Vaikas gali užaugti laimingu, savim pasitikinčiu žmogumi, sugebančiu sukurti konstruktyvius santykius su aplinkiniais, tik sveikoje, darnioje šeimoje. Prisimenate klasiko žodžius, kad visos laimingos šeimos laimingos vienodai, o visos nelaimingos šeimos nelaimingos skirtingai?

Psichologai taip pat susimąstė, kokios būna nelaimingos šeimos, ir nustatė tokią nedarnių, nelaimingų šeimų klasifikaciją:

1. Tėvai nėra partneriai. Vienas iš jų visada pagrindinis, o kitas tik paklūsta.

2. Tarp šeimos narių nėra emocinio prieraišumo. Kiekvienas gyvena sau, gyvenimo problemas šeimos nariai sprendžia nesolidariai.

3. Griūvanti šeima labai konfliktiška, nuolat kalbama apie skyrybas.

4. Tirono šeima – vienas šeimos narys labai žiauria forma nurodinėja kietiems, ką jie turi ir ko neturi daryti. Visos kitų šeimos narių pastangos skirtos tam, kad jam įtiktų, nesupykdytų. Šeimoje nėra abipusės emocinės šilumos. Kiekvienas siekia apginti savo vidinį pasaulį nuo tirono įsibrovimo.

5. Šeimos, kuriose vienas iš narių priklausomas nuo alkoholio arba narkotikų. Tokių šeimų nariai jaučia diskomfortą. Jie nenori grįžti namo, šeimoje nejauku, visą laiką reikia slėpti savo mintis ir jausmus. Šeimoje vyrauja abipusis susierzinimas ir nepasitenkinimas.

Tokiose šeimose suaugę savo emocines problemas sprendžia vaiko sąskaita. Jis gauna nepakankamai dvasinės šilumos, kuri taip būtina vaikams normaliam vystymuisi. Vaikas jaučiasi atstumtas, našta tėvams, kurie ir be jo turi aibę rūpesčių. Kad ir kas beįvyktų šeimoje, vaikai visada jaučia atsakomybę už tai, kas vyksta, ir kaltina dėl to save. Norėdamas atsikratyti kaltės jausmo, vaikas bando spręsti tėvų emocines problemas. Susiklosto keista situacija: negaunantis reikalingo dėmesio ir šilumos vaikas ima rūpintis savo tėvais. Nenuostabu, kad tokie vaikai labai greitai tampa neurotikais, nukenčia dėl įvairių vystymosi uždelsimų, nemoka elgtis su bendraamžiais: arba būna per daug agresyvūs, arba, atvirkščiai, nemoka apsiginti. Mokykloje tokie vaikai dažniausiai mokosi daug prasčiau už bendraamžius.

Vaikas, užaugęs tokioje neramioje, slegiančioje šeimos atmosferoje (juk jis daugiau

nieko kito gyvenime nematė!), subrendęs sukuria tokius pačius santykius savo šeimoje ir atlieka arba agresoriaus, arba aukos vaidmenį.

Norime priminti, kad viena iš pagrindinių šeimos funkcijų – suteikti būtiną emocinį palaikymą visiems jos nariams. Vadinasi, nedarnioje šeimoje suaugę turi peržiūrėti savo tarpusavio santykius ir padaryti juos sveikesniais. Tam yra daug galimybių, bet dažniausiai pakanka nuoširdaus sutuoktinių noro pakeisti savo santykių kokybę, apsvarstyti visus įmanomus bendros ateities variantus ir pasirinkti tai, kas tenkintų juos abu.

Neskubėkite skirtis. Jeigu jūs neišspręsite savo problemų su šiuos partneriu, jums teks spręsti tokius pačius uždavinius su kitu. Jeigu jūs nesiskiriate, nedelsdami išspręskite jūsų gyvenimo situaciją: kuo anksčiau pradėsite tuo rūpintis, tuo daugiau turėsite galimybių, kad pasiseks. Nepamirškite, kad šeimoje auga vaikas. Jis turi teisę į laimingą vaikystę.

Tačiau neverta išsaugoti nepakitusios nesėkmingos santuokos dėl vaikų, kaip tai daro daugelis.

Skyrybos vaiką paveikia taip pat neigiamai, kaip tėvų barniai ir įtampos atmosfera šeimoje. Bet kuo ilgiau šeimoje trunka nesantaika, tuo didesnis jos neigiamas poveikis vaikui. Berniukai kenčia labiau negu mergaitės.

Tyrimais nustatyta, kad berniukai, augantys šeimose, kuriose vyksta konfliktai, yra žymiai agresyvesni negu tie bendraamžiai, kurių šeimos jau išsiskyrė. Pastarųjų vaikų elgesys pasidaro normalus baigiantis antriesiems metams po tėvų skyrybų.

Jeigu pavyksta sukurti kuriamąją, optimistišką atmosferą naujoje nepilnoje šeimoje, galima laikyti, kad skyrybos pavyko ir jos atvers naujus laimingo gyvenimo horizontus ir tėvams, ir vaikui.

Views All Time
Views All Time
1714
Views Today
Views Today
1
0 0