Ir bėgo vis Zaratustra ir bėgo, ir nieko jis daugiau nebesutiko; jis buvo vienas vienutėlis, ir tik save atrasdavo jis vėlei, ir mėgavos, ir siurbė jis vienatvę savo ir mąstė apie tai, kas gera,- nemaža valandų ilgiausių. Bet kai vidurdienis atėjo, ir saulė tiesiai virš galvos spindėjo, pamatė jis prie kelio seną, kreivą ir gumbuotą medį, kurį karščiausia meile vynuogienojas apsikabinęs buvo, ir nuo savęs paties tas medis pasislėpęs jautės: ant jo daugybė vynuogių gelsvų kabėjo, viliojusių keleivio akį. Tada Zaratustra panoro sau troškulį truputį numalšinti ir uogų kekę nusiskinti; bet kai jis ranką jau ištiesęs buvo, užsigeidė jis dar labiau truputį kitko: po šiuo medžiu atgult – paties vidurdienio metu – ir pamiegoti.

Kaip sakė, taip jis ir padarė; ir vos išsitiesė ant žemės, margos žolės tyloj ir paslaptybėj, tuoj pat ir troškulį pamiršo ir į miegų pasaulį pasinėrė. Nes Zaratustros patarlė štai šitaip sako: „Dalykas vienas juk už kitą būtinesnis.“ Bet akys liko jo atmerktos: atsižiūrėt ir atsidžiaugt jos negalėjo, kaip tas vynuogienojas medį myli. Tačiau užmigdamas Zaratustra taip kreipėsi į širdį savo:

„Tyliau! Ramiau! Nutilki! Ar šią akimirką pasaulis nevirto tobulybe? Kas su manim čia daros?

Lyg kad švelnus nematomas vėjelis lygia kaip stalas jūra šoka, lengvai, tarytum koks pūkelis,- taip šoka ant manęs ir miegas.

Akių jisai man neužspaudžia ir sielą budinčią palieka. Lengvutis jis, iš tikro! Tarytumei pūkelis.

Jisai mane įkalbinėja, bet ką jis sako, nesuvokiu? Švelnia ranka jis iš vidaus mane tapnoja ir netgi prievartą naudot mėgina. O, taip! Verste jis verčia sielą mano išsitiesti:

– kad ji ilga man ir pavargus taptų, keistuolė ta manoji! Ar vakaras dienos jai septintosios ne pačiame vidurdieny atėjo? Ar ji nevaikščiojo per daug ilgai, rami ir palaiminga, vien tarp gerų, pribrendusių dalykų?

Ji tiesiasi – tokia ilga ilga,- ir dar ilgesnė! Ir guli ji ramiai, keistuolė ta manoji. Per daug jinai ragavo gėrio, auksinis liūdesys ją slegia, jinai iškreipia lūpas.

– Tarytum laivas vandenynų, į ramųjį užutėkį sugrįžęs: štai glaudžias jis dabar prie žemės, pavargęs nuo ilgų kelionių ir jūrų paslaptingų. Ar žemė ne ištikimesnė?

Kai laivas toks prie žemės šliejas, tuomet užtenka visiškai, kad voras jam nuo žemės ištiestų siūlą savo. Tvirtesnio lyno nebereikia jokio.

Kaip tas pavargęs laivas užutėky ramiajam, taip aš dabar ilsiuos, prie žemės prisiglaudęs: ir ištikimas jai, ir pasikliaudamas aš ja, ir kantriai laukdamas, ploniausiais pririštas prie jos siūleliais.

O, laime! Laime! Gal dainuosi, tu siela mano? Guli nūnai žolėj. O tai juk valanda ir paslaptinga, iškilminga, kai vamzdeliu joks piemenėlis nedūduoja.

Nurimk! Vidurdienis įkaitęs dabar laukuos juk miega. Ir nedainuok! Tylėki! Pasaulis tobulas yra be galo.

Dainos nereikia, tu drugeli pievų, o siela mano! Net nešnibždėki nė trupučio! Matai juk – tsss! Vidurdienis senelis miega, jis lūpas krutina iš lėto: ar negeria dabar jis laimės lašo,

– to seno, rudo – aukso laimės, aukso vyno lašo? Jis perbėga per kūną, jo laimė juokias. Taip – juokias Dievas. Tsss!

„O, laime! Kiek nedaug tereikia laimei!“ – Taip skelbiau aš kadaise ir dėjausi gudrus esąs. Tačiau tai buvo piktos kalbos: aš t a i dabar suvokiau. Kvailiai sumanūs – jie geriau pasako.

Kaip tik mažiausia ir tyliausia, lengvumas begalinis, tas driežo krepštelėjimas menkiausias, švelnus dvelkimas, probėgšma, akimirka: t r u p u t i s – štai tas pagrindas d i d ž i a u s i o s laimės. Tsss!

– Kas man nutiko: paklausyki! O gal jau laikas dingo? Gal aš krentu? Gal nukritau – klausyki! Į amžinybės gelmę?

– Kas daros man? Tylėki! Man duria – ai! – į širdį? Taip taip – į širdį tiesiai! O, sprok, širdie, susproki po laimės šitokios, po dūrio tokio!

– Tai ką? Ar prieš akimirką pasaulis nevirto tobulybe? Toks apvalus, prinokęs? O, rutulys tas aukso – kur skrenda jis iš tikro? Aš iš paskos jam bėgsiu! Tik strikt, pastrikt!

Tsss…“ (ir čia Zaratustra išsitiesė palengva, pajutęs, kad užsnūdo).

„Na, kelki – sau pačiam jis tarė,- vidurdienio miegaliau! Gyviau! Greičiau! Jūs kojos senos! Jau laikas, jau skubėti reikia, nes geras kelio galas nueiti dar jums likęs.

Dabar jau išmiegojusios jūs esat, kiek truko ta ramybė? Net pusę amžinybės! Gyviau! Greičiau dabar, širdie mana senoji! Kiek laiko reikia tau po tokio miego, kad pagaliau pabustum?“

(Tačiau Zaratustra ir vėl užsnūdo; siela jo atsikalbinėjo, gyniojosi ir vėl išsitiesė palengva.) – „Palik mane! Nutilki! Ar prieš akimirką pasaulis nevirto tobulybe? O, rutuly tu aukso, apvalaini!“

„Na, kelk,- Zaratustra jai liepė,- vagile tu, dienos apiplėšėja! Tu ką? Vis dar raivytis nori: ir žiovaut, ir stenėti, į gelmę krist bedugnę?

Ir kas gi tu esi! O, siela mano!“ (ir čia Zaratustra iš karto krūptelėjo, nes saulės spindulys nukrito iš dangaus ant veido jojo).

„O, tu dangau viršum manęs aukštybėj,- jis atsidusdamas prašneko ir palengvėle atsisėdo.- Tu į mane žvelgi? Keistos sielos manos klausaisi?

Kada sugersi tu rasos šį lašą, rasos, nukritusios ant žemiškų dalykų,- kada susiurbsi tu šią sielą keistą-

– kada? – tu gelme amžinybės! Tu giedra ir šiurpi vidurdienio bedugne! Kada sugersi į save atgal tu sielą mano?“

Štai taip Zaratustra kalbėjo, pakildamas iš guolio savo, kurį čia po medžiu sau įsitaisęs buvo, lyg grįždamas iš apsvaigimo keisto; bet saulė žiū – ji vis dar tiesiai viršum galvos jo švietė. Todėl supras lengvai kiekvienas, jog šįkart neilgai Zaratustra miegojo.

Views All Time
Views All Time
1394
Views Today
Views Today
1
0 0