Emocijos

Užgriuvus savaitgaliui jau kuris laikas nuoširdžiai tinginiauju. Mentalinė prievolė kažką veikti spaudžia smegenis, tačiau veltėdžiavimo malonumas neleidžia užsimiršti – dirbi, kad gyventum, o ne gyveni, kad dirbtum. Nors su neveiklumu siejama daug blogybių (prarasti pinigai, ekonominis nuosmukis, žuvusieji keliuose ir t. t.), tačiau, sutikite, tykus sėdėjimas ant upės kranto nežinia kur lekiančiame pasaulyje yra keistokas, bet žavus. Išoriškai tinginiavimas gali būti painiojamas su rytiečių dvasinėmis praktikomis, tačiau tai tik pirmas įspūdis. Kad ir ką kalbėtų visokio plauko jogai, tai chi mėgėjai ir Rytų kovos menų praktikuotojai, tačiau jų užsiėmimai visada turi tikslą. Tinginystei jo nereikia. Ji pati yra tikslas. Dzen meistras niekada nebus tinginys, užtat prakilnus tinginiautojas tapti dzen meistru gali be didelių pastangų. Metafiziniu požiūriu pozityvi tinginystė yra pauzės atitikmuo. Nieko nėra geriau už mąslų „durniaus voliojimą”. Tinkamai tinginiaujant išsivaduojama iš rutinos despotizmo ir kasdieniniai darbai paleidžia iš savo gniaužtų vargšą pilkybės nukamuotą žmogų. Patinginiavus žvilgsnis aštrėja, nuvalomos dulkės nuo dvasinių jutiklių ir pasaulis nušvinta kitomis spalvomis. Tačiau reikia būti budriems – tinginystė nuolat veržiasi tapti griaunančia jėga. Beprasmis dėbsojimas spoksant į televizorių su gėralo skardine rankoje nėra pozityvioji tinginystė. Jos esmių esmė – virsti kuriančiuoju gyvenimo vektoriumi, kurio smaigalys rodo asmens tobulėjimo kryptį.

Namuose – netvarka, turite daugybę reikalų, tačiau nesinori net išlipti iš lovos ir papusryčiauti. Pažįstamas jausmas? O tiksliau – ne jausmas, bet būsena. Tinginystė tiesiog įtraukia, taip apsunkindama gyvenimą ne tik jums, bet ir jūsų artimiesiems. Visų pirma reikėtų išsiaiškinti, kas yra tinginystė ir kas ją lemia. Šios būsenos priežastys gali būti egoizmas, nusivylimas, valios nebuvimas ar charakterio silpnumas. Tačiau tingėjimas gali būti ir apsauginė organizmo reakcija, kurią sukelia fizinis ar protinis nuovargis. Ši tingėjimo rūšis būdinga energingiems, darbštiems žmonėms, kurie patys nežino, kada sustoti, kol jų neužklumpa palaiminga tinginystė. Egzistuoja keli tikrosios tinginystės pavidalai. Paprasčiausia forma – tai visiems pažįstamas nenoras kažką daryti. Su šiuo jausmu susiduriame dar vaikystėje, jį įveikti – nesudėtinga. Svarbiausia, ką šioje situacijoje gali padaryti suagusieji: tinkamai reaguoti į šią problemą ir nedarant spaudimo vaikui paaiškinti, pavyzdžiui, kodėl mokytis yra svarbu. Jeigu vaiką versite ir bausite, jis ras daugybę priežasčių, kodėl jis neatliko vienos ar kitos užduoties, nenuėjo į treniruotę, nepadarė namų darbų. Suagusiųjų gyvenime tokio tingėjimo priežastis dažniausiai – netinkamai pasirinkta profesija (darbas) ir silpna valia. Veiksmingiausias būdas kovoti su tokiu tingėjimu – pakeisti darbą, surasti mėgstamą užsiėmimą, t.y. priversti save dirbti, kurti, veikti.

Tinginystė niekada nebuvo vertinama. Vyrauja nuomonė, kad tinginys žmogus nieko gero nepasiekia gyvenime, nieko nesukuria, neprogresuoja. Nuo seno apie tinginystę ir tinginiukus atsiliepiama ne kaip. Juk kiek liaudies patarlių, priežodžių, pamokymų ir pasakų yra sukurtų apie tinginystę. Pati populiariausia ir daugeliui gerai žinoma pamokoma istorija apie dvi varles. Abi jos įkrito į ąsotį su pienu, tačiau viena varlė nenustodama judino savo letenėles, sumušė sviestą ir išsiropštė iš ąsočio. O jos draugė tinginė taip ir baigė savo gyvenimą piene… Tačiau pasirodo, kad kartais tinginystė gali būti ir labai naudinga… Šiandien tinginio sąvoka šiek tiek skiriasi nuo ankstesnių laikų apibūdinimo. Jei „nesiplėšai“ dviejuose darbuose ir po darbo neleki dar kur papildomai užsidirbti ar užsiimti kokia nors veikla – gali būti pavadintas tinginiu. Tas pašėlęs gyvenimo tempas verčia visus ir visur skubėti. Tačiau kitaip mąstantis žmogus, kuris, šių dienų apibūdinimu, gali būti pavadintas tinginiu, moka taupyti savo gyvenimo energiją, taip ilgam sustabdydamas biologinio laikrodžio rodyklę. Daugelis atliktų tyrimų rodo, kad niekur neskubantis, nesiplėšantis, per daug nesiekiantis žmogus, gali daugiau laiko skirti sau. Jį mažiau kamuoja stresai, lėtinis nuovargis ir depresija, todėl toks žmogus mažiau serga virškinamojo trakto ligomis, jį mažiau vargina nervų sistemos sutrikimai. Nieko neveikimas yra pats didžiausias žmogaus priešas.

Beprotiškai tingėjau rašyti šį straipsnį. Slankiojau po kambarius vieną kitą dulkę pavalydama. Surūkiau penkias cigaretes, dvidešimt kartų pasitikrinau paštą, per „Skype“ su drauge užsipliurpiau apie gyvenimo prasmę. Maudė galvą ir nebuvo įkvėpimo. O dar kaimynas sieną ėmė gręžt. Gal rytoj geriau pavyks susikaupti? Teisintis pačiai sau – vienintelė veikla, kuria užsiimt niekada netingiu. „Aš pavargusi“, „juk galiu pasižiūrėti įdomų filmą“, „prieš imantis sunkaus darbo reikia pailsėti“, „privalau skirti dėmesio draugams“ – tokios mintys kaip voratinkliai raizgo kiekvieno darbo pradžią. „Ratas sens, pamaži besisukdams, tą daugsyk apgauna, kurs ritasi šokdams“, – šią Slunkiaus mintį galėčiau iškraigalioti ant sienos kaip savo moto. Vasaros saulelė manęs nebudina – tik į lauką traukia, kad galėčiau į šilto vėjo gūsius pasinert. Bet jei eisiu pasivaikščiot, sąžinė lyg kokia uodė kraują siurbs, kad nepradedu dirbti. Kur kas smagiau gurkšnot vyną, kai kompiuteryje jau guli parašytas tekstas. Kas per velniava ta tinginystė? Gal dėl šios ydos kalti mūsų protėvių genai? Jie nesimokė siekti ilgalaikių tikslų, taupė energiją ir iš urvų išropodavo tik tuomet, kai skrandis urgzti imdavo – tokių minčių prisiskaičiau internete. Žinoma, tai tik spėlionės – niekas nežino, kas darėsi tais urvinių laikais. Įdomiau, kas dabar vyksta tinguolių žmonių sielose. Gal ne veltui Tomas Akvinietis tinginystę laikė viena iš septynių didžiųjų nuodėmių?

Mes įpratome tinginystę laikyti trūkumu. „Ką man daryti su savo tinginyste, ji gimė anksčiau nei aš…“, „Jis nenori ruošti pamokų – tingi!“ Dauguma mūsų norėtų išsivaduoti iš šio „trūkumo“ ir to paties išmokyti savo vaikus – ne tingėti, o dirbti. Tačiau ar verta tai daryti? Juk mūsų gyvenime tinginystės vaidmuo labai didelis. Ji kaip lakmuso popierėlis parodo, ką mes norime daryti, o ką darome per jėgą, versdami save. Kiek tai efektyvu? Kuo gali padėti visos tiesos apie tinginystę žinojimas? Pasvarstykime. Kaip žinia, samprata „tinginystė“ mūsų visuomenėje anaiptol negiriama. Naudojame šį žodį, jei norime įvertinti mažą žmogaus efektyvumą, jį sukritikuoti, o gal ir įžeisti. Žodyne ši savybė apibūdinama taip: „Tinginystė – nenoras dirbti, darbo, reikalų, užsiėmimų vengimas, pomėgis dykinėti“. Atrodytų, jei jau taip, ką čia bepridursi? Ar gali būti kažkas gero ir šviesaus? Siūlome pradėti nuo klasifikacijos. Juk tinginystė, kaip ir bet kokia kita savybė, turi gausybę variacijų. Ar jums, mieli skaitytojai, žinoma, kad būtent tingus žmogus sugalvojo visa tai, kas leidžia racionaliai panaudoti jėgas ir laiką? Nuo rato iki interneto. Ar galime pavadinti išradėją – žmogų, galintį metų metais siekti įgyvendinti svajonę – tinginiu? Vargu. Veikiau tai ne tinginystė, o noras rasti trumpesnį kelią į problemos sprendimą, išspręsti ją pačiu efektyviausiu būdu. Prisiminkite, kaip dažnai gyvenime susiduriame su žmonėmis, kurie, gavę užduotį, neskuba jos įvykdyti.