Kasmet tarp vasario penktosios ir kovo šeštosios, priklausomai nuo to, kada buvo Velykos ir kada baigėsi mėsėdis, švenčiama linksma ir triukšminga Užgavėnių diena.

Kasmet tarp vasario penktosios ir kovo šeštosios, priklausomai nuo to, kada buvo Velykos ir kada baigėsi mėsėdis, švenčiama linksma ir triukšminga Užgavėnių diena. Ja baigiasi pokalėdinis linksmybių laikotarpis ir prasideda priešvelykinio susitelkimo metas – gavėnia . Užgavėnių papročiuose jungiami ikikrikščioniškosios ir krikščioniškosios (baltiškieji ) kultūrų elementai. Net seniausiais laikais Užgavėnės laikytos pavasario pradžia. Tai – žiemos virsmo į pavasarį, žiemos palydos ir pavasario žadinimo šventė.

Pagal liaudies išmintį, Užgavėnės – tai slenkstis tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario. Tikroji Užgavėnių diena – antradienis. Trečiadienis – Pelenų diena, po kurios prasideda ilgas, rimtas ir „liesas“ gavėnios metas. Šiuo laikotarpiu negalima valgyti mėsos, o pieną leista gerti tik retkarčiais. Užgavėnių dienos valgių likučiai būdavo sakrališkai padalijami gyvuliams, kaip „vaistas nuo visų ligų“. Sekmadienį mėsos valgydavo triskart, pirmadienį šešiskart, o per Užgavėnes – net 12 kartų, kad „per metus būtum riebus, sotus ir sveikas“.

Kai kur Lietuvoje reikalauta per Užgavėnes iki soties valgyti 7, kitur 9, o dažniausiai – 12 kartų, „kad pilvas būtų už kaklą kietesnis“.

Specialūs Užgavėnių patiekalai Lietuvoje, nežiūrint kokie vietos mitybos papročiai, buvo riebi kiauliena, troškinti kopūstai, blynai (sklindžiai), spurgos. Po Pirmojo pasaulinio karo Žemaitijoje buvo mada užsigavėti šiupiniu. Jis verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, lašinukų ir įvairių prieskonių. Dar vėliau buvo verdamos dešros, kepamas kugelis ir kiti įvairūs riebūs valgiai. Užgeriama namie darytu alumi, gira ar degtine. Degtinę gerdavo tik vyrai. Gerti vandens per Užgavėnes nepatariama, nes visus metus troškulys kamuos. Užgavėnių vakarienė, kaip ir Kūčių, buvo ritualinė, į ją kviesdavo protėvių vėles. Manyta, kad šio paskutinio valgymo, simboliškai užbaigiančio žiemos metą prieš įžengiant į pavasarį, likučiai turi magiškos galios apsaugoti žmogų nuo blogio.

Įvedus kilnojamą pasninko laikotarpį, o tuo pačiu ir to pasninko pradžią atžyminčią dieną, „sutrūkinėjo“ į dalis visa eilė švenčių ir apeigų, susijusių su dviem pagrindiniais senovės švenčių poliais: su Naujųjų metų arba krikštų ciklu ir su pavasario pradžios, t. y. kovo lygiadienio data. Senasis šios šventės pavadinimas turėjęs būti Gavėnia (priešdėlis „už“ atsirado po „suskaldymo“).

Pasninko įvedimas senųjų Gavėnios švenčių prasmės nepakeitė, nes kaime pavasarinis maisto trūkumas buvo lemtas pačios gamtos.

Lietuvos girių gyventojams ir žemdirbiams Gavėnia buvo atgajos, gaivos, gimimo šventė. Per Gavėnią švenčiamas augalijos sugrįžimas į Gajos pasaulį, o žmogus metafiziškai išgyvena įvykius, susijusius su jo perėjimu iš dvasinės egzistencijos į žemiškąją būtį. Šį slėpiningą virsmo išgyvenimą reikia suprasti ne kaip tiesioginį gimties virsmo įveikimą, bet kaip tolesnį dalyvavimą ir rūpinimąsi vestuvių virsme pradėta gyvybe, įvedant ją į erdvės ir laiko pasaulį. Iš čia – daugybė Užgavėnių papročių, susijusių su jaunavedžiais, su kaukais (negimusio ar nekrikštyto kūdikio vėle) po kaukėmis , su bergždininkėmis (netekėjusiomis), su žadinimu (laistymu vandeniu, supimusi, važinėjimu ir išvirtimu, juokinimu). Senasis naujos gyvybės atsiradimo, gimimo įvaizdis – kiaušiniai (margučiai) tapo ir Velykų šventės simboliu.

Kalėdomis prasidėjusį mėsėdžio laikotarpį užbaigdavo Užgavėnės. Bažnytiniame kalendoriuje Užgavėnės yra eilinė diena prieš didįjį gavėnios pasninką. Tačiau pagal žemdirbių tradicijas Užgavėnės turi visus didelės (metinės) šventės bruožus. Pagal esminius ritualo bruožus Užgavėnės skirtinos ne prie pavasario (kaip įprasta teigti), bet prie žiemos švenčių. Apeigų palyginimas atskleidžia Kalėdų švenčių ciklo ir Užgavėnių ritualų panašumus. Per Užgavėnes taip pat aptiksime persirengėlių vaikštynes, apeiginį pasidalijimą maistu, kolektyvinius pasilinksminimus ir kitas bendruomenines apeigas.

Tai žiemos išlydėjimo ir pavasario sutikimo šventė. Krikščionims tai yra gavėnios – priešvelykinio pasninko ir atgailavimo laikotarpio išvakarės. A. J. Greimas rašė: „Užgavėnės krikščionybės įtakoje tapo kilnojama diena, anksčiau buvo švenčiama pavasario ekvinokcijos laiku . Apie tą laiką pasirodęs jaunas Mėnulio pjautuvas skelbdavo Naujųjų metų pradžią“.

Daugelyje šalių Užgavėnės švenčiamos kaip karnavalas. Lietuvoje – tai seniausios apeigos ir žaidimai, kurių metu susitinkama su mirusiųjų vėlėmis ir gamtos dievybėmis.

Visiems patinka prisivalgyti blynų, šiupinio su kruopomis, žirnių ir mėsos. Smagu pasistumdyti, pasilaistyti vandeniu, pasisuodinti nuodėguliais, pelenais ir t. t.

Užgavėnės Dieveniškėse. Voruta.lt nuotrauka

„Užgavėnės susijusios su pavasariu, su derlingumu, su linais. Šitas pavasarinės šventės laikotarpis buvo siejamas su protėvių vėlėmis. Jos tiesiogiai daro poveikį derliui. Kadangi šiuo laikotarpiu aktyviai veikia vėlės (kaip ir per adventą), galbūt tai yra laikas, kada jos gali iš sakralinio pereiti į žemiškąjį, žmonių gyvenamą pasaulį. Todėl ypač stengtasi neužkliūti joms be reikalo, būti tiesiog nepastebimiems“.

Liaudyje Užgavėnės vadinamos „slenksčiu tarp nueinančios žiemos ir ateinančio pavasario“, jos laikomos pavasario pradžia ir įvairiais veiksmais (linksmu ir išmoningu karnavalu) stengiamasi paspartinti pavasario pradžią. Žmonės žiemą įsivaizduoja kaip demoną, kurį reikia nubaidyti, išvyti, nugalėti ir sunaikinti. Užgavėnės – paskutinė mėsėdžio, žiemos palydų ir išvarymo diena, daugelio dar vadinama vaisingumo žadinimo, skalsos ir gausumo skatinimo švente. Ji buvo žinoma net ir pagonybės laikais. Seniau ji vadinta Ragučio švente.

Pagal senąsias tradicijas Užgavėnės turėtų būti švenčiamos net 8 dienas (pradedant sekmadieniu). Na, o tikroji Užgavėnių data – 46-oji diena prieš Velykas.

Dabartiniai Užgavėnių papročiai – tai senovėje buvusios šventės, kuria būdavo siekiama nulemti derliaus gausumą, paspartinti pavasario atėjimą, mūsų dienas pasiekusi apeigų dalis. Tą dieną pagal tradiciją niekas nedirba.

Blynai – archaiškiausias ir sakrališkiausias lietuvių valgis
Archeologinių kasinėjimų duomenys rodo, kad žmonės gamindavosi alų net prieš 8 000-9 000 metų. JAV Pensilvanijos universiteto antropologų atlikti tyrimai leidžia teigti, kad alų žmonės pasigamino netgi anksčiau už duoną, o ši atsirado tik kaip šalutinis alaus gamybos produktas. Tuo remdamiesi mokslininkai iškėlė hipotezę, kad galbūt alaus atradimas pakeitė žmonijos raidą: matyt, jis paskatino neolito laikotarpio klajoklius atsisakyti medžioklės ir žvejybos bei pasirinkti žemdirbystę ir sėslų gyvenimo būdą.

Taigi visose senovės civilizacijose yra randama alaus gamybos pėdsakų. Artimųjų Rytų šalyse alus buvo gaminamas iš miežių ar kviečių, Azijoje iš ryžių, Afrikoje iš sorgų ir sorų,   Amerikos žemyne iš kukurūzų.

Tigro ir Eufrato slėnyje rastose 6 000 metų senumo dantiraščiu rašytose molinėse lentelėse rašoma, kad šumerai alui gaminti naudojo miežių salyklą: daigintus grūdus rupiai sumaldavo, sumaišydavo su trupučiu vandens ir minkydavo tešlą, iš kurios kepdavo papločius. Iš sulaužytų miežinių ir kvietinių papločių gamindavosi misą ir po to alų, kurį vadino sikaru. Raižytose lentelėse vardijama net 16 skirtingų miežinio ir kvietinio alaus rūšių. Vėliau susiprato iškepti nuo raugo likusius tirščius – taip bus atsiradusi duona, kuri buvo skanesnė ir skalsesnė nei neraugintos tešlos papločiai. Tačiau pietiniuose kraštuose besivystančiose civilizacijose (Tarpupio, Uratu, Egipto, Senovės Graikijos) rauginiai papločiai ir duona neprigijo, matyt, tam buvo nepalankios klimatinės sąlygos. Kaip bebūtų, pietų kraštuose paplito prėskas paplotis – nerauginė duona, kurią iki šiol kepa visos piečiau mūsų gyvenančios tautos.

Azijos gyventojai taip gamindavo ryžių alų – sakę. Gali būti, kad iš ryžių misos tirščių kinai mėgino keptis blynus, bet literatūroje apie kinų rauginius ryžių blynus, bent aš, nieko neradau.

Archeologiniai tyrimai taip pat rodo, kad indoeuropiečių genčių gyvenamose teritorijose, nuo Volgos iki Baltijos jūros, žemdirbyste buvo užsiimama daugiau nei keturis tūkstančius metų. Tad ir blynus baltų gentys mokėjo gaminti. Manoma, kad pirmasis blynas buvo iškeptas netyčia, kai tingiai moteriškei surūgo milsriubė, kurios išpilti nebūdavo galima, o ją reikėdavo tik aukoti dievams ir ypač garbinamai ugniai. Gal geras šliūpsnis užtiško ant įkaitinto akmens ir taip gavęsis pirmasis blynas.

Baltai žinojo, kad blynams iš miltų kepti pirmiausia reikia pasigaminti blendinį. „Blendinys“ – tikriausiai yra pats seniausias indoeuropiečių kulinarinis terminas. Tik lietuviai, kaip seniausia indoeuropiečių tauta, tebemoka blendinį gamintis ir vis dar tebenaudoja šį terminą tiesiogiai, t. y. blynų kepimo procesui apibūdinti.

Kitos indoeuropiečių tautos, ypač žymiai jaunesnės už   baltus, pvz., anglai (anglosaksai) taip pat naudoja žodį „blend“, tačiau jis reiškia „mišinį“. Žodį „blynas“ miltiniams kepiniams vadinti naudoja ir pačios jauniausios tautos: rusai, lenkai, čekai; vokiečių kalboje „blynas“ pakito į „die Pflinse“, norvegų „pannekake“, anglų į „pancake“, prancūzų į “crepe“, italų „frittela“ ir pan.

Rusai blynų kepti nemokėjo tol, kol nepradėjo auginti javų, kol neišmoko iš javų pasigaminti miltų. Rusai, kaip vėliausiai susiformavusi slavų tauta, nemokėjo darytis blendinio. Jo gamybos išmoko tik atsikraustę į baltų gyvenamąsias vietas, prieš tūkstantį metų, ir tik tada susiformavo kaip tauta (jei turėsime omenyje Kijevo Rusiją). Jie taip pat perėmė iš lietuvių lengvesnį savo tarčiai kulinarinį terminą „тесто“, neskirdami kuo blendinys skiriasi nuo tešlos, tad šiandien jie blynus kepa iš „тесто“, t. y. iš tešlos. Lietuviai žino, kad iš tešlos blynų jokiu būdu neiškepsi, nes iš jos yra kepami papločiai, duona, bandos, ragaišiai, pyragai ir bandelės. Blynai kepami iš blendinio. Taigi, žodis „blynas“ ir yra atsiradęs iš „blendinio“, tai yra – išsikepti „blyno“ neįmanoma prieš tai nepasigaminus „blendinio“.

Kai kurie kulinarijos diletantai, rusų tradicijos išugdyti etnologai, mėgina įrodinėti, kad, neva, blynai yra atsiradę tik Rusijoje, kaip apeiginis specialus Užgavėnių valgis. Jei taip, tada Rusijoje turėtų būti ne „масленица“, о „блиница“. Iš tiesų „масленица“ buvo paskutinė riebaus maisto vartojimo diena, po kurios sekdavo ilgas stačiatikių pasninkas. Pagal stačiatikių tikybą per metus būdavo pasninkaujama net 290 dienų, todėl rusų virtuvė buvo pati prasčiausia, turinti ypatingai mažai nacionalinių patiekalų.

10 faktų kaip blynų
·   Anglijoje ne blynai, o blyneliai (pancake) pirmą kartą buvo aprašyti 1439 metais. Viduramžių knygoje rašoma, kad kepant, blynelį apversti reikia mestelėjus jį keptuve į viršų.
·   Nuo 1445 metų Anglijoje Nuodėmių antradienį (paskutinė diena prieš gavėnią, kai reikia išpažinti savo nuodėmes) rengiamos bėgimo rungtynės, kuriose didžiulės minios žmonių rungtyniauja bėgdami ir mėtydami keptuvėse jau iškeptus lietinių blynelius.
·   Kai kuriems žmonėms ši pramoga netgi tapo gyvenimo užsiėmimu. Pavyzdžiui, Mike Cuzzacrea blynelius svaidė į viršų 3 valandas, 2 minutes ir 27 sekundes.
·   Ralf Laue iš Leipcigo paskutinėse „blynelių lenktynėse“ netgi pasiekė pasaulio rekordą, per dvi minutes blynelį išmesdamas į viršų net 416 kartų.
·   Blynų mėtymas į dangų buvo ir senas baltų paprotys, reiškiąs auką Saulei, kvietimą greičiau sušildyti Žemę ir išginti Žiemą. Lietuvoje buvęs paprotys per Užgavėnes medį papuošti blynais, o vėliau ir sklindžiais, netgi lietuvių tautosakoje yra pasaka apie senelį, kuris medžius buvo apkabinėjęs sklindžiais.
·   Prancūzai šią dieną vadina Mardi Gras („Riebusis antradienis“) ir tądien ne tik atgailauja, bet ir kaip reikiant prisikerta mėsos ir kitų riebių valgių.
·   Aplamai per „Riebųjį antradienį“ daugelyje pasaulio šalių rengiami karnavalai ir įvairūs festivaliai, iš kurių žymiausi Rio de Žaneire ir Naujajame Orleane.
·   Prancūzijoje tikima, kad jei prieš verčiant blyną į kitą pusę bus sumanytas noras ir vienoje rankoje bus laikoma keptuvė, o kitoje monetą – noras būtinai išsipildys.
·   Pats didžiausias blynas buvo iškeptas 2004 metų rugsėjo mėnesį Mančesterio Ročdeile. Jo skersmuo buvo 15 metrų, storis 2,5 cm, o svėrė 300 kg.
·   Rusai, kuriems dažnai senosios tradicijos mažai ką reiškia, kažkodėl tai 2002 metais kovo mėn. Maskvoje iškepė patį siauriausią ir ilgiausią ploną lietinį, kurio ilgis siekė 1 km ir užėmė 150 kvadratinių metrų plotą…

Bajoriški kvietinių miltų blynai su vyšnių uogiene

Jiems pagaminti reikės:
250 g sviesto;
6 trynių;
0,75 puodelio kvietinių miltų;
2 puodelių grietinėlės;
0,5 puodelio cukraus;
0,5 arbatinio šaukštelio kriaušių arba kitokių vaisių esencijos;
cukraus pudros;
citrinų sulčių;
vyšnių uogienės.

Sviestą išmaišyti su tryniais ir vienu šaukštu cukraus, dėti ant ledo ir plakti tol, kol gausis putos. Į persijotus miltus įpilti 2/3 grietinėlės, išmaišyti ir maišant užvirti. Nuėmus nuo ugnies, supilti suplaktą sviestą su tryniais, likusį cukrų, gerai išplakti. Gautą masę išmaišyti su kriaušių esencija ir likusia grietinėle.

Blynus kepti nedidelėje (15 cm skersmens) keptuvėje su naminiu sviestu. Versti ne peiliu, o keptuve. Iškeptus blynus sudėti ant lėkštės, kiekvieną blyną apibarstyti cukraus pudra ir apšlakstyti citrinų sultimis. Blynus patiekti, savaime aišku, karštus ir tik su vyšnių uogiene. Šie blynai valgomi rankomis. Blynas susukamas voleliu ir juo kabinama vyšnių uogienė. Jei nepamiršite užsidėti servetėlės pakaklėje (kad netyčia neapsitaškytumėte uogiene), pajusite senovės valgymo ypatumus, neįprastą valgymo ritualą, kuris sužavės Jūsų namiškius ir svečius, ypač iš užsienio. Pravers ir citrinos sultyse sudrėkinta servetėlė (pavalgius pirštams nusišluostyti) arba bent dubenėlis su vandeniu ir jame plūduriuojančiu citrinos griežinėliu.

Kretingos grafų Tiškevičių blyneliai

Mėgstančios šeimininkauti ir namiškius, ir svečius galėtų nustebinti fantastiško grožio ir gardumo blyneliais. Receptas užrašytas 1882 metais Kretingos grafų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių rūmuose. Šiuos blynelius kepti pradėjo grafų virėjas žemaitis Aleksandras Jonuškis iš Kretingos, arba, kaip jį maloniai vadino grafai – Olis. Grafienė Sofija ir jos dukros Elena Klotilda, Sofija ir Marija tuos blynelius galėdavo valgyti beveik kiekvieną dieną ir jie joms neatsibosdavę, o apie svečius tai ir kalbėti nereikia.

Daug kas mėgino sužinoti šių blynelių receptą. Olis, suprantama, blynelių gamybos būdą papasakodavo, bet, kaip ir kiekvienas geras kulinaras, kai ką nutylėdavo ir tik vienam, t. y. mano proseneliui bajorui P. Sakavičiui-Sakui, rinkusiam Lietuvos didikų ir bajorų valgių receptus, leido užrašyti visas šias paslaptis.

Dabar, kai Lietuvoje vyksta kulinarinis chaosas ir kičas, prasto „greitmaisčio“ (picų, „makdonaldų“ valgyklų) aršus brovimasis į lietuvių skrandžius ir kišenes, pats laikas atskleisti Lietuvos senovės kulinarų paslaptis ir parodyti pasauliui kas yra kas.

Kad blyneliai gautųsi tokie, kokie būdavo patiekiami Kretingos grafams Tiškevičiams, ruošiant lietinių blendinį, pirmiausiai reikia kvietinius miltus išsijoti ir plikyti karštu pienu arba karštu skysčiu (ne miltai pilami į skystį, bet skystis į miltus) bei nepamiršti į blendinį šliūkštelti šlakelį ratafijos. Kas tai per dalykas dabar neaiškinsiu, nes tam reikalingas atskiras straipsnis, bet Jūs vietoje ratafijos sėkmingai galite naudoti bet kokį uogų arba vaisių likerį. Suprantama, geram blendiniui reikia druskytės kruopelės, na, o dedant kiaušinius, būtinai trynius ištrinti su cukrumi iki baltumo, baltymus suplakti iki kietumo ir vėliausiai įmaišyti į blendinį…

Kodėl grafienei ir grafaitėmis Olio blyneliai neatsibosdavę, vėl tik jis vienas apie tai žinojo: vietoje vandens pildavo apelsinų, kriaušių, obuolių, aviečių, braškių, žemuogių, baltųjų serbentų sulčių, beržų arba klevų sulos, kitą kartą ir saldžios giros arba įtarkuodavo apelsinų ar citrinų cedros (tik geltonos odelės).

Taip gaminant, lietiniai išeina plonyčiai, mezginiuoti su skylutėmis. Olis šiuos lietinus iš abiejų pusių paskrudindavo lydytame svieste, paskui sulenkdavo keturlinkai, kad gautųsi trikampiai, tačiau į juos nedėdavo jokio įdaro, kaip nuo seno Lietuvoje būdavo priimta. Į keptuvę įdėdavo truputėlį lydyto sviesto, įpildavo to skysčio, kurį naudodavo blendiniui gaminti, sudėdavo blynelius ir dar gerai juos pakaitindavo, kad net suputotų. Tokius karštus, mezginiuotus ir putotus patiekdavo stalan.

Prie šių blynelių būdavo duodama mėtų su pavasariniu (pirmuoju) sodų medumi. Ne ne ne, jokiu būdu ne šiltnaminių mėtų, kačių mėgiamų melisų, o tiktai tikrų tikriausių paežeriais, pakūdriais, paraviais augusių Žemaitijos laukinių mėtų. Kai būdavo pradedama pilstyti ši pasakiškai gaivi ir aromatinga arbata, kurios spalva primindavo brangųjį smaragdą, mėtomis pakvipdavo visos Kretingos rūmų menės. Ir nors grafienė dažniausiai mėgdavo su savo mergaitėmis ir svečiais Olio keptais blyneliais mėgautis garsiojoje oranžerijoje, visokiausių egzotinių augalų apsuptyje, žemaitiškų mėtų aromatas, lyg senovės karžygys įsiverždavo į lepius, salsvus egzotinius aromatus, juos dar labiau sujaudindamas ir paryškindamas…

Aukštaitiški bulviniai sklindžiai su rūkyta lašiša ir grietine

Jiems pagaminti reikės:
115 g virtų maltų bulvių;
1 šaukšto sausų mielių;
175 g kvietinių miltų;
300 ml šilto vandens;
druskos;
saulėgrąžų aliejaus kepimui;
6 šaukštų grietinės;
6 riekelių rūkytos lašišos;
grūstų juodųjų pipirų;
citrinų papuošimui.

Sausas mieles išmaišyti su žiupsneliu miltų (atminkite, kad kepiniams naudojant sausas mieles, reikia ne „išlaipinti“ kaip presuotas, o išmaišyti su trupučiu miltų ir įmaišyti į tešlą), o paskui ir su visais miltais. Dubenyje išmaišyti tešlą iš maltų bulvių, mielių, miltų ir šilto vandens, pagardinti druska. Padėti pusvalandžiui šiltoje vietoje, kad tešla dvigubai pakiltų.

Šaukštu tešlą dėti į keptuvę su įkaitintu aliejumi, sklindžius apskrudinti iš abiejų pusių. Ant sklindžių dėti lašišos riekeles, grietinės, pagardinti grūstais juodaisiais pipirais, papuošti citrinos griežinėlių trikampėliais.

Garsieji prancūziški blyneliai (krepai) „Crepe Siuzette“

Apie šiuos prancūzų blynelius (jie taip pat, kaip ir kitos jaunos tautos, nemokėjo kepti blynų) sklando įvairiausi gandai ne tik pačioje Prancūzijoje, bet ir visame pasaulyje. Dažnas kulinarinis leidinys savaip aiškina jų kilmę. O rusams bet koks blynelis su uogomis ar vaisiais yra „krep siuzet“…

Istoriniai šaltiniai mini, kad prancūzų piligrimai blynelius kepti išmoko lankydamiesi Romoje. Vėliau jie prigijo garsiojoje prancūzų virtuvėje, išplito ir tapo mėgiami visuose Prancūzijos regionuose.

Iš tiesų iškeptus blynelius Siuzetės vardu pavadino Rokfelerio virėjas Šarpentjeras, Monte Karlo kavinės „Cafe de Paris“ virtuvės meistras, Velso princo (būsimo Anglijos karaliaus Edvardo VII) apsilankymo metu jį lydinčios aktorės Siuzetės garbei.

„Kulinarinių spekuliacijų“ šių blynelių vardu yra visame pasaulyje: vieni juos patiekia su apelsinų, kiti su vyšnių, žemuogių arba egzotiškiausių vaisių įdarais, prie blynelių deda ledų, plaktos grietinėlės, specialiai pagamintą šerbetą, kiša mėtų, cinamono žievelę, vanilės ankštelę ar šiaip kokio karameliuoto cukrus. Bet tai yra tokia pat šventvagystė, kaip į brangiausią konjaką pilti alaus, spirituoto vyno, šlykščiosios tekilos arba kokio nenatūralaus produkto.

Šarpentjero blynelių „Crepe Siuzette“ receptas žavi savo ingredientų paprastumu, kulinarine elegancija, ypatingai greitu pagaminimu ir stulbinančiai žaviu patiekimu.

Jiems reikia:
100 g kvietinių miltų;
žiupsnelio druskos;
200 ml pieno;
3 kiaušinių;
1 šaukšto sviesto;
1 šaukšto cukraus;
lydyto sviesto kepimui.

Padažui:
100 g sviesto;
100 g cukranendrių cukraus (gali būti ir paprastas);
150 g apelsinų sulčių (2 apelsinai);
2 šaukštų smulkiai tarkuotos apelsinų cedros;
1 šaukšto smulkiai tarkuotos citrinos cedros;
3 šaukštų apelsinų likerio „Grand Marnier“;
2 šaukštų gero konjako.

Dubenyje išmaišyti persijotus kvietinius miltus su žiupsneliu druskos, lengvai suplaktais kiaušiniais ir trupučiu šilto pieno. Po to supilti likusį pieną, cukrų, įdėti ištirpinto sviesto ir energingai šluotele suplakti (šiandien tai sėkmingai galima atlikti elektrine maišykle). Kol gaminami kiti karštieji patiekalai, t. y. 15-20 min. uždengtą blynelių blendinį palikti šiltoje vietoje sunokti.

15 cm skersmens keptuvėje pakaitinti šiek tiek lydyto sviesto ir įpilti du šaukštus blendinio. Sukiojant keptuvę, blendinį tolygiai paskirstyti ir apkepinti po 1 minutę iš abiejų pusių, kad gražiai parustų. Blynelius laikyti šiltoje vietoje, kol visus iškepsite. Turėtų gautis apie 12 blynelių.

Pakaitinti keptuvėje sviestą, cukranendrių cukrų, apelsino sultis, citrinos bei apelsino nutarkuotą cedrą (tik geltonąją citrusinių vaisių odelę) ir apelsinų likerį. Į keptuvę sudėti keturlinkai sulenktus blynelius, kiek pakaitinti.

Žinant, kad Šerpantje garbųjį svečią, būsimąjį Britanijos ir Airijos karalių ir aktorę Siuzetę aptarnavo asmeniškai, paskutiniai blynelių kepimo judesiai greičiau priminė baletą, nei paprastą valgio patiekimą. Ant kulinarinio vežimėlio didelės ugnies kaistančių blynelių buvo šliukštelta brangaus konjako ir šis „flambe“ – melsvai suliepsnojęs gardėsis sužavėjo Velso princą Edvardą ir gražuolę Siuzetę…

Vincentas Sakas
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Tel. +370 463 50292. Mob. tel. +370 617 24338
El.paštas: vsakas@gmail.com

Vincentas Sakas straipsnyje „Vincentas Sakas: nepriklausomas mitybos ekspertas” taip pristato save : Pirmą kartą Lietuvoje specialybė „kulinarijos ekspertas“ atsirado tada, kai į mano Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą 2002 metais UAB „Ekovalda“ 18-064083 („RIMI“ prekybos tinklas) įrašė, jog esu priimtas darban kulinarijos ekspertu. Sutvarkęs jų kulinariją išėjau ir nuo to laiko visą laiką esu nepriklausomas ir niekam neįsipareigojęs. Norint tapti ekspertu reikia ypatingai gerai išmanyti maisto ir gėrimų gamybos technologijas ir kasdien gilinti žinias šių veiklų dinamikoje, daug laiko praleisti Europos bibliotekose ieškant senuose rankraščiuose ir knygose dalykų apie mitybą, maisto ir gėrimų gamybą. Kasdien sekti pokyčius, vykstančius žemės ūkio ir maisto gamybos kaitoje, kasdien prie kompiuterio praleisti bent 8 valandas, skaitant kas naujo pasaulyje įvyko mitybos ir sveikatos, kulinarijos, konditerijos, bakalėjos reikaluose. Taip pat restoraninio verslo, serviravimo, kulinarinio dizaino ir patiekalų bei gėrimų patiekimo madų pasaulyje.

Views All Time
Views All Time
89
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn