Godumas

Godumas. Skirtingai negu šykštuoliai, kurie visko gaili sau, gobšuoliai elgiasi priešingai – nori visko ir daug. Jie labiausiai bijo būsenos, kai tenka ko nors atsisakyti. Tokiems žmonėms dažnai užkietėja viduriai, sutrinka medžiagų apykaita, sumažėja imunitetas, susilpnėja organizmo savireguliacijos procesas. Pirmieji gresiančio pavojaus požymiai gali būti vegetatyvinė distonija ir nuolatiniai peršalimai, taip pat labai neigiamai veikiantys imunitetą. Pyktis. Žmonės, kurie lengvai ir greitai supyksta, tiesiog jaučia pasitenkinimą pykdamiesi. Štai jums didelė armija alergiškų žmonių. Periodškas nervų sistemos dirginimas priverčia imunines ląsteles būti kovinėje parengtyje. Tiesa, su alergija maistui susijusios ir individualios virškinimo sistemos ypatybės. Žmogus, turintis daug specifinių fermentų, esant dideliam dirginimui gali iki atitinkamo laiko net nežinoti, kad yra alergiškas. Na, o tie, kurie turi mažai fermentų, taps alergijos aukomis po pirmojo pykčio proveržio. Išdidumas. Žmogus, laikantis save protingesniu ir geresniu už kitus, nesuvokia, kad tai gali būti psichinio susirgimo priežastimi, ar sukelti skrandžio susirgimos. Tokie žmonės neprašo aplinkinių pagalbos ir dėl vidinės įtampos kartais tampa panašūs į pasiruošusius sprogti ugnikalnius. Dažniausiai jie serga skrandžio ir virškinamojo trakto ligomis, opomis, psichiniais negalavimais ir artritais. Šykštumas. Taupūs ir linkę į šykštumą žmonės dažniausiai serga širdies ir kraujagyslių ligomis.

Kai vaikams sueina 1,5-2 metai, dauguma tėvų susiduria su taip vadinamąja “godumo” problema. Jei anksčiau vaikas nekreipdavo jokio dėmesio į tai, kas ima jo žaislą, tai apie antruosius gyvenimo metus viskas pasikeičia, ir tėvus ima gąsdinti vaiko nenoras dalintis “savo” daiktais ir aktyvus nuosavybės gynimas. Su kuo susiję tokie pokyčiai? Kaip susitvarkyti su savo emocijomis ir kaip koreguoti vaiko elgesį nepabloginant situacijos? “Mano Liudvikui beveik du metukai. Išėjus į žaidimų aikštelę, jis savo žaislus gražiai susidėlioja, o pats žaidžia su svetimais. Tačiau jei kas nors paima jo mašinytę ar kibirėlį, jis tuoj pat atima, o kartais net ir suduoda. Labai nepatogu prieš kitas mamas, juk Liudvikas gali užgauti ir mažesnį. Bijau, kad jis gali užaugti godžiu…” – pasakoja Asta. Apie antruosius gyvenimo metus prasideda visiškai naujas vaiko loginio vystymosi etapas, kuomet jis pradeda vartoti žodžius “aš” ir “mano”. Pamenate, kaip anksčiau vaikas apie save kalbėdavo trečiuoju asmeniu, tai yra “Liudvikas valgo, Liudvikas žaidžia”. Dabar jam formuojasi pilnas savo paties vaizdas, o tai pasireiškia ir žodžio “aš” atsiradimu vaiko kalboje. Kartu su žodžiu “aš” atsiranda ir žodis “mano”: “tai mano žaislas, mano mama, mano kėdė”. Viskas, ką vaikas apibūdina žodžiu “mano” yra jo asmenybės tęsinys. Visi tie daiktai ir žmonės priklauso jo asmeninei erdvei. Būtent todėl vaikas taip emocionaliai reaguoja į tai, jog kažkas atsisėdo ant jo kėdės, žaidžia jo žaislu ir kalba su jo mama.

Šalia manęs garuoja puodelis arbatos, į akis šviečia monitorius ir aš vėl dešimčiai minučių sėdu užrašyti savo minčių tėkmę. Kol kas dar nežinau apie ką rašysiu, nors mintyse lyg ir pradeda kauptis godumo tema. Šiandieną skaičiau kažkokios bankrutavusios kompanijos Amerikoje direktoriaus komentarą apie šią jo nesėkmę. Komentaras buvo labai aiškus, trumpas, paprastas, bet kartu ir verčiantis susimąstyti. Jis tepasakė „mus pražudė godumas“. Godumas žudo. Godumas verčia elgtis neracionaliai ir rizikuoti. Godumas neleidžia blaiviai vertinti situacijos ir priimti reikiamų sprendimų. Atsimenu, atėjus man dirbti į dabartinį dabrą, man irgi davė patarimą: „nebūk godus, nes visų pinigų vis tiek neuždirbsi“. Turbūt nuo to laiko žymiai atsargiau žiūriu į visas spekuliacijas, kurios vyksta rinkoje, į visus pinigus, kurie lyg ir mėtosi, bet jiems pakelti reikia rizikuoti ir galbūt prarasti daugiau nei tikėjaisi uždirbti. Nebūti godžiam. Juk viskas daroma ne dėl pinigų, o dėl to, kad man patinka tai daryti. Kažkada buvau pagalvojęs, kad turbūt dirbčiau tą patį darbą, net jeigu man mokėtų dvigubai mažiau – bent jau kol man pakanka pavalgyti ir pragyventi, nieko nenoriu keisti, nes man patinka mano darbas. Suprantama, jei turėčiau šeimą, kurią reiktų išlaikyti, turbūt kalbėčiau kitaip, bet manau kad reiktų klausyti šio duoto patarimo nebūti godžiam ir nesivaikyti niekada nesimaterializuojančios vaivorykštės horizonto tolumoje.

“Po jubiliejinio žmonos gimtadienio pristigęs pinigų mokesčiams sumokėti, sumaniau keletą litų pasiskolinti iš savo septynmečio sūnaus, kuriam reguliariai “mokame” kišenpinigius. Jis mielai sutiko paskolinti, bet pareikalavo kita tiek “palūkanų”. Nustebintas tokio sūnaus godumo, pradėjau rimtai galvoti, kaip susitaupyti pakankamai pinigų senatvei, kad jo globojamam netektų numirti badu…” “Mūsų dukra niekada nepamiršta pasidalyti gautais saldumynais su mumis ir savo broliuku. Mielai duoda jų ir savo draugėms. Bet paplūdimyje žaisdama su nepažįstamais vaikais, nenori jiems duoti savo žaislų. O kai kartą kelionėje pasiūliau jai pavaišinti saldainiais gretimai sėdėjusį mažametį bendrakeleivį, patyriau didžiulę gėdą: dukra nepakluso ir pradėjo isteriškai verkti. Regis, auginame tikrą šykštuolę!” Psichologo komentaras. Vaikai, kaip ir suaugę žmonės, būna labai skirtingi. Vieni linkę viskuo dalytis su kitais, kiti – kaupti, taupyti. Jeigu vaikas neskuba kuo nors dalintis su savo draugais, tai dar nereiškia, kad užaugęs jis bus šykštus ar godus. Teisingai auklėjamas, jis gali užaugti taupus, praktiškas žmogus. Pirmajame laiške minimas atvejis rodo ne vaiko godumą, o tam tikrą vaiko ir tėvo tarpusavio priklausomybę ir netgi konkurenciją. Prašymas paskolinti pinigų – tarsi įsiveržimas į svetimą teritoriją, už kurią galima pareikalauti atlyginimo, kompensacijos. Matyt, vaikas tai suvokia, todėl ir reikalauja. Tuo tarpu tėvelis linkęs vertinti vaiko elgesį pernelyg kategoriškai.