„…ir aš regėjau liūdesį didžiulį, ateinantį pas žmones. Geriausieji iš jų savų darbų jau dirbti neįstengė.

Ir aiškinimas toks pasklido, o šalia jo – tikėjimas toks plito: ‘Juk viskas tuščia, viskas juk vis tiek ir viskas buvo!’

Ir nuo visų kalvų aidėjo: ‘Juk viskas tuščia, viskas juk vis tiek ir viskas buvo!’

Teisybė, derlių mes surinkom: tačiau kodėl mūs vaisiai visi supuvo, parudavo? Kas nuo Mėnulio pikto nukrito naktį paskutinę?

Per nieką visas mūsų darbas, nuodais pavirto mūsų vynas, negeros akys nužiūrėjo, išdegino laukus ir širdis mūsų.

Išdžiūvom mes visi ir patys; ir jei ugnis ant mūs užkristų, tai subyrėtume į dulkes lyg pelenai ataušę:- net ugnį pačią mes išvarginom ir nustekenom.

Išseko šuliniai, šaltiniai, ir jūra pasitraukė. Net žemė pleišėja visa, bet gelmės ryt nenori nieko!

‘O, kur yra dar jūra, kurioj nusiskandint galėtume’,- taip skamba skundas mūsų – viršum sunykusiųjų pelkių.

Iš tikro mes jau taip pavargę, kad ir numirt nebepajėgiam; todėl dabar mes vos tik budim ir vos tik gyvaliojam – kapų rūsiuos!“-

Štai tokią pranašystę Zaratustra girdėjo, ir ji įkrito jam į širdį ir pakeitė jį patį. Nuliūdęs ir pavargęs jis vaikščiojo aplinkui; ir greit jis tiems prilygo, apie kuriuos tas pranašautojas kalbėjo.

Išties,- jis tarė mokytiniams savo,- jau greitai sutemų šitų ilgų sulauksim. O, kaip išsaugot šviesą savo, kol ta tamsybė baigsis!

Kad neužgestų ji šitoj liūdnybėj! Juk tolesniems pasauliams šviesa bus reikalinga, ir dar naktims tolesnėms!

Širdy taip susikrimtęs, Zaratustra vis slampinėjo, nerasdamas sau vietos; ir tris dienas nei valgė jis, nei gėrė, akių sumerkti negalėjo ir nieko nekalbėjo. Ir pagaliau jisai giliai užmigo. Bet mokytiniai jo, aplinkui jį susėdę, ilgas naktis budėjo ir laukė sunerimę, ar jis pabus ir vėl kalbės, ar bus nuo sielvarto pasveikęs.

Tad štai kalba, kurią pasakė Zaratustra pabudęs; o balsas jo, kurį mokytiniai girdėjo, lyg iš kažkur, iš tolumos bekraštės sklido:

„Jūs mano sapno paklausykite, bičiuliai, ir man padėkit prasmę jo įminti!

Jis man mįslė dar tebėra didžiulė, tas sapnas mano; prasmė jo paslėpta, sukaustyta grandinėm, todėl virš jo ji skristi dar negali, laisvais sparnais plasnoti.

Gyvenimo visokio esu atsižadėjęs, taip man sapne atrodė, ir kapinyno sargu naktiniu pavirtęs – tenai, toj vienišoj mirties pily ant kalno.

Ten mirčiai saugojau aš karstus: pelėsiais dvokiantys rūsiai skliautuoti ten prikimšti tokių laimėjimų trofėjų. Iš stiklo karstų žvelgė į mane gyvenimai nugalėtieji.

Aš kvėpavau dulkėtu amžinybių oru: pridvisus ir dulkėta siela mana drybsojo. Ir kas gi ten galėtų tą savo sielą išvėdinti!

Vidurnakčio šviesa mane ten gaubė, o šalia jos vienatvė susigūžusi tupėjo; ir dar trečia – tai gargianti mirties tyla, blogiausia mano draugė.

Turėjau raktų aš daugybę, ir surūdiję buvo jie, kokių dar niekuomet matyt neteko; ir aš mokėjau jais – labiausiai girgždančius vartus atidaryti.

Tarytum pats pikčiausias kranksmas jų girgždesys ilgais koridoriais aidėjo, kai vartų pusės, lyg sparnai, iš lėto skleidės: nešvelniai paukštis šis giedojo, nemėgo jis, kad žadint jį kas imtų.

Bet dar baisesnis siaubas širdį spaudė, kuomet išnykdavo šis garsas, ir stodavo tyla aplinkui, ir likdavau aš vienui vienas toj tylumoj klastingoj.

Taip ėjo man ir slinko laikas, jei jis išvis dar egzistavo: iš kurgi man žinoti! Bet pagaliau įvyko tai, kas privertė mane pabusti.

Vartus sudrebino trys smūgiai, ir tartum griausmas triskart nuaidėjo, sustaugė tris kartus skliautai: tada aš nuėjau prie vartų.

O alpa! – sušukau aš garsiai,- kas atneša čia pelenus savus į kalną? O alpa! Alpa! Kas pelenus savus čionai gabena?

Įspraudęs užguliau aš raktą, ir kėliau aš vartus, ir stūmiau. Bet nė per pirštą jie neprasivėrė.

Ir tik staiga atūžęs vėjas atplėšė sąvaras abidvi: ir švilpdamas, ir spiegdamas, ir tarsi užsimojęs jis sviedė mano pusėn karstą juodą:

Ir kaukdamas, ir švilpdamas, ir spiegdamas tas karstas subyrėjo, išspjaudamas kvatonę tūkstantbalsę.

Ir tūkstantis grimasų: vaikų ir angelų, pelėdų, juokdarių ir vaiko dydžio peteliškių kvatojo, tyčiojos ir kaukė, mane aplink apstoję.

Didžiulis siaubas man sukaustė kojas: ir aš kritau ant žemės. Šaukiau iš nevilties, kaip nebuvau dar šaukęs niekad.

Ir šauksmas šis mane prikėlė: pasijutau aš atsibudęs ir nuovoką atgavęs.“

Štai taip Zaratustra apsakė sapną savo ir jau po to nutilo: nes jis dar nežinojo, kaip jį išaiškint reikia.

Bet mokytinis vienas, kurį labiausiai jis mylėjo, staiga pašoko ir, sugriebęs ranką Zaratustros, tokiais kalbėti žodžiais ėmė:

„Šį sapną mums, o, Zaratustra, paaiškina jau pats gyvenimas tavasis!

Ar ne tu pats esi tas vėjas, kuris su švilpesiu skardžiu mirties vartus atplėšia?

Ar ne tu pats esi tas karstas, kursai margų gyvenimo piktybių ir angelų grimasų pilnas?

Zaratustra tarytum tūkstantbalsis vaikų klegėjimas ir juokas į mirusiųjų visus rūsius įeina, pašiepdamas tuos sargus kapinyno ir tuos, rūdžių kas raktais suėstais žvangena.

Įbaimins juos tavasis juokas ir žemėn juos pargriaus; jų bejėgystė, nubudimas jųjų įrodys tavo galią.

Ir net kai sutemos ateis tos ilgos ir nuovargis mus mirtinas apims, tu nuo padangės mūs nenusileisi, gyvenimo tu užtarėjau!

Naujų žvaigždžių tu mums atskleisi, naujų parodysi nakties puikybių; tiesa, tu patį juoką ištiesei virš mūsų tarytum palapinę margą.

Nuo šiol jau visad vaikiškos kvatonės iš karstų sklis aplinkui; nuo šiol jau visad pūs stiprus ir pergalingas vėjas ir nuovargį net mirtiną pašalins: mums to garantas ir pranašas esi tu mūsų!

Iš tikro j u o s t u p a t s s a p n e r e g ė j a i, savuosius priešus: tai buvo tavo pats sunkiausias sapnas!

Bet kaip tu pabudai nuo jųjų ir sugrįžai vėl į save, taip turi nuo savęs pabust jie patys – ir pas tave ateiti!“-

Taip sapną aiškino jo mokytinis; ir kas tiktai aplink stovėjo, dabar visi prie Zaratustros spraudės, už rankų griebė jam ir stengės įkalbėti, kad keltųs jis ir liūdesį pamestų, ir vėl pas juos sugrįžtų. Tačiau Zaratustra sėdėjo vos pasikėlęs guoly, ir žvilgsnis jo toks keistas buvo. Jis tartum tas, kurs, iš kelionės tolimos sugrįžęs, dabar į savo mokytinius žiūri ir atidžiai jų veidus stebi – ir vis dar jų neatpažįsta. Tačiau kai jie, pakėlę Zaratustrą, ant kojų jį pastatė, ūmai pasikeitė jo akys; tuomet jisai suvokė visa, kas atsitikę buvo, ranka paglostė barzdą ir garsiai bei tvirtu balsu štai taip prakalbo:

„Gerai! Kas buvo, tai praėjo; na, o dabar, jūs mokytiniai mano, parūpinkit užkąst kaip reikiant, ir kuo skubiausiai! Taip atgailą aš ketinu už tuos bjaurius sapnus atlikti!

O pranašautojas – jis turi drauge su manimi ir valgyti, ir gerti; beje, aš jūrą jam parodyti dar noriu, kurioj nusiskandint galėtų!“-

Štai taip Zaratustra kalbėjo. Tačiau po to tam mokytiniui savo, kurs sapno prasmę jam atskleist mėgino, ilgai į veidą žvelgė, vis purtydamas galvą.

Views All Time
Views All Time
1751
Views Today
Views Today
1
0 0