REFERATAS

Pirmieji gotikiniai pastatai pasirodė XII amžiaus viduryje Prancūzijoje. Masyvias sunkias romaninių pastatų sienas pakeitė lengvi karkasai, aukštą vidaus erdvę – ištakūs interjerai, rūsčias fasadų plokštumas — dinamiškai aukštyn besiveržiantys plastinio meno kūriniai.

XII-XIV amžiais gotikos stilius paplito Vakarų, Pietų ir Šiaurės Europos šalyse. Šis stilius įsigalėjo pirmiausia tose šalyse, kuriose buvo labai išsivystę feodaliniai visuomeniniai santykiai, katalikiškoji ideologija, sparčiai augo miestai. Po Žalgirio mūšio sustiprėjus Lietuvos ekonomikai, šalyje išplito monumentalioji statyba, atsirado naujų tipų mūrinių pastatų. Daugelis visuomeninių pastatų mūsų dienų nepasiekė. Palyginti geriau išsilaikė dauguma kulto pastatų. Kai vėlyvosios gotikos laikotarpiu Vidurio Europos šalyse paplito keletas halinių bažnyčių variantų, Lietuvoje statyti tik dvejopi – trijų travėjų kvadratiniai ir keturių arba penkių travėjų stačiakampiai pastatai. Visi jie yra trinaviai su presbiterija užsibaigiantys trisiene apsida.

Seniausias pasiekęs mūsų dienas halinis kvadratinis pastatas su šventoriaus tvora Lietuvoje – Vilniaus šv. Mikalojaus bažnyčia. Pastatyta XIV amžiuje dar prieš krikščionybės įvedimą, matyt Vilniuje gyvenusiems užsienio amatininkams ir pirkliams. Tuo metu šalia bažnyčios ėjo viena gyviausių magistralių – Trakų kelias, kuris tik XVI amžiuje pastačius miesto sieną su vartais buvo pakreiptas dabartine trasa.

Per 600 metų šv. Mikalojaus bažnyčia ne kartą buvo remontuota ir perstatyta. XVI amžiaus pradžioje sumūryti stulpai ir suskliausti stulpai.

Kretingos gatvė lanku juosia netaisyklingo plano šventorių, aptvertą mūro tvora. Bažnyčia stovi šventoriaus viduryje, nedideli jos tūriai mažai išsiskiria iš aplinkos. Bažnyčia – halinė. Pastato planą sudaro ne visiškai taisyklinga keturkampė 13×15 didumo, trinavė, trijų travėjų halė ir trumpa, platesnė už centrinę navą presbiterija, kurią užbaigia disimetriška trisienė apsida.

Prie presbiterijos šiaurės vakarų šono yra trijų tarpsnių varpinės bokštas, kurio aukštis 23,9m, ir išsikišusi zakristijos patalpa. Įeinama į bažnyčią iš pietvakarių galo ir iš šiaurės vakarų šono (čia yra nedidelis XIX amžiaus pristatytas prieangis). Seniausios dalies (navų ir presbiterijos) sienų mūras kiautinis: viduje lauko akmenys, o paviršius mūrytas iš stambių tamsiai raudonų plytų. Sienos storis navų dalyje – 1,25m, o presbiterijoje — 1,15m. Mūrijimo technika gotikinė, nors yra fragmentų, ypač pietryčių fasade, kur plytos rištos netaisyklingai. Galima matyti pasikartojančiomis trumpinėmis ir ilginėmis plytomis sumūrytų vietų. Sienų paviršiuje yra nemažai juodų perdegintų plytų galų. Siūlės vidutiniškai trijų centimetrų storio, rievėtos. Šiaip sienos ne visai tiesios, kampai ne visai statūs, apsidos planas netaisyklingas. Kampus įstrižai remia kresni kontraforsai. Gotikinės bažnyčios dalies tinkuota tik nišos, apvadai ir frontonai. Vėliau pastatyto varpinės bokšto ir zakristijos pastato sienos tinkuotos. Stogai ir kontraforsai dengti čerpėmis.

Eksterjeras pasižymi darnia įvairių tūrių kompozicija, tačiau fasaduose puošybos mažai , vyrauja sienos plokštuma. Pagrindinis pietvakarių fasadas simetriškas (20,2m aukščio ir 17,5m pločio). Jo ašyje arkinis portalas, papuoštas įgaubtų plytų dvieiliu apvadu ir reljefiškai kampu sumūrytų plytų archivoltu. Virš portalo yra vargonų choro langas, o šonuose dvi poros nedidelių į vidurį aukštėjančių frontono arkinių nišų. Frontoną skiria nuo sienos plokščia įgilinta frizo juosta. Trikampį frontoną puošia trys grakščių smailiaarkių nišų grupės. Navų dalies ir presbiterijos langų arkutės barokinės (permūryta XVIII amžiuje). Apsidos sienose yra po aukštą gilią arkinę nišą, pastogės frizą sudaro kampu dėtų plytų eilė ir tinkuota juosta.

Varpinės bokštas barokinis, tačiau jo formos yra paprastos ir nesikerta su gotikinės dalies santūria darna. Bokšto tarpsnius skiria karnizai, kampus apipavidalina mentės, viršuje yra žibinto pavidalo antstatėlis. Virš bokšto ir priekinio frontono yra kryžiai, XIX amžiuje nukalti vietos kalvių iš geležies. Abu įtaisyti ant būgnų. Jų kryžmos centrą pabrėžia diskai ir spinduliai. Abu varpinės varpai žalvariniai. Varpo liemenį puošia Nukryžiuotojo ir šv. Jono Nepamuko reljefai, pečius – augalinio ornamento juosta.

Šoniniuose fasaduose, kuriuose yra tik po du langus (tai nebūdinga trijų travėjų bažnyčioms), praeityje buvo kontraforsai. Dabar, kresni vienos pakopos kontraforsai su vienašlaičiais stogeliais išliko tik pagrindinio fasado ir presbiterijos kampuose. Pusapskritimė arka šiaurės vakarų fasado viduryje, kaip ir pagrindiniame fasade, juosia nesudėtingo profilio plytų apvadas ir kampu sumūrytų plytų ar-chivoltas. Panaši plytų juosta juosia viršuje ir apsidą, kurios sienas skaido siauros arkinės nišos. Fasaduose panaudotos tik vienintelės įgaubto profilio plytos ir tai labai negausiai.

Estatinėmis savybėmis fasadai neprilygsta vėlesniems gotikos paminklams, tačiau bažnyčios vertė ypatinga tuo, kad tai vienas pirmųjų Lietuvos kulto pastatų su gotikine erdvės struktūra ir kompozicijos principais.

Pusapskritimės arkos, kampu mūrytų plytų juostos ir kai kurie kiti elementai rodo, kad šv. Mikalojaus bažnyčioje, panašiai kaip ir daugelyje XIV amžiaus Lenkijos gotikinių kulto pastatų, yra dar iš romaninės architektūros paveldėtų formų.

Bažnyčios interjeras vėlyvosios gotikos, nelabai puošnus; vėlyvoji gotika dera su vėlyvojo baroko papildymais (vargonų choru, altoriais). Skliautai tinkliniai ir žvaigždiniai, visose travėjose ir presbite-rijoje skirtingo nerviūrų piešinio. Juos laiko aštuonkampiai stulpai su pjedestalais ant keturkampių pagrindų. Balto tinko fone išryškėja profiliuotų plytų stulpų briaunų velenėliai ir skliautų nerviūros. Presbiterija nuo vidurinės navos skiria smaili triumfo arka. Bažnyčioje yra trisdešimt trys dailės pa-minklai. Yra du paminkliniai paveikslai “Šv. Mikalojus” ir “Šv. Kazimieras”. Taip pat yra dvi apva-liosios skulptūros : “Šv. Liudvikas” (XVI amžiaus gotikinė statula) ir bronzinis Vytauto biustas. Klausyklos XIX amžiaus vietos meistrų darbo. Neobarokinės, medinės, visur vienodos.

Šventorių juosianti plytų mūro tvora (XIX amžiaus pradžia) iš abiejų pusių ritmiškai skaidoma pusapskričių arkų. Gatvės pusės arkas jungia iškilūs impostai. Tvora dengta čerpėmis. Joje yra įvažiavimas su lenkto karnizo apgaubta arka (priešais pagrindinį fasadą) ir siauras arkinis įėjimas (iš šiaurės vakarų pusės).

Bažnyčia istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą minima 1387m. Jau tada ji buvo mūrinė ir senokai pastatyta. XVI amžiuje sumūryti stulpai ir skliautai vietoje ankstesnių medinių lubų. Po 1744m. gaisro pastatyti vėlyvojo baroko altoriai, vargonų choras, permūryti (galbūt padidinti) langai. Manoma, kad tuo metu pastatytas ir bokštas. Po 1812m. karo apgriovimų bažnyčia suremontuota, prie bokštų pastatytas zakristijos priestatas. 1901-1939m. buvo vienintelė Vilniaus bažnyčia, kurioje vyko lietu-viškos pamaldos. Po Antrojo pasaulinio karo šv. Mikalojaus bažnyčia buvo suremontuota. 1974m. interjere atidengta keli nedideli gotikinio mūro fragmentai

Šv. Mikalojaus bažnyčios kompozicijos principai buvo toliau išplėtoti statant nedideliuose miestuose gotikinius kulto pastatus.

Naudota literatūra:
Lietuvos architektūros istorija, I dalis;
Paminklų sąvadas, I dalis;
Lietuvos TSR architektūros istorija.

Views All Time
Views All Time
8561
Views Today
Views Today
1
0 0