muzika. Tačiau pop kultūra tėra money making machine, pernelyg nesirūpinanti pačio judėjimo esme – apsiribojanti juodų nagų ir latekso įvaizdžiu, bei teenage lygio mirties ir angst temomis dainų tekstuose. Gotikinis judėjimas, kaip subkultūra pradėjo formuotis 70’ųjų pabaigoje, ir unikalių savybių dėka tapo pilnai save “išlaikantis”, jis niekada nesikreipė į show biznio magnatus ir nekoregavo savo įsitikinimų jiems panorėjus. Samprata ‘Gotika’ – tai daugelio amžių ir kultūrų suformuotas palikimas ir aš pamėginsiu kiek įmanoma glausčiau apžvelgti tai, kas sukūrė Gothic subkultūrą, jos pagrindinius principus, bei priežastis, verčiančias dažną ne pirmus metus “juodojoje scenoje” esantį asmenį sarkastiškai šypsotis stebint pop kultūros bandymus matuotis spygliuotus antkaklius, sidabrinius ankh’us bei klijuoti savo žvaigždutėms “naujų atradimų” etiketes.

| |

Subkultūrų evoliucija kitaip

Na, ką gi. Teko vėl atsiversti Malūnaičio paskaitos apie žmogaus evoliuciją konspektus ir gerokai juos papildyti. Ponas dėstytojas pamiršo pridurti šiuolaikinio homo sapiens sapiens šakos individus, kurie galbūt ne taip seniai atsirado. Dar neseniai, sėdėdamas eiliniame Panevėžio visuomenės koncerte, stebėjau saulės žaismą ant plikų treninguotųjų klausytojų galvų. Neverta stebėtis, kodėl koncertinės firmos į Panevėžį nesiveža šviesos efektų. Juk jas pilnai atstoja saulės ir plikių sąveika. Bet kokiu atveju, norėjau pasakyti, kad pastebėjau šiokių tokių fizinių panašumų tarp savęs ir koncerto klausytojų. Kiek žinau, būtent pagal juos žmogystos buvo skirstomi į homo erectus, neanderthalensis ir kitus. Bet tai buvo per ilgą laiką susidarę požymiai, kurie dažniausiai buvo sudaromi pagal kaukolės formą ir gyvenimo būdo tobulumą. Sėdėdamas ir žiūrėdamas aš negaliu tiesiog šokti iš vietos ir imti nulupinėti žmonėms odą nuo galvos, taigi nusprendžiau juos klasifikuoti pagal gyvo žmogaus išorinį vaizdą, kurio rūšies laikotarpis būtų ne keli amžiai, o keli dešimtmečiai. Prisiminęs Vilniaus ir kitų miestų individus, prisiminiau taiklius žodžius jiems pavadinti: banglai, forsai (fyfos – mot. klasif.), metalistai, pankai, hoperiai, skinai, gotai, rastamanai, neformalai ir kiti. Visi šie terminai visiškai atitiko mano iškeltą kvalifikavimą pagal gyvo žmogaus išvaizdą ir, be abejo, pagal tam tikrus jų gyvenimo būdo ypatumus.

Gotai – kas jie?
| |

Gotai – kas jie?

Sunku paaškinti kas yra gotas… Daug gotų – daug skirtingų supratimų apie tai, kas yra gotika, kadangi ši subkultūra grindžiama (bent jau turėtų būti) individualumu, nors taipogi yra ir bendrų dalykų. Individualumas čia suprantamas kaip asmenybės išraiška, t.y. kūrybiškumas, masių kultūros atmetimas, pasaulėžiūra, grindžiama asmeniniu patyrimu, etc. Dėka tuščios masių kultūros pagimdytų ekscentriškų “žvaigždžių” (Marilyn Manson, Him, etc.), deklaruojančių meilę tamsai, o tuo pačiu, neatskiriamai ir velniui (kaip gi efektingiau patrauksi maištaujantį, sužeistą ir nesubrendusį jauną žmogų) visi gotai pradėti tapatinti su satanistais. Be to, tam pasitarnavo ir įvykis JAV, kai mokykloje buvo nušauti keletas žmonių, o žudikai – Mansono gerbėjai ir taip siejantys save su gotais. Nemanau, kad turėčiau aiškinti, kaip kvaila visus gotus dėl to apšaukti satanistais ar žudikais. Bet labai gaila, kad tokie įvykiai formuoja visuomenės požiūrį ir stereotipus per masinės informacijos priemones… Jei jau tenka garbė atstovauti gotams, tai kalbėsiu apie asmeninį gotikos supratimą. Pradėsiu paneigdama kai kuriuos žmonių turimus stereotipus apie gotiką ir gotus. Pirmiausia, gotu nedaro juoda apranga. Juodai rengtis ir vadinti save gotu gali eilinis pižonas, dabartinės mados patrauktas į gotikinę subkultūrą. Mat taip galima atkreipti dėmesį į save – tipo ne tokį kaip visi.

| |

Studentai tolerantiški netradicinėms asmenybėms

Jaunuolių jau nebeglumina kitaip nei jie atrodantys bendraamžiai. Nepaisant to, ar tu esi pankas, gotas, metalistas, ar tiesiog išsiskiriantis iš minios studentas vis vien gali tikėtis, jog būsi suprastas ir tau niekas nieko blogo negalės pasakyti dėl “originalios” išvaizdos ar stiliaus. Tuo įsitikinę į Studentuera.lt klausimus atsakę studentai.

Rolandas

Pritariu tokiom kultūrom, nes pats esu prijaučiantis, man patinka rokas, metalas. Manau, kad tai labai geri žmonės.

Inga

Toleruoju. Tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Kiekvienas savaip išreiškia tai, kas jam patinka ir kokiu jis nori būti. Turiu nemažai pažįstamų, priklausančių tokioms kultūroms ir tai labai įdomūs žmonės. Jie tik atrodo pikti.

Urtė

Man labai patinka gotai.norėčiau jiems priklausyti. Mane traukia jų išvaizdą, o elgesys – nelabai.

Giedrius

Tai šaunu. Jų gyvenimas išskirtinis, su jais įdomiau bendrauti, jų kultūra visai kitokia. Jie ne tik kitaip gyvena, bet ir mąsto. Turiu daug ir įvairių draugų, todėl apie subkultūras nemažai žinau, pats esu susidūręs.

Kernavės miške surengtą devintąjį festivalį “Mėnuo Juodaragis” gotai nuspalvino juodai
| |

Kernavės miške surengtą devintąjį festivalį “Mėnuo Juodaragis” gotai nuspalvino juodai

Nuo ketvirtadienio iki sekmadienio Valiukiškiuose energingai virė kultūrinio ir subkultūrinio gyvenimo katilas. Kiekvienas galėjo rinktis renginius pagal savo skonį ir interesus. Grojo “Hybryds”, “Romowe Rikoito”, “Wejdas”, “Girnų Giesmės”, “Kūlgrinda”, “Šova”, “Goetheanum”, “Aistė & Skylė”, “Dvi Mudvi” ir kitos muzikinės grupės bei atlikėjai iš Lietuvos bei užsienio, dalyviams surengta daug paskaitų, užsiėmimų, kino peržiūrų, žygių po Kernavės apylinkes. Kas į festivalį atvyko su vaikais, savo atžalas galėjo palikti “vaikų darželyje” – vaikai išgirdo senovės lietuvių pasakų, dalyvavo lauko žaidimuose, vaidino lėlių teatre, piešė kreidelėmis ant medžio lentelių, lipdė iš molio… Rengėjų pasiūlyti užsiėmimai tai šen, tai ten sutraukė būrelius žiūrovų. Pavyzdžiui, prie laužo apie būgnus pasakojo Hokshila – regio muzikantas, su “B.J. Fighters” sudainavęs šlageriu tapusią dainą “Pasaulis gražus”. Dirbęs Pietų Afrikoje, jis rodė būgnavimo ypatumus, pasakojo apie afrikietiškus būgnus ir būgnelius. Kam tai buvo neįdomu, maudėsi tvenkinyje, gurkšnojo alų ir laukė mėgiamų atlikėjų koncertų. Buvo galima pamatyti ir gerokai įkaušusių ar įtartinai apdujusių asmenų, bet jų buvo vienetai. “Mėnuo Juodaragis” anksčiau ne kartą buvo minėtas ir kaip narkomanų susibūrimo renginys. Galbūt dėl to organizatoriai akcentavo, kad dalyviai neatsivežtų ne tik stipraus alkoholio, bet ir kvaišalų.