Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios klebonas Kęstutis Rugevičius augo didelėje tikinčioje šeimoje. „Būdavo, kad paauglystėje prailgdavo Mišios, norėdavosi kitur praleisti tą laiką, bet tėvai natūraliai lankydavosi bažnyčioje, ir mes neįsivaizdavome, kad gali būti kitaip. Mamos brolis buvo kunigas ir mano apsisprendimui, kuris įvyko jau paskutinėse klasėse, turėjo įtakos, nes vasaras praleisdavau pas dėdę. Tada ir suvokiau, kad noriu įprasminti savo gyvenimą būtent taip. Kančių seminarijoje neišgyvenau, žinojau, ko noriu, tikslingai siekiau. Dažnai klausdavau savęs, ar tas noras neprapuolė ir nuolat išgirsdavau atsakymą – ne. Esu laimingas, kad kunigas, kad turiu galimybę siekti žinių, lavinti intelektą. Pažinimas, mokslas suteikia solidumo“, – sako kunigas Kęstutis.

Kuo reikšmingas Gavėnios metas žmogui?

Gavėnia – tai toks šventas laikas, kuris pakviečia žmones atsigręžti į Dievą. Toks palaimingas laikas, kuris padeda susivokti savyje. Jis nėra nei liūdnas, nei kažkoks gedulingas, tai yra prasmingas laikas – tai ypatingo pasirengimo laikas. Pažiūrėkime į gamtą – ji kaupiasi prieš atbudimą. Gavėnia sutampa su pavasariu, su beprasiveržiančiu pavasariu. Tai metas kiekvienam krikščioniui pažvelgti į save ir suderinti savo vidines nuostatas, savo žemiškosios kelionės kryptį. Aišku, visuomet krikščionis yra kviečiamas išreikšti savo gyvenimą darbais. Bažnyčia Pelenų dieną tarsi duoda tokį toną trimis kryptimis – pasninkas, malda ir išmalda – tai santykis su Dievu, su kitais žmonėmis ir santykis su pačiu savimi. Mes žinom, kad žmogus nemoka mylėti kitų, jeigu nemyli pats savęs. Žmogus nėra pats visuotinai žmogumi, jeigu jis nėra atsivėręs Dievui.

Tikėjime su Dievu mes labiausiai būname savimi. Ir tai yra kvietimas iš dvasios, iš vidaus sustyguoti visas šitas kryptis. Tai tokia didelė užduotis, užtat Jėzus sako, kai pasninkauji ir darai didelius darbus, negali jų daryti šiaip. Padaryk juos iš širdies ir su meile.

Gavėnia – laikas, skirtas dar kartą patikrinti, kokios yra mano veiksmų, mano kančių, mano maldų intencijos. Ar jos teisingos, ar jos neiškreiptos. Tiesiog pasitikrinimo laikas.

Tų septynių Gavėnios savaičių skaičius yra labai gražus, simboliškas. Septyni – pilnatvės skaičius. Kviečia, kad mes drauge išgyventume pilnatvę ir pasitiktume Kristaus kančios ir mirties, ir prisikėlimo slėpinį. Ir tas skaičius 40 labai simboliškas – tai ir dykumos laikas, ir žmogaus brandos laikas, ir kartu Kristus atkartoja tą istoriją – keturiasdešimties metų, keturiasdešimties dienų. Tai toks palaimingas laikas, nes kiekvienas Gavėnios sekmadienis yra prisodrintas tokiais skaitiniais, Šv. Rašto ištraukomis, kurios yra labai pamokomos, kurios esminės, kad žingsnis po žingsnio pažintume giliau tikėjimą ir santykį su Dievu, pamąstytume apie Jėzų, kuris kenčia, kuris labai varganas, kuris silpnas, kuris miršta. Yra toks paradoksas – visi ieško stiprių, gražių, turtingų, galingų, o Jėzus kaip tik per visą Gavėnią prabyla priešingomis kategorijomis. Visada kreipiasi į žmogaus širdį, o ne į tai, kas blizga, žiba.

Ir pradėdamas nuo pirmojo sekmadienio, nuo tos tariamos vilionės arba nuo to, ko žmogus norėtų visiškai nerealiai – tai ir malonumo, ir lengvo gyvenimo, lengvo tikėjimo, pilno stebuklo, tokio truputėlį šou, turto, galios – Jėzus viso to atsisako tam, kad išliktų savimi. Ir vietoj lengvo tikėjimo jis pakvies savo sekėjus į kryžių, vietoj pavertimo akmenų į duoną jis save atiduos kaip gyvą kūną.

Kvietimas į rimtį, į savęs pamatymą tikėjimo šviesoje ir yra tas Gavėnios ypatingumas.

Kaip keitėsi Gavėnios tradicija?

Šiandieną nebus, kad mažiau būtų šou. Kiekvieną laikotarpį ir Bažnyčia, ir tikintieji turi atrasti ir pritaikyti. Gavėnios laikotarpio prasmė nesikeitė. Žmonės išgyveno metą, kai buvo itin skurdus maistas ir didžiuliai pasninkai. Tada ir mėsos nevalgydavo per visą Gavėnią, nes tiesiog jos neturėjo. O dabar yra didžiulė pasiūla, todėl reikia pasirinkti, kam tu pasninkausi. Galima pasninkauti televizijos šou laidoms, prabangai arba nežabotiems poreikiams. Galima ir kažką apkarpyti, apgenėti, nes žmogaus didingumas yra ten, kur jis suvokia savo ribas ir moka išlaikyti saiką.

To saiko neturėjimas žmogų išblaško, ir jis tuomet tikrai gyvena iliuzijomis, kai jam viskas siūloma, žadama. Tada susidūręs su tikrove jis jaučiasi labai apiplėštas. Ir jeigu žmogus neatras jėgų kritiškai įverti ir savęs, ir poelgių, ir motyvų, jam bus tiesiog sunku gyventi. Susikaupimas reikalingas tam, kad galėtumei normaliai gyventi kaip žmogus.

Tame skubėjime, toje aplinkoje, toje visuomenėje, kuri sukurta ne ant krikščioniškų pamatų, turbūt svarbu siekti, kad įstatymai, nuostatos taptų morališkai tvirtos. Tai didysis įdirbis. Nedeklaruojant savo tikėjimu, neprisidengiant Dievu, bet nuoširdžiai kovojant už teisingumą, žmogaus orumą. Tai būtų patys tikriausi dalykai.

Kiekvienas žmogus, sąmoningas krikščionis turi iš naujo pritaikyti Gavėnią ir išgyventi ją. Bet ne taip, kad negalima, negalima, negalima. Ką tu gali padaryti, kuo tu pripildysi dienas ir savus darbus. Negalima šokti ar linksmintis ir tarsi kentėti, bet iš tikrųjų taip nėra. Ne toks sprendimas.

Pirmiausia mes esame kviečiame būti žmonėmis. Visos šventės ir visos liturgijos kviečia, kad išliktume žmonėmis ir galėtume atsiliepti į šitą pašaukimą. Mes pagarbiname Dievą savo veiksmais, savo mintimis.

Ar gali žmogus gyventi be tikėjimo, be religijos?

Kokių nors dievų jis vis tiek susikuria. Jei nepriima to tikrojo, griebiasi prietarų, nes egzistencinis, transcendentinis alkis yra žmogaus prigimtyje, ir mes nuo to negalime pabėgti. Žmogus gali prislopinti tikėjimą, bet tos prasmės, dvasingumo, tikslingumo, harmonijos siekimo, vienaip ar kitaip suprastos laimės siekimo jis niekada negalės išsižadėti. Žmogus ilgisi meilės, draugystės. Mes matome, kad jis gali į tuos kraštutinumus nueiti – žmogus tampa truputį šizofreniškas. Ne ligos prasme, bet dėl to, kad nesusigaudo, ko nori, nesuvokia atsakomybės.

Kas sunkiausia krikščioniškame kelyje?

Mylėti Dievą. Dievas reikalauja mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis, tačiau be jo paties to negalime padaryti ir niekada to neišpildysime be jo malonės ir pagalbos. Mes to nepajėgsime. Nemanyčiau, kad krikščioniškos tradicijos apsunkina gyvenimą. Tai žmogaus pasirinkimas – per prievartą neprivalo to daryti.

Ar nėra kartais sunku anksti keltis ir eiti į Mišias?

Net nepagalvojau, gal iš žmonėms ir gali būti sunku, bet kadangi žmonių pakankamai į Mišias ateina, aš neturėčiau priekaištaut. Nuolat tikintys rodo savo nuostatas ir yra ištikimi. Deda pastangų, trokšta pažinti. Nors tai nėra masiniai dalykai, nors tautiečiai deklaruoja, kad yra krikščionys, bet gyvensena ir elgsena toli gražu to neatspindi. Ypač kai išgirsti tokius absurdiškus įstatymus, kaip dėl šeimos sampratos. Tai, kas natūraliai krikščioniška, jog santuoka yra tarp vyro ir moters, nereikėtų net kelti tokio klausimo ir diskutuoti.

Tačiau tai rodo, kad daug tokio neatitikimo tapatybės – nei kaip krikščionių, nei kaip žmonių.

Ar Bažnyčia pareiškia poziciją šiais svarbiais klausimais?

Bažnyčia pareiškia savo poziciją, bet ne visada Bažnyčios klauso. Saujelė dažnai daro už visus, daugumai nesvarbu, sutinka su viskuo. Abejingumas ir nepilietiškumas, užsimerkus sukimasis apie save, ir tai yra blogiausia, kas gali būti.

Bažnyčios tiesos pritaikytos žmogui, jos kreipiasi į žmogų. Žmogaus prigimtis nesikeičia per šimtmečius ir tūkstantmečius. Ir Sentojo Testamento laikais tų pačių problemų buvo, ir Jėzaus laikais tos pačios problemos, ir mūsų laikais jos tokios pat, tik kaita greitesnė.

Joks vyras nepagimdys vaiko ir čia nereikia išradinėti dviračio. Labai aiškiai pasakyta, kad ten, kur yra tam tikras nenormalumas, jis neturi būti norma. Kodėl Seimas turi nagrinėti tokį dalyką, kodėl jis nenagrinėja, kokio dydžio peiliu galima nužudyti žmogų. Tai neatitinka nei sveiko proto, nei nuovokos, nei elementaraus žmoniškumo, ir tai iškart atskleidžia, kad yra kažkokios suinteresuotos interesų grupuotės, kurioms reikia prastumti vieną ar kitą dalyką, ir jiems nerūpi nei tauta, nei žmoniškumas.

Krikščioniškos tiesos nesipriešina su žmogaus prigimtimi, nes Jėzus atėjo tam, kad pakeltų ir iškeltų žmogišką orumą, kad mes gyventume kaip žmonės, o ne kaip vergai. Krikščionis visada kaip nuoroda arba kaip ženklas.

Jūsų Bažnyčia visada pilna?

Per didžiąsias šventes visose Lietuvos bažnyčiose daug žmonių. Mūsų bažnytėlė nedidelė, čia lankosi tie patys žmonės, susigyveni ir smagu matyti juos, smagu išlydėt. Įpratau, ir pačiam gera jiems paspausti ranką.

Ar laukiate šv. Velykų?

Visada laukiu šv. Velykų. Tai linksmesnis laikas, bet Gavėnios metas taip pat labai reikalingas, labai šaunus. Jis turi savo atspalvį. Tai žmogaus paraginimas ir pakvietimas sustoti, pamąstyti.

Gal kai kam ir prailgsta Gavėnia.

Nuaidėjo laikrodžio dūžiai ir išsiskyrėm vienas kitam paspausdami ranką, taip, kaip kiekvieną sekmadienį, po Mišių.

Kalbino Audronė Lapienienė

Views All Time
Views All Time
2756
Views Today
Views Today
1
0 0