Pažvelk, tarantulo štai urvas! Gal patį jį išvysti nori? Štai kabo jo nupintas tinklas: palieski jį, kad suvirpėtų.

O, štai jis išlenda maloniai: pasveikintas būk, vore! Ant nugaros tau juodas trikampis puikuojas, tas ženklas tavo; ir aš žinau taip pat, kas tavo sieloj glūdi.

Joj tūno kerštas įsitaisęs: ir tam, kam tu įkandi, išauga šašas juodas; kerštu nuodai tavieji sielą verčia suktis!

Aš lyginimu tuo į jus kreipiuosi, į jus, kas sielą suktis verčia, skelbėjai jūs l y g y b ė s! Tarantulai man esat, kerštautojai slaptieji!

Bet tą slaptybę jūsų noriu dienos švieson išvilkti: todėl juokiuosi jums stačiai į veidą savu juoku aukštybių.

Dėl to tampau aš jūsų tinklą, kad pyktį jūsų išviliočiau iš jūsų melo urvo, ir jūsų kerštas iš už žodžio jūsų, kuris jums „teisingumą“ reiškia, tuoj pat iššoktų.

Ž m o g u s n e t u r i j a u s t i k e r š t o: štai tiltas mano tas viltin didžiausion ir ta vaivorykštė po darganų ilgų ir vėjų.

Tačiau, dalykas aiškus, kitaip tarantulai geidauja: „Teisinga bus – tik taip mes reikalą suprantam,- kuomet pasaulis prisipildys audrų ir vėjų keršto mūsų“, – taip tarp savęs jie kalbas.

„Visiems mes keršysim ir tuos mes plūsim; kurie nuo mūsų skirias,- štai tokią priesaiką tarantuliškos širdys duoda.

– Ir dar ‘lygybės siekis’ nuo šiol dorybės vardą gaut privalo, ir prieš visus, kas valdžią turi, mes savo triukšmą kelsim!“

Tad va, lygybės jūs skelbėjai, bejėgė ir silpna tironų beprotystė iš jūsų šaukiasi „lygybės“ : vadinasi, slapčiausieji geismai tironų maskuojasi dorybės žodžiais!

Niūrus bukumas, paslėptas pavydas, gal jūsų tai tėvų bukumas ir pavydas: iš jūsų išsiveržia tai pavydo liepsnomis ir beprotybe.

Ką tėvas nutylėjo, sūnus išsako garsiai; dažnai sūnuj aš tėvo paslaptį apnuogintą regėjau.

Jie tarsi įkvėpti atrodo: tačiau ne iš širdies jie įkvėpimą gauna – jiems kerštas aistrą teikia. Ir kai jie kilnūs bei santūrūs daros, tai ne dvasia, o tik pavydas būti juos tokius priverčia.

Pavydas jų pasukt jiems liepia ir mąstymų takais; o ženklas jų pavydo – kad visuomet per daug toli jie eina: galop jų nuovargis dar ir ant sniego krist miegoti turi.

Dejonėj kiekvienoj jų skamba kerštas, ir kiekvienam jų gyrime įskaudinimas slypi; tačiau teisėjais būt palaima jiems atrodo.

Todėl patart, bičiuliai mano, aš jums noriu: jūs netikėkite niekuo, kas bausti polinkį didžiulį turi!

Prastos rūšies, blogos kilmės tai žmonės; iš jų veidų tik budelis ir pėdsekys gauruotas žvelgia.

Ir tais aš siūlau netikėti, kas apie savo teisingumą vien liežuviu tik mala! Iš tikro, jų sieloms ne vien medaus tetrūksta.

Ir jeigu patys jie vadina save „gerais, teisingais“, tuomet pamiršt jums nevalia, jog tapti fariziejais jiems tik – valdžios tetrūksta!

Bičiuliai mano, aš nenoriu, kad būčiau su kuo nors supainiotas, kitu netyčia palaikytas.

Yra tokių, kas idėjas manąsias apie gyvenimą garsina: o patys jie drauge yra lygybės ir tarantulų skelbėjai.

Ir tai, kad jie gyventi kviečia, šitie vorai nuodingi, nors patys tūno urvuose sulindę, vien nugarą gyvenimui atgręžę, tai įspūdį sudaro, jog tuo jie tik įskaudint nori.

Jie tuo sukelt tiems skausmą trokšta, kuriems dabar valdžia priklauso: nes jie mirties pamokslo kol kas mieliausiai klauso.

Jei būtų kas kitaip nei šiandien, tai ir tarantulai kitaip mokintų: juk būtent jie kadais labiausiai pasaulį šmeižė ir ant laužų eretikus uoliausiai kepė.

Su tais lygybės aš skelbėjais supainiotas nenoriu būti. Nes teisingumas m a n štai tokią minti duoda: „Nėra juk žmonės lygūs.“

Tačiau neturi jie tokie ir būti! Ką antžmogiui tada manoji meilė reikštų, jei aš kitaip kalbėti imčiau?

Per begalybę tiltų, lieptų į ateiti jie turi veržtis ir vis daugiau tarpusavy kariaut ir jausti vis didesnę nelygybę: taip liepia man kalbėt didžioji meilė mano!

Jie turi įvaizdžius ir šmėklas savoj nesantaikoj išrasti ir įvaizdžiais šitais ir šmėklom tom kovon didžiausion viens prieš kitą stoti!

Kas gera ir kas pikta, ir turtas, ir skurdybė, aukštybė ir menkystė, taip pat vardai verčių visų,- tai ginklai ir žvangą ženklai privalo būti, kad vėl gyvenimas patsai save įveiktų!

Aukštyn jisai vis kilti nori, statydamas ramsčius ir laiptus: į tolumas jo žvilgsnis veržias ir į grožybes palaimingas,- d ė l t o aukštybė jam taip reikalinga!

Kadangi jam aukštybės reikia, tai reikia jam ir laiptų, ir prieštaravimas jam reikalingas tarp laiptų ir jais lipančiųjų! Gyvenimas aukštyn vis kopti nori ir kopdamas save įveikti.

Pažvelkite, bičiuliai mano! Čionai, kur urvas voro, griuvėsiai stūkso čia senos šventovės,- tik jūs akim nušvitusiom pažvelkit!

Iš tikro, kas kadais mintis savąsias iš akmenų aukštybėn rentė, tas paslaptis gyvenimo visas žinojo kaip išminčius!

Kad ir kova, ir nelygybė, kad karas dėl valdžios ir viršenybės taip pat ir grožyje dar glūdi: to moko jis čionai visus šiuo pavyzdžiu aiškiausiu.

Kaip dieviškai čia arkos, skliautai pinas, lyg būtų jie imtynių susikibę: kaip jie šviesa, šešėliais viens su kitu čia grumias, tie dieviškai kovojantieji.-

Todėl ir mes, bičiuliai mano, pasidarykim priešai, užtikrintai ir dailiai! Mes dieviškai viens s u kitu pradėkim grumtis!

Vaje! Tarantulas mane įkando pati, tas priešas mano senas! Jis dieviškai užtikrintai ir dailiai įkando man į pirštą!

„Bausmė ir teisingumas turi būti,- taip voras mano,- ne veltui jam čionai giesmes priešybės garbei gieda!“

Taip! Atsikeršijo jis, aišku! O varge mano! Dabar kerštu jis dar privers ir mano sielą suktis!

O kad aš nesisukčiau, pririškite mane, bičiuliai mano, prie šios kolonos! Verčiau kolonos aš šventasis būsiu negu verpetas keršto!

Zaratustra nėra iš tikro nei vėjo sūkurys, nei viesulas koksai; o jeigu jis – šokėjas, tai tik ne tarantelos! –

Štai taip Zaratustra kalbėjo.

Views All Time
Views All Time
1860
Views Today
Views Today
1
0 0