Kai kur pasauly dar tautų gyvena ir esama bandų nemaža, tik ne pas mus, o broliai mano: čionai gyvuoja tik valstybės.

Valstybė? Kas jinai per daiktas? Gerai! Dabar klausykit atidžiai, aš pasakysiu žodį savo, kaip tautos miršta.

Valstybė – tai šalčiausias iš visų šaltų siaubūnų. Šaltai jinai meluoja, ir melas šis iš jos burnos mums plūsta: „Aš, būdama valstybė,- sako ji,- esu tas pats, kas ir tauta.“

Apgaulė tai ir melas! Kūrėjai buvo tie, kurie tautas sukūrė ir meilę bei tikėjimą joms davė: taip jie gyvenimui tarnavo.

Naikintojams priklauso tie, kas spąstus spendžia daugumai žmonių, vadindami save valstybe: jie laiko kardą virš galvą iškėlę ir verčia juos šimtus geismų savų patenkint.

Bet kur tauta dar egzistuoja, ten ji valstybės nesupranta ir neapkenčia jos kaip žvilgsnio pikto, kaip papročių ir teisių pažeidėjos.

Štai tokią mintį aš jums duodu: juk visos tautos turi tik joms būdingą gėrio, taip pat ir blogio kalbą, kurios kaimynas nesupranta. O kalbą tą ji susikūrė iš papročių savų ir teisių.

Tačiau valstybė melą skleidžia visom kalbom – tiek gėrio, tiek ir blogio: ir ką ji tik pasako, yra gryniausias melas, o ką jinai įgijus turi, ji turi tai pavogus.

Netikra juk yra joj viskas: dantim vogtais ji kandžioja kiekvieną, plėšrūnė toji. Net josios viduriai – ir tie dirbtiniai.

Dviejų kalbų, kurių viena gėriu, kita – blogiu vadinas, yra ji maišalynė: štai tokį ženklą duodu jums kaip simbolį valstybės. Iš tikro ženklas Šitas mirties tik valią rodo! Išties jis moja tiems, kas mirtį skelbia!

Per daug žmonių pasaulin mūs ateina: atliekamiems šitiems ir buvo išrasta valstybė!

Pažvelkit tik, kaip tuos jinai vilioja, kurių toks perteklius didžiulis! Ir kaip ji ryja juos ir kramto, ir kaip juos atrajoja!

„Nėra šioj žemėj nieko, kas būt didesnis už mane: esu aš Dievo pirštas tvarkantysis“,- taip baubia pabaisa šitoji. Ant kelių puola tuoj ne vien tik ilgaausiai bei trumparegių minios!

Net jums, jūs sielos didžios, ji kužda savo melą juodą! Deja, ji randa raktą į širdis turtingąsias, kurios save taip noriai ?vaisto!

Taigi ir jis jinai atskleidžia, ir jus, kurie jau Dievą senąjį įveikę esat! Pavargote jūs kovoje, o štai dabar ir nuovargis jūsiškis tarnauti dar naujam dievaičiui ima!

Herojais ir garbingais vyrais apsistatyt save norėtų dievaitis tas naujasis! Mielai jis šildos spinduliuos, kuriuos tarytum saulė skleidžia jam sąžinė švarioji,- pabaisa tas šaltasis!

Dievaitis naujas duos j u m s visko, jei j ū s tik garbinsite jį: taip perka sau jis žavesį dorovių jūsų ir išdidžių akių jūs žvilgsnį.

Jisai jus masalu naudoja, kad priviliotų tuos, kurių tiek daug yra privisę! Tada ir buvo sugalvotas tas pragariškas išradimas, mirties arklys, žvangąs visa puošnybe savo ir dieviškų garbės ženklų gausybe!

Taigi mirtis žmonių daugybei nesunkiai buvo išrasta, mirtis, kuri save gyvenimu garsina: išties – ta paslauga širdinga visiems mirties skelbėjams!

Valstybė man – tai toks dalykas, kur tik visi – nuodų gėrikai, gerieji ir blogieji, kur žmonės alei vieno save praranda patys, gerieji ir blogieji, kur žudos visi iš lėto – ir tai „gyvenimu“ vadinas.

Pažvelkit štai į tuos, kurių per daug yra! Jie vagia darbus išradėjų ir savinas lobius išminčių: švietimo vardą jie šitai vagystei davė – ir viskas tampa jiems liga bei šaltiniu visokio blogio!

Pažvelkit va į tuos, kurių tokia gausybė! Jie serga nuolatos ir lieja savo tulžį – ir laikraščiu tatai vadina. Jie ryja vienas kitą ir net suvirškint nepajėgia.

Pažvelkit dar į tuos, kurių nereikia! Jie turtų įsigyja ir vis labiau dėl to nuskursta. Valdžios jie trokšta ir pirmiausia pinigų daugybės, to įnagio galybės,- o vargšai nelaimingi!

Žiūrėkit, kaip jie lipa, tos mikliosios beždžionės! Jie ropščias per kits kitą ir tempia tuos, kurie aukščiau įsliuogę, žemyn į purvą ir bedugnę.

Visi jie veržiasi į sostą: jų galvos pramuštos dėl jo,- lyg laimė ten sėdėtų! Dažnai soste tik mėšlas kiurkso, ir neretai ant mėšlo sostas stūkso.

Visi man jie yra bepročiai – tai medžiais sliuogiančios beždžionės ir karštakošiai. Bjauriu kvapu man atsiduoda dievaitis jų, pabaisa tas šaltasis: man dvokia jie visi, šitie tarnai dievaičių.

O, broliai mano mieli! Nejau uždusti norit šitų nasrų ir potroškių tvaike? Verčiau išdaužkit langus ir šokite į orą gryną.

Toliau kiek galit bėkite nuo dvoksmo šito! Nuo stabmeldystės tų, kurių per daug privisę, jūs pasitraukit!

Nelaukę nieko sprukit nuo smarvės tos didžiulės! Tolyn nuo šių aukojamų žmonių svilėsių!

Didžioms sieloms ir šiuomet laisva yra dar žemė. Dar daug yra tuščių buveinių, kur atsiskyrėliai po vieną ar po du gyvent galėtų, kur dvelkia jūrų vėjai gaivūs.

Didžioms sieloms tiesus dar kelias gyveniman laisvajan. Išties, kas maža ką teturi, tas dar mažiau turės: palaimintas tebūna tasai neturtas mažas!

Tik ten, kur baigiasi valstybė, yra pradžia žmogaus, kuris nėra nereikalingas: tenai giesmė suskamba to, kurs būtinas yra,- giesmė nauja ir negirdėta, giesmė, kurios negalima pakeisti.

Tenai, kur b a i g i a s i valstybė, – nukreipkite akis ton pusėn, o, broliai mano! Ar jūs vaivorykštės nematot ir tiltų tų, kurie į antžmogį jus veda?-

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1759
Views Today
Views Today
1
0 0