Dabar niekas negali pasakyti kokiais lankais buvo medžiojama ir kariaujama Lietuvoje senaisiais laikais. Be abejo, kalbant konkrečiau reikia apsiriboti tam tikru istoriniu laikotarpiu.Yra manoma kad nuo X a. po Kristaus lankų konstrukcijos Europoje ir Azijoje nusistovėjo ir nesikeitė iki tol, kol jie buvo naudojami karyboje. Visi lankai, kokios jie bebūtų konstrukcijos gaminami iš organinių medžiagų(išskyrus indiškuosius plieninius lankus).

Suprantama, kad dėl mūsų klimato ir dirvožemio ypatybių, gal ir dėl laidojimo tradicijų vyravusių prieš krikščionybės įvedimą, lankas, kaip iškasena, turėjo labai mažai galimybių išlikti iki šių dienų.Viskas, ką iki šiol gali pateikti archeologai – įvairaus laikotarpio strėlių antgaliai, ir deja beveik nieko, iš ko galima būtų spręsti apie tai, kokio tipo lankai čia buvo naudojami. Kažin ar galima ką nors pasakyti apie lanką, jei turimas fragmentas yra viso labo keliolikos centimetrų ilgio medgaliukas. Didikų ginklų kolekcijos buvo išgrobstytos karų, okupacijų ir represijų, sekusių po sukilimų, metu. Jeigu jose kas ir buvo, tai kažin ar įmanoma būtų nustatyti kur eksponatai yra dabar, kokia jų kilmė ir kaip jie į kolekciją pateko. Dar galima būtų spėlioti pasitelkiant analogijas arba tai, kokiais lankais buvo ginkluotos kaimyninės tautos. Nuo senų laiku buvo įprasta perimti priešo ginkluotę ir jo kariavimo būdus. Taip Lietuvoje įsitvirtino skandinaviško ir Novgorodo tipo kalavijai, Vakarų Europos kiautiniai šarvai, vėliau arbaletai. Deja LDK, o prieš tai – atskirų lietuvių žemių kariuomenės, neturejo savo profesionalių lankininkų – tik samdinius arba vasalinių žemių lankininkų dalinius. Matyt dėl to nesusiformavo nei savos tradicijos, nei sava terminologija.

Europoje nuo viduramžių net iki XVIIa. plačiai buvo naudojamas taip vadinamas didysis arba ilgasis lankas. Tačiau įsigalejo jisai ne dėl savo tobulesnės konstrukcijos ar naudojimo patogumo, o dėl to, kad buvo paprastas ir pigus pagaminti. Tai ilga beveik 2m. ištisinio kukmedžio lazda suploninta į galus. Panašius lankus iki šiol naudoja Amazonės baseino indėnai. Tokiu ginklima buvo prigaminti greitai ir daug. Viduramžių Anglijoje žemės savininkams net buvo įvesta prievolė dalį žemės užsodinti kukmedžiais – kariuomenei reikėjo daug lankų.

Tačiau Europa buvo susipažinusi ir su kitokiais lankais, kurie buvo naudojami nuo Korėjos iki Norvegijos(saamių lankas). Jau antikos graikų vazose vaizduojančiose kovas su amazonėmis, pastarąsias matome raitas šaudant iš nedidelių lenktų lankų. Panašūs ir partų raitelių lankai. Jie, kad ir nedideli, leido tempti strelę iki veido, o tai reiškia ir taikliai šaudyti. Tokie arba panašūs lankai buvo naudojami hunų. Manoma, kad būtent iš hunų tokius lankus peremė kinai, nepaliečiai, mongolai ir korėjiečiai. Na, o senovės vengrų gentys – buvę hunų sajungininkės – be jokios abėjonės- tai rodo ir kasinejimų duomenys. Į Persiją ir Turkiją šie lankai galėjo patekto tiek kaip partų palikimas tiek iš tiurkiškai kalbėjusių hunų, o iš ten – į per mainų prekybą ir į rusų žemes (Novgorode rasta tokios konstrukcijos lankų). Panašiais keliais jie galėjo pasiekti ir Lietuvą,o taip pat Lenkiją. Kryžiaus karų laikotarpiu Vakarų Europos riteriai susidūrę su raitais musulmonų lankininkais, naudojančiais tokius lankus. Veliau jau renesanso pradžioje Venecijiečiai juos buvo perėmę iš turkų arba persų. Europoje šie lankai buvo žinomi kaip Venecijietiški lankai. XIII amžiuje Europą ir Aziją drebinęs mongolų antplūdis labai gerai supažindino su šiuo efektyviu ginklu. Tuos, kas buvo pripratęs vien prie ilgojo lanko, šūvis iš azijinio tiesiog priblokšdavo. Ir nenuostabu, nes šio lanko dinaminė charakteristika yra artima šiuolaikinių sportinių (taip pat ir skriemulinių) lankų charakteristikai. Tuo metu, kai ilgojo lanko templės paleidimo metu strelės greitis nuosekliai mažėja, azijinis ją išmeta ne mažėjančiu, o kai kurie, pavyzdžiui huniškas, net didėjančiu greičiu. Tokiu būdu vienodos su ilguoju lanku galios azijinis lankas nuskraidina strelę net 30% toliau. Tačiau toks lankas yra brangus, o jo gamyba reikalauja didelio meistriškumo ir trunka labai ilgai. Visas gamybos ciklas, pradedant medienos džiovinimu užtrukdavo apie 3 metus. Tokį lanką reikia labai gerai prižiūrėti, nes jis jautrus klimato pokyčiams. Kadangi Lietuviams teko tiesiogiai susidurti su Mongolų Totorių kariuomene, o su rusų kunigaikštystėmis įvairiapusiškas bendravimas vyko jau nuo anksčiau, tai Lietuvoje tokie lankai turėjo būti jei ne gaminami, tai naudojami tikrai. Be to nereikia pamiršti totorių ir karaimų, kuriuosVytautas atkėlė gyventi į Lietuvą, visai ne dėl to, kad jie buvo geri daržininkai.

Žvilgtelkim į mongoliško lanko konstrukciją. Tokiais lankais ir dabar Mongolijoje šaudoma per tradicinį Nadam tautines žaidynes, kurių steigėjas kaip teigiama yra pats Čingishanas. Piešinys yra iš almanacho InstinctiveArcher, kuris talpinamas tinklalapyje Asian Traditional Archery Research Network. Medžiaga maloniai leista naudotis straipsnio autorės iš Mongolijos, šešiskart Mongolijos moterų šaudymo iš tradicinio lanko čepijonės, ponios Munkhtsetseg.

Visi šie lankai gaminami iš medžio, kalnų avino rago ir sausgyslių.

Mongoliškas tempimas.Templė tempiama iki peties, kabinama nykščiu (naudojamas specialus žiedas su liežuvėliu) vienu arba dviem pirštais nykštys”užrakinamas”. Paprastai strėlė dedama iš lanko dešinės pusės ant rankos, laikančios lanką, nykščio sąnario (priešingai nei įprasta Europoje).

Šiuo atveju strėlės padėtis europietiška. Bet tai priklauso nuo praktikuojamo šaudymo stiliaus, kurių Mongolijoje yra trys.

Views All Time
Views All Time
3503
Views Today
Views Today
1
0 0