IV amžius, Bizantijos žemės, kai Viduržemio jūros pakrantėse jau paplito įvairūs manicheizmo įkvėpti judėjimai. Viduržemio jūros pakrantėse tarp įvairių judėjimų buvo didelė sumaištis. Paulikionai yra Pauliaus mokiniai, prie kurių prisidėjo ir iš Albanijos išvaryti ikonoklastai. Nuo VIII amžiaus šie paulikionai pradeda sparčiai gausėti, iš sektos tampa bendruomene, iš bendruomenės – gauja, iš gaujos – politine jėga. Bizantijos imperatoriai ima nerimauti ir siųsti prieš juos imperijos pulkus. Jie paplinta iki pat arabiškojo pasaulio ribų, pasklinda Eufrato link, užplūsta Bizantijos teritoriją iki pat Juodosios jūros. Jie visur kuria savo gyvenvietes, juos galima sutikti ir XVII amžiuje, kai juos atverčia jėzuitai, bet net ir šiandien Balkanuose ir į Pietus nuo jų dar yra jų bendruomenių.

Kuo gi tiki paulikionai? Dievu, vienu ir trejybėje, tik Demiurgas užsispyrė sukurti pasaulį, o rezultatai matomi. Jie atmeta Senajį Testamentą, atsisako sakramentų, niekina kryžių ir negarbina Mergelės, nes Kristus įsikūnijo tiesiai danguje, o pro Mariją praėjo lyg pro kokį vamzdį. Kai kurie juos kaltina garbinus saulę ir velnią, maišius vaikų kraują į duoną ir eucharistinį vyną. Tais laikais eretikui lankytis pamaldose būdavo tikra kančia. Kai kurie eretikai dualistai paplito Italijoje ir Provene, norėdami pasakyti, jog jie yra kaip paulikionai, juos vadino popelikanais, publikanais, popublikanais.

Paulikionai ir IX am-iuje veda iš proto Bizantijos imperatorius, kol imperatorius Bazilijus prisiekia, jei pagausiąs jų vadą, Chryzokeirą, kuris Efeze užėmęs Šv.Jono bažnyčią ir prigirdęs arklius švęstu vandeniu, tai jam galvon susmeigsiąs tris strėles. Jis pasiunčia prieš aną imperijos kariauną, toji jį pagauna, nukerta galvą ir nusiunčia ją imperatoriui, o tas pasideda ją ant stalo ir susmeigia į ją tris strėles. Taip padaryta ne iš pykčio. Tai tikėjimo dalykai.

Pabaigoje: kryžiaus žygių dalyviai sutinka paulikionus. Sutinka juos per pirmąjį Kryžiaus žygį prie Antiochijos, kur šie kaunasi arabų pusėje. Sutinka juos Konstantinopolio apgultyje, kur Filopopolio pailikionų bendruomenė bando atiduoti miestą bulgarų carui Joanui, iš neapykantos prancūzams. Savo kryžiaus žygių metu tamplieriai susidūrė su paulikionų bendruomenėmis ir susiejo su jais paslaptingais ryšiais, lygiai kaip ir su musulmonų mistikais bei eretikais. Natūrali paulikionų tąsa buvo bulgarų bogomilai.

Armėnų eretikai, žinomi kaip paulikionai, pasmerkti priešų kaip Šėtono sūnūs, pagal tvirtinimus, atlikdavo kraujomaišos santykius su savo motinomis. Vaikus, gimusius iš nuodėmigų sugyventinių, mėtydavo iš rankų į rankas, kaip krepšinio kamuolius, kol tie neišleisdavo paskutinio kvapo. Po žiauraus pasismaginimo iš negyvų kūnų nuleisdavo kraują, kurį sumaišydavo su miltais, kad galėtų paruošti ostijas satanistiniams veiksmams ir apeigoms.

Views All Time
Views All Time
1552
Views Today
Views Today
1
0 0