Plaukimas olimpinėse žaidynėse
Nuo pat pirmųjų šiuolaikinių olimpinių žaidynių (1986 m.) į jų programą buvo įtrauktos plaukimo varžybos. Olimpinių žaidynių plaukimo programa keitėsi. Kito ir sportinių plaukimo būdų technika. Treneriai ir sportininkai ieškojo naujų plaukimo technikos variantų, kad pasiektų didesnį plaukimo greitį varžybose ir įrodytų savo pranašumą prieš kitus plaukikus.
Beveik kiekvienose olimpinėse žaidynėse plaukimo sporto padangę nušviesdavo naujos plaukimo žvaigždės
I olimpinėse žaidynėse Atėnuose (Graikija) sportininkai plaukė banguotoje atviroje Viduržemio jūros įlankoje, vandens temperatūra tesiekė +130 C. Buvo rungtyniaujama 100, 500, ir 1200 m nuotoliuose bei graikų prašymu buvo įtrauktas 100 m plaukimas su jūreiviška apranga. Pirmieji olimpiečiai plaukė šiais laikais sportiniame plaukime nenaudojamais plaukimo būdais ,,overarm“ (t.y. plaukimas šonu, kai viena ranka pernešama oru, kita atlieka judesį brasu po vandeniu, o kojos – ,,žirklėmis’) bei ,,tredžen“ (pakaitomis abi rankos pernešamos virš vandens, kojos ,,žirklėmis“). Kiti buvo įvaldę klasikinio braso techniką. Du aukso medalius laimėjo vengras Alfredas Hajošas: 100 m rungtį jis įveikė per 1 min. 22,2 sek., o 1200 m – per 18 min. 22,2 sek. Daugelis plaukikų nebaigė ilgo nuotolio, be to ir teisėjai nesugebėjo fiksuoti visų dalyvių laikų, nustatydavo tik užimtą vietą.
I – IV olimpinių žaidynių plaukimo varžybose dalyvavo tik vyrai. III olimpinėse žaidynėse įvykusiose Sant Luise (JAV, 1904 m.) plaukikai rungtyniavo upėje suręstame 50 jardų baseine. Tai buvo vienintelės olimpinės žaidynės, kuomet sportininkai plaukė nuotolius išmatuotus jardais (1 yd = 0,914 m). Nuo V olimpinių žaidynių Stokholme (1912 m.) plaukimo varžybų programoje buvo įtrauktos rungtys moterims.
XX a. pradžioje olimpinėse žaidynėse plaukikai taip pat lenktyniavo šiandien sportininkams neįprastose rungtyse:
– 60 m nėrimas po vandeniu (Paryžiaus olimpinės žaidynės, 1900 m.);
– 200 m plaukimas su kliūtimis, kurio metu reikėjo įveikti įvairias kliūtis (statinę, valtį, buomą) ir pranerti po plaustu (Paryžiaus olimpinės žaidynės, 1900 m.);
– gelbėtojų rungtys, kurių metu reikėjo plaukti su rūbais ar transportuoti daiktą.
Per visą šiuolaikinių olimpinių žaidynių istoriją plaukimo varžybų programoje daugėjo rungčių. Susiformavo keturi sportinio plaukimo būdai – kraulis, nugara, peteliške ir krūtine, kuriais plaukdami plaukikai rungtyniauja atskiruose nuotoliuose.
Taigi plaukime sportininkai rungtyniauja dėl 32 komplektų medalių. Plaukimo istorijoje gausu faktų kai vienas sportininkas per vienerias žaidynes kelis kart tampa olimpiniu čempionu ar prizininku. Pavyzdžiui, 1972 m. Miunchene JAV plaukikas Markas Spitcas 7 kartus iškovojo olimpinį auksą, 1988 m. Seule – Vokietijos plaukikė Kristina Otto 6 kartus tapo olimpine čempione, o 2004 m. Atėnų olimpinėse žaidynėse JAV plaukikas Michaelis Phelps‘as 8 kartus lipo ant nugalėtojų pakilos (6 aukso ir 2 bronzos medaliai).
