Jis – rusas. Ir tai jau pranašumas, nes mes savųjų nemylim. Viktoras – daug didesnės tautos atstovas, jo gimtosios šalies interesai, ambicijos – ė, nepalyginsi – ne tokios kuklutės kaip mūsų. Tai labai plačių užmojų žmogus. Žirinovskis – apgailėtinas plepys lyginant su tokiu praktiku, kaip Viktoras Uspaskich.

Kėdainiuose įsitvirtinęs milijonierius pačiam jėgų žydėjime. Jis neišgyveno jokių Lietuvos ,,išvadavimų”. Iš ,,lašinių ir marškinių” 1941 metais… Jo niekas negaudė ir nešaudė. Jis pats iš tų kraštų, kurių snieguotos platybės priglobė dešimtis tūkstančių leituvių.

Nei Viktoro, nei jo artimųjų ,,nevadavo” ir vokiečiai, klasinę neapykantą ir ,,brolišką meilę tautoms” pakeitę rasine ir šovinistine. Jam neteko po karo dusti partizanų žeminėse, nelaužė jo kaulų čekistai, neišbuožino ,,trojkos”, neteisė penkiolikai ar dvidešimt penkeriems metams katorgos darbų be teisės grįžti į Tėvynę. Viktoros niekas nevarė į kolchozus, ir niekas jam nesakė,,ja vaševo sobačevo jazyka ne ponimaju”. Jis buvo vienas iš tų neprašytų svečių, atsidanginusių į Lietuvą, čia vis labiau mylimas, vis labiau turtėjantis ir vis dar virkdantis savo ,, garmošką”:

– Ak, mama, mama,

Kuda ja popal?

– V Litvu, synoček, v Litvu…

Vargšelis… Mūsų geltonplaukės mėlynakės su tirpstančiom širdim kaip įmanydamos ėmė jį guosti. Jis toks gražus, toks stiprus, turtingas ir taip įžūliai besišypsantis…

Tai visai neįžūli, tai pergalės šypsena. Tie nelaimėliai, kurie vedę svetimtautes liko gyventi Sibire, netapo milijonieriais ir nė vienas iš jų iki šiol nepakliuvo į Dūmą ir neįsteigė partijos Rusijai iš esmės reformuoti – pagal savo kurpalį. O Viktoras be jokio politinio įdirbio, be kompleksų ir- ,,prosze pana do widura” (lenk. žargonu- prašau, pone, į vidų”)

Nestovėjo Viktoras Uspaskich Baltijos kelyje, nedžiūgavo per Kovo 11- ąją, negynė Bokšto nei Parlamento – neišgyveno visų tų svaiginančių ir kruvinų lietuvių tautos virsmo dienų. Jis tik pašaipiai šypsojosi ir trindamas rankas laukė savo valandos, kada nuo viso to triukšmo ir euforijos atsitokėjęs lietuvis ims dairytis, su kokiu čia velniu nuėjus obuoliauti. Ar bent agurkauti.

Lietuviai per ilgai buvo viltimis turtingi ubagai, dažnas įtikinėjęs, kad už teisybę nakvynės negausi. Uspaskichas , pats turtingiausias naujasis rusas Lietuvoje, seniai perkando šią mūsų silpnybę. Teisybės čia nuo amžių jiems rusai nepiršo. Vieni darbavosi kardais ir durtuvais, o kiti suokė saldžias pasakas apie gerovę, kurią didysis brolis sukurs naiviems ir patikliems lietuviams.

O Gospodi! Kas tik jų nemulkino! Kas tik jų nedulkino! Stalinas su Hitleriu rovė neišrovė, skynė neišskynė, o štai Viktoras gražiai, su šypsena vieną po kito skina ir riša į pėdus. Ir stato į gubas. Iš tokių lengvatikių visai nesunku sukrauti didelę stirtą, o paskui nors ir apšlapinęs padek. Tai kur tasai išgirtasis lietuvių orumas, išdidumas, b l y n? Ne veltui vienas jų poetas prieš šimtą metų yra pasakęs, jog tai šalis, kur k a p u o s miega jų didvyriai.

Tegu sau miega, kol Uspaskich visu ūgiu atsistos jų vieton arba, kaip rusai sako, užsikiš visus už juostos.

Todėl užuot šaukę Viktorui ,,valio”, grįžkim prie užmiršto,,ura”. Vienykimės visi Lietuvos oportunistai, visi dirbantieji rinkim turtingiausią darbdavį ir prisiminkime savo kūdikystę, kai apsikakojus būdavo taip šilta, gera, ramu.

Views All Time
Views All Time
1673
Views Today
Views Today
1
0 0