Atsižvelgiant į galimus naudingus bendradarbiavimo santykius tai yra įmanoma, tačiau Lenkijoje gyvenančių lietuvių ignoravimas ir nenoras jiems padėti rodo priešingai, ko nepasakysi apie lenkus, gyvenančius Lietuvoje, kur mažiausias jų skundas sprendžiamas vos ne valstybiniu lygiu. Taip kaip ir žydų visame pasaulyje „išrinktąją tautą“, kuri spjovusi į visas konvencijas, susitarimus jau ne tik kiršina nesantaiką tarp šalių iš to darydama milžiniškus pinigus, tačiau ir pati ėmėsi akivaizdžiai rimtos Palestinos okupacijos. Juk tikslas pateisina priemones. A. M. Brazauskas nors ir neįgaliotas ir neįpareigotas atsiprašė visų judėjų už, neva, lietuvių jiems padarytą žalą, neišsiaiškinęs kas tai darė. Gal jo giminaičiai ar artimieji? Iš kur toks nuolankumas? Ar tai netampa viena iš lietuvių vadovų „gero tono tradicijų“ – dėl bet ko žemintis prieš emigrantus ir kitataučius(dėl asmeninių ar kitokių interesų)? Tačiau esmė glūdi Lenkijos (AK) įteisinime ir įtvirtinime per visuomenines ir kitas organizacijas. Artėjant seimo rinkimams atsirado puiki proga tai išnaudoti, nes pats A. M. Brazauskas rimtai tuo užsiėmė, turbūt norėdamas pasirinkti balsų iš lenkų, kadangi mes, rinkėjai (kad ir kokios tautybės bebūtume), reikalingi tik sudaryti demokratijos vaizdą. Nusipelniusius gyventi geriau, nepriekaištingus bei „suprichvatizavusius“ mūsų turtą į seimą parenka kiti.