3. BAŽNYČIOS ISTORIJOS ŠALTINIAI

Bažnyčios istorijos šaltiniai – duomenys, kuriais mes pasikliaujame savo studijose, iš dalies yra dieviški, iš dalies – žemiški. Dievo karalystės istorijai, pradedant nuo sukūrimo ir baigiant apaštališku amžiumi, mes turime įkvėptus Šventosios Dvasios Senojo ir Naujojo Testamento Raštus. Tačiau po apaštalų mirties lieka tik žmogiški šaltiniai, kurie, žinoma, negali būti neklystantys. Šie žmogiški šaltiniai yra rašytiniai ir nerašytiniai.

I. Rašytiniai šaltiniai

Juos sudaro:

1. Oficialūs bažnytinių ir pilietinių valdžių dokumentai: bažnyčios sinodų ir susirinkimų aktai, tikėjimo išpažinimai, liturgijos, bažnytiniai įstatymai ir oficialūs popiežių, bažnyčios tėvų, vyskupų ir kitų atstovaujančių asmenų laiškai.

2. Asmeniniai atskirų istorijos veikėjų raštai: bažnyčios tėvų, eretikų ir pagonių autorių darbai 1-6 šimtmetyje; misionierių, scholastų ir mistikų -viduramžiais; reformatorių bei jų oponentų 16-ame šimtmetyje. Šie dokumentai istorikui yra turtingiausios kasyklos. Jie atskleidžia istorijos pradžią ir jos faktinę raidą. Tačiau šie šaltiniai turi būti kruopščiai išanalizuoti ir įvertinti, ypač kontraversiniai raštai, kuriuose faktai daugiau ar mažiau atmiešti eretiniu ar ortodoksiniu subjektyvizmu.

3. Pranešimai metraštininkų ir istorikų, kurie patys buvo aprašomųjų įvykių liudytojai. Šių šaltinių vertė, be abejo, priklauso nuo autorių kompetetingumo bei patikimumo ir turi būti ypač kritiškai vertinama. Ankstyvieji istorikai laikytini tiesioginiais šaltiniais tik tiek, kiek jie rėmėsi patikimais to meto dokumentais, kurie vėliau buvo visiškai arba dalinai prarasti, kaip, pavyzdžiui, daug Eusebijaus raštų iš laikotarpio iki Konstantino, arba visiškai neprieinami šiuolaikiniams istorikams,—tokie kaip popiežių regesta1 ir kiti Vatikano bibliotekos dokumentai.

4. Įrašai ir raižiniai, ypač kapuose ir katakombose, atskleidžiantys krikščionių tikėjimą ir viltį persekiojimų laikais. Egipto ir Babilono griuvėsiuose buvo atkastos ir iššifruotos ištisos bibliotekos, kuriose rasta mitologinių ir religinių užrašų, karališkų deklaracijų, istorinių, astronominių ir poetinių kompozicijų, apibūdinančių mirusią civilizaciją ir nušviečiančių kai kurias Senojo Testamento dalis.
II. Nerašytiniai šaltiniai

Nerašytiniai šaltiniai toli gražu ne tokie gausūs. Tai – bažnyčių pastatai, dailės kūriniai, skulptūros ir kiti monumentai, religiniai papročiai ir apeigos, – labai reikšmingi šaltiniai garbinimo bei bažnytinio meno istorijai ir tų laikotarpių pažinimui.

Meno kūriniai yra simbolinis įamžinimas įvairių krikščionybės tipų. Paprasti katakombų simboliniai ženklai ir grubūs raižiniai atspindi persekiojimų periodą; bazilikos – nikėjinį amžių; bizantinio stiliaus bažnyčios—bizantinio laikotarpio valstybinio bažnytizmo ypatumus; gotikinės katedros – romano-germaniškąją katalikybę viduramžiais; Renesanso stilius – literatūrinį atgimimą.

Kalbant apie ne tokius ankstyvus laikotarpius, katalikybę geriausiai atspindi išlikę monumentai Italijoje, ypač Romoje, bei Ispanijoje. Liuteronybė turi būti tyrinėjama Vitenberge, Šiaurinėje Vokietijoje ir Skandinavijoje, kalvinizmas – Ženevoje, Prancūzijoje, Olandijoje ir Škotijoje, anglikonybė – Oksforde, Kembridže ir Londone, presbiterionizmas – Škotijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, kongregacionizmas – Anglijoje ir Naujojoje Anglijoje. Šių denominacijų gimtosiose šalyse mes paprastai randame ne tik gausiausius rašytinius (spausdintus ir rankraštinius) šaltinius, bet ir architektūrinį, skulptūrinį, antkapinį bei kitokį paminklinį palikimą, charakteringas asociacijas, sakytines tradicijas ir dar tebegyvenančius praeities atstovus, kurie, nors galbūt ir nutolo nuo savo protėvių tikėjimo, tačiau vis dar demonstruoja savo nacionalinį savitumą, socialinę aplinką, įpročius ir papročius, – dažnai kur kas instruktyviau negu rašytiniai šaltiniai.

4. BAŽNYČIOS ISTORIJOS PERIODAI

Grynai chronologinis arba metraštinis istorijos tyrinėjimo metodas, kuriuo vadovavosi mokslingasis Baronijus2 ir jo pasekėjai, dabar faktiškai nebenaudojamas. Jis sulaužo natūralią įvykių seką, atskiria reiškinius, kurie turi likti susieti, ir sumenkina istoriją iki paprasčiausios kronikos.

Skirstymas į šimtmečius, kuris įsitvirtino nuo Flacijaus3 iki Mošeimo4, yra tobulesnis istorijos periodizacijos metodas. Jis leidžia daug geriau apžvelgti reiškinių ir įvykių raidą ir sąsajas, tačiau vis dėlto priverstinai ir mechaniškai įrėmina istoriją; nes reikšmingiausi istorijos lūžiai ar epochos labai retai sutampa su šimtmečių ribomis. Pavyzdžiui, Konstantino iškilimas, kartu su bažnyčios ir valstybės sąjunga, datuojamas nuo 311 m.; popiežiaus absoliutizmo įsigalėjimas nuo – 1049 m. Hildebrande; Reformacija – nuo 1517 m.; Vestfalijos taika 1648 m.; pirmųjų piligrimų išsilaipinimas Naujojoje Anglijoje -1620 m.; Amerikos išsivadavimas – 1776 m.; Prancūzijos revoliucija – 1789 m.; religinio gyvenimo atgimimas Vokietijoje prasidėjo 1817 m.

Teisingas skirstymas turi išplaukti iš faktinio pačios istorijos kurso ir reprezentuoti įvairius jos raidos etapus, arba gyvavimo stadijas. Tai mes vadiname periodais, arba amžiais. Naujojo periodo pradžia vadinama epocha, arba pabaigos ir pradžios tašku.

Atsižvelgiant tik į periodų skaičių ir trukmę, beveik arba visai nebelieka jokio vieningumo, juolab, turint omeny, kad įvairūs denominaciniai savitumai suformavo skirtingus atskaitos taškus, ypač nuo 16 šimtmečio. Pavyzdžiui, Reformacija turi mažesnę reikšmę katalikų bažnyčiai negu protestantų ir neturi beveik jokios reikšmės graikų; Nanto ediktas atneša atokvėpį prancūzų protestantizmui, o Vestfalijos sutartis – vokiečių, tačiau nei vienas iš šių įvykių neturėjo tokios įtakos anglų protestantizmui kaip Elžbietos valdymas, Kromvelio sukilimas, Stiuartų dinastijos sugrįžimas į valdžią ir 1688 m. revoliucija. Vis dėlto, nepaisant visos painiavos ir sunkumų dėl detališkumo, paprastai sutariama skirstyti krikščionybės istoriją į tris pagrindinius etapus: ankstyvąją, viduramžių ir šių laikų krikščionybę; nors nėra pasiekta panašaus susitarimo nustatant epochas, t.y. jų pradžios ir pabaigos taškus.

I. Ankstyvosios krikščionybės istorija. Nuo Kristaus gimimo iki Grigaliaus Didžiojo. A.D.1—590.

Tai graikų—lotynų bažnyčios, arba krikščionybės tėvų, amžius. Šio laikotarpio istorijos laukas apima Viduržemio jūros – Vakarų Azijos, Šiaurės Afrikos ir Pietų Europos šalis – senosios Romos imperijos ir klasikinės pagonybės sritis. Šis amžius padėjo pamatus visai tolimesnei doktrinos, valdymo ir garbinimo istorijai ir yra visų įvairių tikėjimo išpažinimų šaltinis. Kristaus gyvenimas ir Apaštalų bažnyčia yra pačios reikšmingiausios atkarpos, reikalaujančios išskirtinio traktavimo. Šie periodai suformavo dieviškąjį – žmogiškąjį bažnyčios pagrindą ir inspiravo, reguliavo bei koregavo visus tolimesnius periodus.

Pirmoji, arba patristinė, krikščionybės era susideda iš trijų periodų, kuriuos galima suskirstyti į Apaštalų, Kankinių ir Krikščionių imperatorių bei Bažnyčios Tėvų laikotarpius.

II. Virduramžių Krikščionybė. Nuo Grigorijaus 1 iki Reformacijos A.D. 590-1517

1—t.y.popiežių sąrašas.

2—Baronijus Cezaris (1538-1607). Bažnyčios istorikas, Romos katalikų bažnyčios apologetas. Didžiausias jo darbas—Annales Ecclesiastici (1588-1607).

3—Flacius Illyricus (1520-1575). Liuteronų reformatorius, bažnyčios istorijos studijų pionierius. Pagrindinis jo darbas—Ecclesiastica Historia, pabaigtas 1574 ir pavadintas Centuriae Magdeburgenses.

4—Mosheim Johann von Lorenz (1694-1755). Vokiečių liuteronų teologas, pragmatinės bažnyčios istorikų mokyklos įkūrėjas. Tarp 85 jo darbų apie bažnyčios istoriją paminėtinas Institutiones Historiae Ecclesiasticae Antiquae et Recentioris (1755).

Views All Time
Views All Time
3707
Views Today
Views Today
1
0 0