Sunku nubrėžti motiniškos meilės ribas – nejaugi jos gali būti per daug? Tik ar pavydas kitai moteriai, nugvelbusiai mylimą sūnų, iš tiesų yra meilės išraiška?

Ypatingas motinos ir sūnaus ryšys

Nėra graudesnio vaizdo už žydintį trisdešimtmetį, įsikibusį į mamytės sijoną. Įprasta manyti, kad tokiai daliai savo vaikus pasmerkia itin valdingos motinos, tačiau iš tiesų didesnį ar mažesnį pavydą naujajai sūnaus širdies užkariautojai jaučia beveik kiekviena moteris.

Irena, žavi ir veikli 55 metų muzikė, nė neįtarė, kad kada nors gali būti priskirta blogų anytų kategorijai: „Mano sūnus nebuvo vienturtėlis – auginau ir porą metų vyresnę dukterį. Turiu mylintį vyrą ir mėgstamą darbą, tad niekada nebuvau įsikibusi į sūnų kaip erkė. Mudu puikiai sutarėm, išklausydavau jo meilės istorijas ir maloniai bendravau su jo draugėmis. Problemos prasidėjo, kai jis įsimylėjo Jovitą. Kasdien tik ir girdėdavau: „O Jovita mano taip“, „o ji pasakė anaip“. Mamos nuomonė jam neberūpėjo, nors mano patirtis dvigubai didesnė nei Jovitos. Kai ėmiau švelniai šaipytis iš jo susižavėjimo, sūnus užsisklendė. Įtampos burbulas sprogo per mano gimtadienį. Iki jo likus porai dienų, sūnus atėjo su puokšte gėlių manęs pasveikinti ir prasitarė negalėsiąs dalyvauti šeimos šventėje, nes su Jovita ir draugais suplanavęs išvyką prie Molėtų ežerų. Pasijutau įskaudinta – nejaugi pasisėdėjimas prie laužo su vos kelias savaites pažįstama mergina jam svarbesnis už šeimos tradicijas, už jį užauginusią motiną ir jos jausmus?! Kai apie konfliktą papasakojau draugei, ji pasišaipė netikėjusi, kad galiu būti tokia bjauri anyta. Man tai buvo smūgis – juk niekada nepasižymėjau valdingumu. Tačiau kuo ilgiau mąsčiau, tuo aiškiau suvokiau, jog mudviejų santykiai su dabar jau ištekėjusia dukra buvo visiškai kitokie. Niekada jos nepavydėjau vaikinams – netgi džiaugiausi išleisdama už vyro. Negi iš tiesų mano meilė sūnui darosi patologiška?“

Ypatingas motinų ir sūnų ryšys nėra iš piršto laužtas mitas. Motiniško pavydo kitai moteriai priežasčių derėtų ieškoti dar vaikystėje. Psichiatras psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas mano, kad neįmanoma griežtai apibendrinti, kad visos motinos sūnus labiau myli nei dukras, tačiau tam tikros tendencijos egzistuoja: „Kaip motina elgiasi su vaiku, panašiai elgsis ir su suaugusiu sūnumi. Motina yra pirmasis prisirišimo objektas. Tačiau 1,5-2,5 metų vaikas (ir berniukas, ir mergaitė) pradeda atsiskirti nuo mamos ir ima tapatintis su tėvu.

Dukras paleidžia lengviau

Mergaitėms tai padaryti sunkiau, nes su motina jas sieja lytis. Be to, dukrą mama suvokia kaip savo tęsinį, į ją perkelia viltis bei lūkesčius, žino, kad ji dar ne kartą grįš – tad ir paleidžia kur kas lengviau. Kad sulaikytų prie savęs sūnų, motinai prireikia daugiau jėgų, energijos, meilės – sunku paleisti tą, į kurį tiek daug investuota. Ji jaučia, kad sūnus atitolsta visam laikui, ir jai darosi baisu“.

Duktė grįžta pas motiną sukūrusi savo šeimą, laukdamasi kūdikio, augindama vaikus. Jai reikia mamos patarimo ir šilumos. O sėkmingai vedęs sūnus visą savo rūpestį bei švelnumą skiria netikėtai jo gyvenime atsiradusiai moteriai – ji nieko neinvestavo, bet staiga gauna viską. Šį neteisybės jausmą išgyvena visos motinos, tačiau vienos lengvai susitaiko su naująja padėtimi, kitoms prireikia laiko, o trečios niekada nesusitaiko.

Geriausia sūnaus draugė…

Ypač skausmingai sūnaus atsiskyrimą išgyvena mamos, kurios yra patyrusios tėvo šaltumą, buvo paliktos vyro, yra vienišos – jų sūnūs privalo atlikti ir vyro funkciją. Tačiau tai gali nutikti ir ištekėjusiai moteriai, praradusiai emocinį ryšį su savo vyru.

Raimundo Milašiūno manymu, nederėtų visos atsakomybės suversti motinoms – ne mažiau svarbus tėvo vaidmuo. Jei jis nuolat užsiėmęs, neturi laiko šeimai, sūnui sunkiau su juo susitapatinti ir jis šliejasi prie mamos. Pamažu motina tampa geriausia sūnaus drauge – kitai moteriai bus labai sunku ją išstumti iš šios pozicijos.

„Pažinties pradžioje mane labai žavėjo būsimojo vyro Andriaus santykiai su motina, – prisimena 30-metė Daiva. – Jie kalbėdavosi apie viską, kartu eidavo į teatrą ir vakarėlius, jis ruošdavo jai vakarienę ir padėdavo išsirinkti suknelę. Buvau įsitikinusi, kad taip jis elgsis ir su manimi. Maniau, bus vieni niekai sutarti su tokia šiuolaikiška anyta. Tačiau ji kategoriškai nenorėjo manęs įsileisti. Ji pašiepdavo mano klasikinį rengimosi stilių ar senamadišką pomėgį skaityti. Bandžiau būti į ją panaši, bet tai nepatiko mano vyrui. Kartą jis prasitarė, kaip vakarais laukdavo iš pobūvių grįžtančios mamos, kaip sirgdamas vienas gulėjo lovoje, nes mama negalėjo atsisakyti svarbių susitikimų: „Draugai man pavydėjo laisvės ir brangiais kvepalais dvelkiančios mamos, kuri atrodė kaip mano vyresnioji sesuo, o aš jiems pavydėjau mamų, kvepiančių raugintais kopūstais ir kasdien tikrinančių pažymių knygutes“, – prisipažino jis. Supratau, kad Andriaus pasaulis yra apvirtęs aukštyn kojomis – mama tapo jo drauge, o aš turėjau atlikti motinos funkcijas. Prireikė kelerių metų, kad jis suvoktų, jog vienoje moteryje galima atrasti viską – ir draugę, ir globėją, ir savo vaikų motiną.“  

Pasak Raimundo Milašiūno, motinos-draugės tipas yra gana pavojingas. Iš pažiūros toks bendravimas su sūnumi atrodo labai gražiai, tačiau paprastai už šios draugystės slypi savanaudiški tikslai – noras išsaugoti sūnų kaip vyro pakaitalą, atimant iš jo asmeninį gyvenimą. Ypač savininkiškomis tampa motinos, nerealizavusios savęs kitoje veikloje: sugriuvus karjeros planams, įžeista savimeilė perkeliama į sūnų – jis tampa gyvenimo prasme. Iš tokios moters atimti sūnų reikštų išmušti žemę iš po kojų.

Lengviau marčios ir anytos santykiai rutuliojasi tradicinėse šeimose, kur aiškesnės tėvų ir vaikų funkcijos bei hierarchija. Vaikų išėjimas iš namų yra savaime suprantamas dalykas, o marti priimama kaip duktė.

…ar bitė motinėlė?

 Anyta-bitė motinėlė laiko beveik visas namų kertes ir yra pasirengusi po sparneliu priglausti dar vieną narį (nesvarbu, ar jis to nori, ar ne). Marčią ji vertina kaip giminės pratęsėją bei stengiasi jai pagelbėti ir išmintimi, ir materialiai. Jos visažiniškumas ir įkyrus dėmesys gali ne juokais erzinti, tačiau jis pagrįstas labiau motinišku rūpesčiu nei egoizmu. Beje, išsivaduoti iš tokios globos neretai yra dar sunkiau – atsisakydama anytos pagalbos tarsi ignoruoji jos gerus ketinimus.

Manoma, kad geriausias anytos tipas – marčios draugė. Tokia anyta yra pernelyg užsiėmusi savo reikalais, kad kištųsi į jaunos šeimos gyvenimą. Santykiai su ja retai būna komplikuoti, nes ji gerbia kitų žmonių privatumą. Paprastai ji trokšta, kad ją vadintum vardu, ir niekada jūsų nepavadins dukrele. Labiausiai tokio tipo anyta erzina tradicinėje šeimoje užaugusias marčias, įpratusias prie besiaukojančių mamų. „Mane stebina, kad anyta nė sykio nepasisiūlė pabūti su anūkais, – piktinasi viena interneto svetainės lankytoja. – Vos paprašai pagalbos, ji susiraukia it perkandusi citriną. Atrodo, kad mes jai esame svetimesni už jos drauges ir koleges. Blogiausia, jog mano vyras panašus į motiną – toks pat nejautrus kitų problemoms ir nepakenčiantis bet kokios kontrolės.“

Šaltojo karo taktika ir strategija

Neretai ir marčios blogai elgiasi su vyro tėvais. „Tikrai įsiutau, kai vos pas mus atsikrausčiusi marti ėmėsi pertvarkų, – pasakoja viena anyta. – Ji šaipėsi iš mano sienų apmušalų, siūlė keisti senamadiškas užuolaidas, atsisakyti pernelyg sočių pusryčių ir daugybės kitų mums įprastų dalykų. Kai bandydavau atsikirsti, ji atšaudavo: „O mes manome kitaip“. Atleiskite, kas tie mes? Jei jau taip trokšti vadintis savarankiška šeima, gal iš pradžių reikėtų bent jau nulipti tėvams nuo sprando?“ Iš tiesų ką tik susituokusiam vyrui kartais pernelyg sunku persiorientuoti ir suvokti, kad po žodžiais „šeima“, „mes“ po vedybų slypi visiškai kitokie dalykai. Ypač jei toliau tebegyvenama tėvų namuose. Blogiau, kai tai tęsiasi net ir fiziškai atsiskyrus nuo tėvų. „Mano praktikoje dažnai pasitaiko pacientų, kurie kalbėdami apie šeimą ir namus turi omenyje tėvų šeimą, – patvirtina Raimundas Milašiūnas. – Tai rodo pernelyg didelę priklausomybę. Mama jau bendraudama su 1,5 metų vaiku turėtų suvokti, kad jis yra atskira būtybė.“ Atsiskyrimas nuo tėvų akcentuojamas net biblinėje santuokos sampratoje: „Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir susijungs su savo žmona, ir juodu taps vienu kūnu“.

Ką daryti, kai anyta nenori paleisti savo sūnaus?

1. Situaciją reikėtų išsiaiškinti dar prieš vedybas. Nesunku pastebėti ypatingą sūnaus ir mamos ryšį. Nesuklyskite – teiginys, kad motinai itin dėmesingas vyras panašiai elgsis ir su žmona, ne visada pasitvirtina. „Paslaugumas nėra blogai, tačiau jo nederėtų painioti su priklausomybe, – teigia psichoanalitikas. – Stebėkite, ar jis toks paslaugus tik motinai, ar ir kitiems žmonėms. Jei su kitais jis elgiasi abejingai, paiso tik mamos nuomonės, tai rodo priklausomybę.“

2. Jei įžvelgiate priklausomybę, nebūtina iš karto sprukti. Pasak Raimundo Milašiūno, bandymas apie tai pasikalbėti su būsimu vyru nėra laiko gaišimas: jei vyras sugeba išgirsti, ką jam sakote, tikėtina, kad padėtis pasikeis.

3. Nekaltinkite savęs. Neretai moterys mano, kad pačios yra kaltos, nes skiria vyrui per mažai meilės ar rūpesčio, ir dėl tos jis bėga pas motiną. Į tokią padėtį jūs patekote tikrai ne dėl savo kaltės.

4. Nesielkite agresyviai su vyro motina. Pasak psichoanalitiko, agresyvumas vyrą ir anytą paverčia sąjungininkais – jis nutaria, kad motina jūsų nemėgsta ne be reikalo.

5. Neskubėkite nutraukti santykių – tai labai traumuoja ir motiną, ir sūnų. Anytos kišimąsi į jūsų gyvenimą galima apriboti pamažu – sumažinti susitikimų, skambučių skaičių. Ne visada pulkite vykdyti jos prašymus – kartais atvirai pasakykite, kad jūsų šeima turi kitų planų.

6. Verta po truputį įsiterpti tarp anytos ir sūnaus, perimti kai kurias sūnaus funkcijas. Jei jis veždavo mamą apsipirkti, tai galite padaryti jūs, motyvuodama, kad vyras labai užsiėmęs. Tai ne tik judvi suartins, bet ir palengvins atsitraukimą – nuo marčios lengviau atitrūkti nei nuo sūnaus.

7. Nebijokite anytai perleisti kai kuriuos vaiko auginimo rūpesčius, net jei atrodo, kad ji pernelyg juos lepina ar netinkamai auklėja.

8. Raskite jai (ir sau) naują veiklos sritį. Jei sūnus (vyras) nebus vieninteliai jūsų atramos taškai, mažiau jaudinsitės ir dėl tarpusavio santykių.

9. Nesiknaisiokite po praeitį. Neretai marčios sureikšmina pirmojo susitikimo įspūdį – prisimena kiekvieną jo motinos repliką, nepatiklų žvilgsnį ir net tai, kuo buvo pavaišinta. 10. Turėkite omenyje, kad vieną dieną jūs taip pat tapsite anyta – žvelgiant į pasaulį iš šio taško, viskas atrodo kiek kitaip.



Ką apie motinišką pavydą mano moterys, žvelgdamos į savo suaugusius sūnus?


Violeta Baublienė, laidos „Stilius“ vedėja:

„Mane su sūnumi siejo ypatingas ryšys – turėjau jam atstoti ir motiną, ir tėvą. Gal dėl to jo atsiskyrimas man buvo gana skausmingas. Prieš porą metų pati sau tyliai kartodavau: „Paleisk jį, paleisk“. Net ir labai norėdamas neperduosi kitam savo gyvenimiškos patirties, tačiau motiniškas rūpestis, kad sūnus pasirinktų teisingus dalykus, yra natūralus jausmas – jo nepavadinčiau pavydu. Mano sūnaus pasirinkimas man nepatiko tik kartą, bet nebrukau jam savo nuomonės, tik stengiausi labiau užimti kitais dalykais. Dabar jis labai savarankiškas, daug laiko praleidžia užsienyje, tačiau mudviejų santykiai netgi tapo artimesni“.

Palmira Galkontaitė, laidos „Atleisk“ vedėja:

„Vyresnysis sūnus anksti įpratino mane prie savo draugių. Niekada nemaniau, kad jis man priklauso: kai jo gyvenime atsirado draugė, supratau, jog jis jau suaugo. Priėmiau tai kaip dėsningą faktą ir nekvaršinau galvos dėl to, kas dabar bus. Gal dėl to, kad esu labai užsiėmusi ir vaikai nėra pagrindinė mano gyvenimo dalis. Savo nuomonę apie vieną ar kitą sūnaus draugę visada pasakydavau, bet sprendimo teisė likdavo sūnui. Tiesa, paauglystėje daugelis jam suprantamų dalykų man atrodė visiškai svetimi, ir jis pats ne itin pasitikėjo manimi, tačiau jam bręstant darėmės vis artimesni“.

Nomeda Marčėnaitė, menininkė, laidų vedėja:

„Žinau, kad dauguma moterų jaučia motinišką pavydą, tik ne visos tai pripažįsta. Viena draugė pasakojo, jog dar gimdymo namuose žiūrėdama į sūnelį mąstė apie tai, ar jau gimė ta bjaurybė, kuri vieną dieną pavogs jos mielą, gražutį, gerai išauklėtą vaikelį. Kita per vaikų gimtadienį nuoširdžiai koneveikė šiuolaikines merginas, nepaliekančias jos sūnelio ramybėje ir atakuojančias jį pikantiškomis žinutėmis. Turbūt aš esu netipiška mama – matydama, kaip mano vyresnysis sūnus įsimyli, džiaugiuosi, kad pagaliau ir jis išgyvens tą nuostabią jausmų gamą, kurią išgyvenau aš. Man miela kiekviena mergaitė, kuri su meile žvelgia į mano vaiką“.

Nijolė Veličkienė, verslininkė:

„Pirmiausia mano vaikai yra žmonės, o tik paskui sūnūs. Jie turi patirti viską, kas skirta žmogiškajai prigimčiai. Aišku, norėtųsi, kad sūnaus išrinktoji būtų jo verta moteris, tačiau jei ji neatitiktų mano skonio, ko gero, nutylėčiau, kad neįžeisčiau sūnaus ir nesumenkinčiau jo pasirinkimo. O jaunos šeimos gyvenimas man apskritai yra tabu – galėčiau į jį įsikišti tik tada, jei jų elgesys kenktų mano interesams, bet to dar nėra nutikę“.

Views All Time
Views All Time
4358
Views Today
Views Today
1
0 0