Pažįstame daug žmonių, kurie buvo ištremti toli nuo tėvynės, į Sibiro gilumą, iš kurių dauguma ir nesugrįžo į gimtąją žemę. Vienas iš mums artimų žmonių – dėdė Kazimieras Miliauskas. Jis gimė 1939 metų kovo antrą dieną, tuo metu, kai prasidėjo neramumai Lietuvoje. 1940 metų birželio viduryje į mūsų Lietuvą įžengė SSRS kariuomenė. Ginkluoti Sovietų kariai važiavo per Lietuvą tankais ir sunkvežimiais.

Tuo metu dėdei Kazimierui buvo devyneri metai. 1948 metų gegužės dvidešimt antrą dieną, trečią valandą ryto į jų namus įsibrovė rusų kariai. Jis net nepagalvojo, kad paskutinį kartą sėdi ant savo lovos. Nežinojo, kad namų daugiau nepamatys, o bus tiktai vagonai. Išėjo visi vienmarškiniai, tik mama suspėjo pasiimti vos kelis būtiniausius daiktus.

Nepraėjus nė pusvalandžiui, jie buvo sulaipinti į gyvulių vagoną, kuris buvo pilnas žmonių. Vagonuose buvo gan tvanku, visi langai ir plyšiai buvo užkalti. Jie net nenutuokė, į kurį pasaulio kraštą buvo vežami. Tad prasidėjo ilga ir varginanti kelionė. Jų kelionė, trukusi apie mėnesį, baigėsi tiktai birželio mėnesio pabaigoje. Juos apgyvendino Irtkutsko srityje – barake. Jame gyveno šeimos, su kuriomis teko dalytis tuo pačiu stogu. Kazimiero dėdę įdarbino daryti statines. Algos užtekdavo, kad pamaitintų savo šeimą. Turėjo pasisodinę, daržovių.

Ilgais, nykiais ir šaltais žiemos vakarais prie balanos šviesos jie žaisdavo įvairius žaidimus, o mama lopydavo drabužius. Žiemą šaltis siekdavo -50 C laipsnių šalčio, tad reikėjo šilto apavo, kad nenušaltų kojos.

Jie gyveno netoli miško, todėl barake visada būdavo šilta, nors už lango stūgavo baisi pūga.

1953 metais, kai numirė Stalinas, gyvenimas pradėjo gėrėti. Išnyko siena tarp laisvųjų ir tremtinių, pasijuto esantys ne vergai, o žmonės.

Kiek paaugęs, Kazimieras dirbo medkirčiu miškuose. Taip pat lankė septynmetę mokyklą, kur gavo šiokį tokį išsilavinimą. Tačiau ten gyvenimas jam, kaip prisimena pats, buvo ne toks nuostabus. Kaip juokaudamas pasakė, mėgdavo lankyti paneles, kurdavo joms eiles, dainuodavo dainas. Bet šeimos nesukūrė.

Po dešimt metų, 1957 metų rudenį, jis su tėvais sugrįžo į tėvynę – Lietuvą.

Taip mes atvėrėme dabar jau žilagalvio dėdės, Kazimiero Miliausko, vieną gyvenimo puslapį. Jam nusišypsojo laimė antrą kartą pajusti saulės šilumą savo Gimtinėje.

Dėka Kazimiero ir kitų tremtinių, kurie buvo nublokšti toli nuo Tėvynės, atsiminimų, mes galime paminėti svarbias Lietuvai datas. Tokias kaip, kovo vienuoliktoji – Lietuvos Nepriklausomos valstybės atkūrimo diena, sausio tryliktoji – Aukų diena.

Po šių sunkių, kartu ilgesingų metų, praleistų Sibiro glūdumose, dauguma Lietuvos poetų ir rašytojų parašė savo atsiminimus, kupinus vilties, kada nors išvysti gimtąjį kraštą.

Tačiau ne visiems taip pasisekė, kaip dėdei Kazimierui. Ne visi gali pasidalinti savo prisiminimais apie kančias, išgyvenimus, ilgesį. Ilgesį, kurį numalšindavo bent trumpa džiaugsmo akimirka, prisiminus gimtąją žemę. Poetai, praradę viltį išvysti gimtinę, kūrė eilėraščius, rašė dienoraščius. Tik juose atsispindi tikras ilgesys tėvynei, kurios galbūt niekad neišvys…

Kai grįšim iš už jūrų į tėvynę
Tėvų, o gal ir brolių neberasim.
Svyruos tik jovarai nuo rudenio audrų…
Norėsim laimę rast, bet bus jau per vėlu.

Views All Time
Views All Time
2004
Views Today
Views Today
1
0 0