Kuomet Zaratustra paliko žmogų tą bjauriausią, jį šaltis smarkiai krėtė, ir vienišas jis pasijuto: mat daugel šalčio ir vienatvės jo mintyse judėjo, todėl jo sąnariai atšalo. Tačiau keliaudamas kalnais pakalnėm, žaliom ganyklomis ir pievom, taip pat daubom nykiom ir akmeningom, kur kitados sraunus upelis tarytum lovon atsigulęs buvo, Zaratustra ūmai sušilęs pasijuto ir pralinksmėjo vėlei.

„Ir kas gi su manim čia daros? – savęs jisai paklausė. – Kažkas taip šilta ir taip gyva mane nūnai gaivina,- tatai turėtų netoliese būti.

Jau nebesu toks vienišas be galo; nežinomi man palydovai ir broliai paslaptingi bastosi aplinkui, kvėpavimą jų šiltą siela manoji jaučia.“

Kuomet Zaratustra dairytis ėmė ieškodamas, kur tie guodėjai jo vienatvės, staiga išvydo karvių jis daugybę, kurios kalvelėje vienoj aplinkui susispietusios stovėjo; tai tų galvijų artuma ir kvapas jo širdį taip sušildė. Bet karvės, kaip jam rodės, kalbėtojo kažkokio labai įdėmiai klausės ir nežiūrėjo visiškai į tą, kuris prie jų artėjo. Ir kai Zaratustra visai arti priėjo, jisai žmogaus išgirdo balsą aiškų, kuris iš vidurio bandos kalbėjo; dėl to, be abejo, jos galvas savo pasukusios į kalbančiojo pusę buvo.

Tada Zaratustra kalvelėn metės, mikliai pro karves prasibrovė, nes baimė jį pagavo, kad gal kam nors negera atsitiko, ir karvių jam užuojauta vargu ar ką galės pagelbėt. Bet čia jis apsiriko, nes žiū: žmogus kažkoks ant žemės sėdi ir gyvulius įkalbinėja, kad jie jo nebijotų; žmogus taikingas toks, kalnų pamokslininkas, kurio net pačios akys gėrį skelbia. „Ko ieškai tu čionai?“- sušuko jam Zaratustra nustebęs.

„Ko aš čia ieškau? – perklausė tasai iš karto.- Gi to paties, kaip ir tamstelė, ramybės tu drumstėjau! Aš laimės žemėj ieškau.

O to iš karvių šių norėčiau pasimokyt. Nes, kaip matai, joms aiškinu aš jau nuo ryto, ir ką tik jos atsakymą man duot norėjo. Kodėl tu joms trukdai, neleidi?

Kol mes atgal neatsigręšim ir nepasidarysime kaip karvės, tol į dangaus mums karalystę nepatekti. Tik viena reikia mums iš jų išmokti: mes turim atrajoti.

Iš tikro, jeigu net pasaulį visą žmogus pajėgtų užvaldyti ir vieno – atrajoti – neišmoktų, kokia iš to nauda jam būtų! Jis savo sielvarto šalin nenuvarytų,

– to sielvarto didžiulio savo, kurs šiandien š l y k š t u l i u vadinas. Kam jo nėra šiandieną pilnos širdys, burna ir akys? Ir tu taip pat! Ir tu! Tačiau į tas pažvelki karves!“-

Užbaigęs savo kalbą tokią, kalnų pamokslininkas tik tada į Zaratustrą pažiūrėjo, nes iki šiol mielai jis vien į karves žvelgė; ir jis staiga pasikeitė iš karto. „Kas čia, su kuo kalbu? – sušuko išsigandęs, pašokdamas nuo žemės.

– Žmogus juk šitas be šlykštumo, tai pats Zaratustra, kuris jau didį šlykštulį yra įveikęs, paties tai Zaratustros akys, paties burna, paties širdis jo.“

Ir šiuos žodžius ištaręs, bučiavo ranką tam, su kuo kalbėjo, o akys tvino ašarų gausybe; jis elgėsi tarytum tas, kam dovana vertinga, didžiausia brangenybė netyčia iš dangaus nukrinta. O karvės tik į visa tai žiūrėjo ir galvas savo kraipė.

„Tik nekalbėk apie mane, keistuoli! Mielasai tu!- Zaratustra atsakė, norėdamas išvengti jo švelnumo.- Papasakok apie save pirmiausia! Ar tik nesi tu elgeta tas savanoris, kurs turtų savo didelių kadaise atsisakė,

– kuris drovėjos turtų ir turtuolių ir pas vargšus pabėgo, kad gausą savo jiems ir širdį dovanotų? Bet vargšai jį atstūmė.“

„Bet jie mane atstūmė, juk pats žinai,- atsakė elgeta jam savanoris.- Taip aš pas gyvulius ir karves šitas galiausiai atsidūriau.“

„Ir čia tau aišku pasidarė,- įsiterpė Zaratustra,- kad daug sunkiau iš tikro duoti negu iš tikro imti, kad dovanot kaip reikiant – m e n a s, ne šiaip, o pats visų didžiausias ir klastingiausias gėrio menas.“

„Ir ypač šiais laikais, kai mes gyvenam,- jam pritarė vargdienis savanoris,- kaip tik dabar, kai padugnės sukilti visos ėmė ir stengiasi droviai, savotiškai parodyt išdidumą: minios pasipūtimą.

Nes valanda – tu juk žinai – atėjo didžiam ir pražūtingam, ilgam, lėtam minios, taip pat vergų didžiuliam sukilimui: jis plečias vis ir auga!

Dabar geradarystė ir dovanėlės mažos menkuosius piktina be galo; ir tie, kurie per daug turtingi, tegu dabar jie saugos!

Kas šiandien, tarsi buteliai pilvoti, iš pernelyg siaurų kaklelių varvint stengias, tokiems šiandieną butelaičiams mielai kaklus nudaužo.

Godumas geidulingas, tulžingasai pavydas, ir kerštas sielvartingas, minios tas išdidumas,- štai kas man į akis yra įkritę. Jau netiesa, kad vargšai palaimingi. Dangaus juk karalystė yra pas karves.“

„Tačiau kodėl ji ne pas turtinguosius?“ – Zaratustra jį tirdamas paklausė ir stengėsi nuvyti karves, kurios sau patikliai taikingąjį pamokslininką uostinėjo.

„Ko tu mane čia tyrinėji? – paklausė tas iš karto.- Tu pats geriau juk už mane žinai. O kas mane pas vargingiausius varė, o, Zaratustra? Ar ne šlykštėjimasis mūsų turtingaisiais?

– Vergais šitais didžiulių turtų, kurie naudos sau iš kiekvieno sąšlavyno renka: šaltom akim, mintim tik geidulingom, vis nukreiptom į padugnes šitas, kurios dvoksmu padangę teršia,

– Į tą paauksintą ir suklastotą minią, kurios tėvai vien ilgapirščiai, vien maitvanagiai ar skarmaliai buvo, su moterim paslaugūs, gašlūs ir užmaršūs: visi nedaug nuo paleistuvės tesiskyrę,

– nes padugnė juk ant viršaus, ir padugnė po apačia atgulus! Ką reiškia šiandien ‘vargšas’ ir ‘turtingas’! Skirtumas šis man nereikšmingas pasidarė – tuomet aš bėgt pradėjau: tolyn vis ir tolyn, kol pas šias karves atsidūriau.“

Štai taip taikus pamokslininkas dėstė ir, tardamas žodžius, alsavo sunkiai ir prakaitą vis braukė: o karvės vėl stebėdamosi galvas kraipė. Ir kol šis taip griežtai kalbėjo, Zaratustra šypsodamasis jam į veidą žvelgė, tylėjo ir tik galvą purtė.

„Save tu prievartauji, kalnų pamokslininke, kai tokius griežtus štai žodžius vartoji. Tokiam griežtumui nei burna tava, nei akys tavo tinka.

Ir netgi, kaip man rodos, skrandis tavo: j a m nepatinka pyktis toks, neapkanta ir perdėjimai. Tas skrandis tavo švelnesnių dalykų geidžia: tu juk nesi mėsos mėgėjas.

Labiau tu panašus į vegetarą. O gal kramtai tu grūdus. Beveik tikiu, kad mėsiški džiaugsmai tavęs netraukia ir prie medaus daugiau tu linkęs.“

„Atspėjai kuo puikiausiai,- atsakė elgeta jam savanoris, pajutęs širdyje lengvumą.- Aš mėgstu medų, ir kramtau aš grūdus, nes ieškojau to, kas skonį gerą turi ir kvapą kas burnos išvalo:

– ir laiko ilgo reikalauja, suteikia darbo malt burnom vagims ir baltarankiams dykaduoniams.

Tačiau daugiausia čia pasiekė karvės: jos atrajojimą ir saulėje gulėjimą išrado. Taip pat minčių visų sunkių jos vengia, kurios vien širdį slegia.“

– „Gerai! – Zaratustra pasakė. – Reikėtų tau ir m a n o žvėrelius išvysti, erelį ir gyvatę – lygių nėra jiems šiandien žemėj.

Žiūrėk, štai kelias šitas į olą mano veda: pabūki jos svečiu šią naktį. Ir pakalbėki su žvėreliais mano apie žvėrelių laimę,

– kol pats namo sugrįšiu. Nes aš dabar turiu skubėti: mane nelaimės šauksmas šaukia. Ten pas mane tu ir medaus dar naujo rasi, korių medaus šviežiausio – geltono tartum auksas: jį valgyk į sveikatą!

Na, o dabar skubiausiai atsisveikink su karvėm savo, tu keistuoli! Mielasai tu! Nors bus tau ir nelengva. Juk jos geriausios draugės ir mokytojos tavo!“-

„Išskyrus vieną, tą, kurį labiau dar myliu,- atsakė elgeta jam savanoris.- Tu pats esi, o, Zaratustra, geras – geresnis dar už karvę!“

„Šalin! Šalin! Nedoras palaižūne! – Zaratustra įširdęs šaukė.- Kam gadini mane tu gyrimu šitokiu ir medumi įsiteikimo?

Šalin! Kad čia tavęs nebūt nė kvapo!“ – sušuko jis dar kartą ir užsimojo tvot lazda senajam elgetai per šonus: bet tas kaipmat paspruko.

Views All Time
Views All Time
1733
Views Today
Views Today
1
0 0