Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Kirą rytą Sofija šokte pašoko iš miegų. Pažvelgė į laikrodį. Tik kelios minutės po penkių, bet jautėsi tokia žvali, kad iškart atsisėdo lovoje.

Kodėl ji su suknele? Tik tada viską atsiminė. Sofija užsilipo ant suolelio ir žvilgtelėjo į viršutinę spintos lentyną. Išties – ten gulėjo videokasetė. Vadinasi, tai nebuvo sapnas ar bent jau ne vien sapnas.

Bet nejaugi ji matė Sokratą ir Platoną? Et, kiek galima apie tai galvoti? Galbūt mama buvo teisi sakydama, kad pastaruoju metu ji kažkokia nesava.

Šiaip ar taip, miego nebesinorėjo. Gal nueiti į Landynę ir pažiūrėti, ar šuo neatnešė naujo laiško?

Sofija patyliukais nulipo žemyn, apsiavė sportbačiais ir išėjo laukan.

Sode buvo nuostabiai giedra ir ramu. Paukšteliai taip įnirtingai čirškėjo, kad Sofija vos nesusijuokė. Žolėje spindėjo krištoliniai rasos lašeliai.

Jai vėl dingtelėjo, koks nesuvokiamai stebuklingas pasaulis.

Senojoje gyvatvorėje taip pat buvo drėgnoka. Sofija nerado naujo laiško, bet vis tiek nušluostė storą šaknį ir atsisėdo.

Ji prisiminė, kad Platonas, matytas filme, uždavė jai keletą klausimų. Pirmasis buvo apie tai, kaip kepėjas gali iškepti 50 visiškai vienodų pyragėlių.

Sofijai reikėjo gerokai palaužyti galvą, nes tai, jos manymu, nemenkas darbelis. Kai mama retkarčiais iškepa skardą riestainių, jie niekada neišeina vienodi. Tiesa, ji nėra profesionali kepėja, būna, kad ir visai nepavyksta. Bet net pirktiniai pyragėliai, ir tie niekada nebūna vienodi. Juk kiekvieną bandelę iš naujo formuoja kepėjo rankos.

Ūmiai Sofijos veidą nušvietė gudri šypsenėlė. Ji atsiminė, kaip kartą su tėčiu buvo mieste, o mama kepė kalėdinius pyragus. Grįžę visą virtuvinį stalą jie rado nuklotą meduoliniais žmogučiais. Nors ne visi buvo gražiai iškepę, atrodė vienodi. O kodėl tokie buvo? Žinoma, todėl, kad visus meduolius mama darė ta pačia forma.

Sofija jautėsi tokia patenkinta, kad atsiminė meduolius, jog nusprendė įveikusi pirmąją užduotį. Kepėjas gali iškepti 50 vienodų pyragėlių todėl, kad vartoja tą pačią formą, Štai taip!

Paskui Platonas videojuostoje pažvelgė į paslėptą kamerą ir paklausė, kodėl visi arkliai vienodi. Bet taip juk nėra. Sofija kaip tik manė, kad nėra visiškai vienodų arklių, kaip ir nėra vienodų žmonių.

Jau norėjo praleisti šią užduotį, bet tada atsiminė, kaip galvojo apie meduolius. Nėra dviejų visiškai vienodų meduolių, nes vieni kiek storesnį, kiti net aplūžinėję. Tačiau visiems kažkodėl aišku, kad jie „visiškai vienodi“.

Galbūt Platonas norėjo paklausti, kodėl arklys visada yra arklys, o ne, pavyzdžiui, arklio ir kiaulės mišrūnas. Ir nors vieni arkliai rudi kaip meškos, o kiti balti kaip ėriukai, visi jie turi kažką bendra. Sofijai, pavyzdžiui, nėra tekę matyti arklio šešiomis ar aštuoniomis kojomis.

Bet Platonas turbūt nemanė, kad arkliai vienodi dėl to, kad padaryti tos pačios formos?

Vadinasi, Platonas uždavė tikrai platų ir sunkų klausimą. Ar žmogus turi nemirtingą sielą? Sofija jautė nesugebėsianti į tai atsakyti. Ji žinojo tik tiek kad negyvas kūnas sudeginamas arba užkasamas į žemę, ir bent jau šis tikrai neturi jokios ateities. Jei žmogus turėtų nemirtingą sielą, reikėtų taip pat manyti, kad žmogus susideda iš dviejų visiškai skirtingų dalių: kūno, kuris susidėvi po kiek metų, ir sielos, kuri gyvuoja beveik nepriklausomai nuo to, kas darosi kūnui. Senelė kartą pasakė jaučianti, kad sensta tik kūnas. Viduje tebesanti tokia pati jauna mergaite.

Tas pasakymas „jauna mergaitė“ Sofiją atvedė prie paskutinio klausimo: ar vyrai ir moterys vienodai protingi? Čia ji neturėjo tvirtos nuomonės. Žiūrint ką Platonas laiko „protingu“.

Staiga ji atsiminė, ką filosofijos mokytojas buvo sakes apie Sokratą. Sokratas teigė, kad visi žmonės gali pažinti filosofines tiesas pasitelkdami protą. Be to, kad vergo ir kilmingo žmogaus protas vienodai gerai gali spręsti filosofinius klausimus. Sofija buvo tikra, kad jis taip pat būtų pasakęs, jog moterys ir vyrai yra vienodai protingi.

Ji tebesėdėjo paskendusi mintyse, kai staiga išgirdo, kaip sušlamėjo gyvatvorė, be to, kažkas švokštė ir šnypštė kaip garvežys. Po akimirkos į Landynę įnėrė geltonas šuo. Nasruose laike didelį voką.

– Hermis! – šūktelėjo Sofija. – Ačiū, ačiū!

Šuo padėjo voką Sofijai ant kelių, ji ištiesė ranką ir paglostė jam sprandą.

– Hermis šaunuolis, – pagyrė ji.

Tada šuo atsigulė ir noriai leidosi Sofijos glamonėjamas. Po valandėlės vis dėlto atsistojo ir pasuko tuo pačiu keliu per gyvatvore. Sofija nusekė iš paskos su geltonu voku rankoje. Ji prasispraudė pro tankią gyvatvorę ir po akimirkos atsidūrė už sodo.

Hermis jau lapatavo miško link. Sofija pasileido iš paskos, atsilikusi per kelis metrus. Porą kartų šuo atsigręžė ir suurzgė, bet Sofija nesustojo. Dabar ji suras filosofą – nors reikėtų bėgti iki pačių Atėnų.

Hermis pasileido šuoliais ir netrukus įsuko į siaurą takelį. Sofija taip pat ėmė bėgti greičiau, bet po kelių minučių Hermis atsigrįžo ir amtelėjo kaip sarginis šuo. Sofija nesustojo, tik stengėsi jį prisivyti.

Šuo vėl nuliuoksėjo taku. Galiausiai Sofija suprato, kad nepajėgs jo pavyti. Ji ilgai stovėjo klausydamasi, kaip tolsta šuo. Galiausiai nieko nebegirdėjo.

Sofija atsisėdo ant kelmo priešais nedidelę miško pragumą. Atplėšė voką, ištraukė keletą lapų ir ėmė skaityti:

Platono akademija

Buvo malonu susitikti, Sofija! Žinoma, turiu galvoje Atėnus. Šitaip galėjau tau prisistatyti. Kadangi supažindinau tave ir su Platonu, galim tuoj pat ir pradėti.

Kai Sokratas turėjo išgerti nuodų taurę, Platonui (427-347 m.pr.Kr.) buvo dvidešimt devyneri. Ilgą laiką buvo Sokrato mokinys ir atidžiai sekė jam iškeltą bylą. Tai, kad Atėnai tauriausią miesto žmogų galėjo nuteisti mirtimi, jam ne tik padarė neišdildomą įspūdį. Šis įvykis nulėmė visos jo filosofines veiklos kryptį.

Sokrato mirtis Platonui aiškiai parodė, koks didelis prieštaravimas gali būti tarp esamų visuomeninių santykių ir to, kas teisinga arba idealu. Pirmasis Platono kaip filosofo darbas buvo Sokrato ginamosios kalbos paskelbimas. Jis perteikė Sokrato žodžius, pasakytus teisme.

Tikriausiai atsimeni, kad pats Sokratas nieko nerašė. Savo mintis užrašinėjo daugelis ikisokratikų, tik, deja, didžioji šių rašytinių šaltinių dalis neišliko iki mūsų dienų. Kalbant apie Platoną, manoma, kad visi pagrindiniai jo veikalai išsaugoti. (Be Sokrato ginamosios kalbos, jis parašė laiškų rinkinį ir net 35 filosofinius dialogus.) Tai, kad šie raštai išliko, nemažai susiję su tuo, kad Platonas šalia Atėnų įkūrė nuosavą filosofų mokyklą. Ši stovėjo giraitėje, kuri buvo pavadinta mitinio graikų herojaus Akademo vardu. Todėl Platono filosofų mokykla gavo Akademijos pavadinimą. (Vėliau visame pasaulyje buvo įkurta tūkstančiai „akademijų“. Mes ligi šiol kalbame apie „akademikus“ ir „akademinius mokslus“!)

Platono mokykloje buvo dėstoma filosofija, matematika ir kūno kultūra. Nors „dėstymas“ galbūt nėra tinkamiausias žodis. Platono mokykloje svarbiausia būdavo gyvi pokalbiai. Todėl neatsitiktinai Platonas rašė dialogo forma.

Amžina tiesa, amžinas grožis ir amžinas gėris

Šio filosofijos kurso įvade minėjau, kad dažnai verta paklausti, kokia yra atskiro filosofo sritis. Taigi ir dabar klausiu: ką norėjo ištirti Platonas?

Labai trumpai galime pasakyti, kad Platoną domino santykis tarp to, kas amžina ir nekintama, ir to, kas „juda“. (Taigi lygiai kaip ikisokratikai!)

Be to, sakėme, kad sofistai ir Sokratas nusigręžė nuo natūrfilosofinių klausimų ir labiau domėjosi žmogumi bei visuomene. Tai tiesa, bet sofistus ir Sokratą taip pat domino santykis tarp to, kas amžina ir pastovu, ir to, kas „juda“. Jie nagrinėjo šį klausimą, kiek jis susijęs su žmogaus morale, ir visuomenės idealais, arba dorybėmis. Trumpai tariant, sofistų nuomone, klausimas, kas yra teisinga ir kas neteisinga, keičiasi nelygu miestas-valstybė ir nelygu karta. Taigi klausimas, kas teisinga ir kas neteisinga, irgi „judantis“. Sokratas nenorėjo to pripažinti. Jis teigė, kad esama visiškai amžinų ir nuo laiko nepriklausomų taisyklių, nusakančių, kas teisinga ir kas klaidinga. Protaudami visi žmonės gali pažinti šias nekintamas normas, nes žmogaus protas taip pat yra amžinas ir nekintamas.

Ar supratai, Sofija? Ir Štai pasirodo Platonas. Jis domisi ir tuo, kas amžina ir nekintama gamtoje, ir tuo, kas amžina ir nekintama moralės ir visuomenės gyvenimo srityje. Taip, Platonui tai visiškai tas pats. Jis bando surasti, nuosavą „tikrovę“, kuri yra amžina ir nekintama. Tiesą pasakius, filosofai tam ir reikalingi. Jie nesiveržia į metų gražuolės rinkimus ir nebėga ketvirtadieniais pirkti nupigintų pomidorų. (Todėl jie ne visada labai populiarūs!) Filosofai bando žiūrėti pro pirštus į tokius tuščius ir „vienadienius“ dalykus. Jie stengiasi parodyti tai, kas amžinai „teisinga“, amžinai „gražu“ ir amžinai „gera“.

Taigi nužymėjome Platono filosofines srities bent kontūrus. Dabar imsime viską iš eilės. Pasistengsim suvokti neįprastą minčių eigą, kuri paliks gilų pėdsaką visoje vėlesnėje Europos filosofijoje.

Idėjų pasaulis

Ir Empedoklis, ir Demokritas atkreipė dėmesį į tai, kad visos gamtos esybės „teka“, tačiau vis tiek privalo būti „kažkas“, kas niekada nesikeičia („keturios šaknys“ arba „atomai“). Platonas taip pat nagrinėja šį klausimą – tačiau visai kitaip.

Platonas teigė, kad viskas, ką gamtoje galime paliesti arba pajausti, „teka“. Taigi nėra jokių „pirminių medžiagų“, kurios neišsisklaidytų. Absoliučiai viskas, kas priklauso „jusliniam pasauliui“, sudaryta iš materijos, kurią ėda laikas. Tačiau viskas yra sukurta pagal pastovią „formą“, kuri yra amžina ir nekintama.

Ar supratai? Na, ką gi…

Kodėl visi arkliai vienodi, Sofija? Galbūt pasakysi, kad tai netiesa. Bet yra kažkas bendra visiems arkliams, ir dėl to visada nesunkiai atpažįstame arklį. Kiekvienas arklys, žinoma, „teka“. Jis gali būti senas ir šlubas, o vėliau susirgti ir nudvėsti. Tačiau pati arklio „forma“ yra amžina ir nekintama.

Taigi to, kas amžina ir nekintama, Platonas nesieja su kokia nors „pirmine medžiaga“. Tai, kas yra amžina ir nekintama, yra tam tikri dvasiniai arba abstraktūs modeliai, pagal kuriuos sukurtos visos esybės.

Patikslinu: ikisokratikai visai pakenčiamai paaiškino pasikeitimus gamtoje nepripažindami, jog kažkas iš tiesų „kinta“. Jie teigė, kad gamtos apytakoje dalyvaujančios amžinos ir pastovios mažiausios dalelės, kurios yra nedalios. Na, taip, Sofija! Sakau: „Na, taip!“ Bet jie negalėjo deramai paaiškinti, kaip šios „mažiausios dalelės“, kurios kažkada buvo arklio sudedamosios dalys, po keturių ar penkių šimtmečių gali sudaryti visiškai naują „arklį“! Arba kad ir dramblį arba krokodilą. Platonas nori pasakyti, kad Demokrito atomai niekada netampa „krokobliu“ arba „dramdilu“. Tuo ir remiasi jo filosofiniai apmąstymai.

Jeigu jau supratai, ką noriu pasakyti, gali šią pastraipą praleisti. Dėl visa ko paaiškinsiu. Sakykim, turi LEGO rinkinį, iš kurio sudedi arklį. Tada jį vėl išardai ir sukrauni kaladėles į dėžutę. Negali tikėtis, kad užteks pakratyti dėžutę, ir atsiras naujas arklys. Ir kaip galėtų LEGO kaladėlės savaime susijungti į naują arklį? Ne, arklį vėl privalai sudėti tu, Sofija. Ir tau pasiseks, nes gali įsivaizduoti, kaip atrodė anas arklys. Vadinasi, LEGO arklys yra padarytas pagal pavyzdį, kuris bendras visiems arkliams.

Ar pavyko atsakyti į klausimą apie penkiasdešimt visiškai vienodų pyragėlių? Tarkim, kad nukritai iš dangaus ir gyvenime nesi mačiusi kepyklos. Tada įvirsti į gardžiai kvepiančią kepyklą – ir ant stalo pamatai penkiasdešimt visiškai vienodų meduolių. Manau, pasikasytum pakaušį ir nusistebėtum, kaip jie gali būti visiškai vienodi. Galima įsivaizduoti, kad vienam iš jų trūksta rankos, kitam galbūt aptrupėjo galva, o trečio pernelyg išsipūtęs pilvas. Gerai pasvarsčiusi vis tiek prieitum išvadą, kad visi meduoliai turi bendrą vardiklį. Nors nė vienas iš jų nėra visiškai tobulas, gali nujausti, kad visi turi bendrą kilme. Suprasi, kad visi pyragaičiai pagaminti ta pačia forma. Ir tai ne viskas, Sofija: tave apims nenumaldomas noras tą formą pamatyti. Nes aišku, kad pati forma privalo būti daug tobulesnė – ir net gražesnė – už kai kurias trapias kopijas.

Jeigu su šia užduotimi susidorojai visiškai savarankiškai, tuomet filosofinę problemą išsprendei taip pat kaip Platonas. Kaip ir dauguma filosofų, jis „nukrito iš dangaus“. (Atsisėdo ant plonų triušio plaukelių galiukų.) Jis stebėjosi, kaip visos gamtos esybės gali būti tokios panašios, ir nusprendė, kad taip turi būti, nes formų, kurios yra „virš“ arba „už“ visko, ką matome aplinkui, kiekis yra ribotas. Šias formas Platonas pavadino idėjomis. Visuose arkliuose, kiaulėse ir žmonėse slypi „arklio idėja“, „kiaulės idėja“ ir „žmogaus idėja“. (Taip pat kepykloje, apie kurią kalbėjome, gali būti meduolinių žmogelių, kiaulių ir arkliukų. Nes geros meduolių kepyklos dažniausiai turi ne vieną formą. Tačiau kiekvienos rūšies meduoliams užtenka vienos formos.)

Išvada tokia: Platonas manė, kad už „juslinio pasaulio“ privalo būti kita tikrovė. Šią tikrove jis pavadino idėjų pasauliu. Jame slypi amžini ir nekintami įvairių esybių, matomų gamtoje, „pavyzdžiai“. Šią įsidėmėtiną sampratą vadiname Platono idėjų teorija.

Tikras žinojimas

Iki čia, manau, perskaitei, miela Sofija. Galbūt paklausi, ar Platonas nejuokavo. Ar jis tikrai manė, kad tokios formos egzistuoja visai kitoje realybėje?

Matyt, jis taip negalvojo visą gyvenimą, tačiau vis dėlto kai kurie Platono dialogai turi būti suprantami būtent taip. Pažiūrėkim, kokie jo argumentai.

Kaip jau minėta, filosofas bando surasti tai, kas amžina ir nekintama. Pavyzdžiui, kaži ar būtų labai prasminga rašyti filosofinį traktatą apie vieno konkretaus muilo burbulo būtį. Visų pirma vargu ar suspėtume jį gerai ištyrinėti, prieš jam susprogstant. Kita vertus, kaži ar kas pirktų filosofinį traktatą apie tai, ko niekas nematė ir kas, be to, egzistavo vos penkias sekundes.

Platonas sakė, kad viską, ką matome mus supančioje gamtoje, taigi viską, kas paliečiama ir pajaučiama, galime palyginti su muilo burbulu. Nes niekas, kas egzistuoja jusliniame pasaulyje, netrunka ilgai. Žinoma, tau nereikia aiškinti, kad visi žmonės ir gyvūnai anksčiau ar vėliau sunyksta ir numiršta. Tačiau ir marmuro luitas ilgainiui kinta ir yra. (Akropolis tėra vieni griuvėsiai, Sofija! Tai tikras skandalas, jei tave domina mano nuomonė. Bet taip yra.) Ir Platonas pabrėžia, kad mes niekada negalime pasiekti tikro žinojimo apie tai, kas nuolatos kinta. Tai, kas priklauso jusliniam pasauliui,- ką liečiame ir juntame,- mes galime tik neaiškiai įsivaizduoti arba numanyti. Tikrąjį žinojimą galime turėti tik apie tai, ką pažįstame protu.

Gerai, Sofija, paaiškinsiu išsamiau: maišant tešlą, jai kylant ir kepant koks vienas meduolinis žmogutis gali taip nenusisekti, kad nebebus įmanoma pasakyti, kas tai yra. Tačiau pamatęs 20-30 tokių meduolių (kurie gali būti daugiau ar mažiau pavykę), aš puikiai žinau, kaip atrodo sausainių formelė. Aš pats galiu pasidaryti išvadą, nors ir nesu matęs pačios formos. Nei nežinia, ar butų geriau pamatyti formele savo akimis. Mat ne visada galim pasikliauti savo juslėmis. Žmonių regėjimas gali būti skirtingas. Tačiau galime pasitikėti tuo, ką sako protas, nes visų žmonių protas toks pat.

Jei sėdėtum klasėje tarp trisdešimties kitų mokinių, o mokytojas paklaustų, kokia gražiausia vaivorykštės spalva – taip, tuomet jis, be abejo, išgirstų daug skirtingų atsakymų. Bet jeigu paklaustų, kiek bus aštuoniskart trys, visa klasė turėtų atsakyti vienodai. Mat šiuo atveju sprendžia protas, o protas tam tikra prasme yra visiška priešingybė tam, ką manai ir jauti. Galime teigti, kad protas yra amžinas ir universalus kaip tik todėl, kad kalba tik apie amžinus ir universalius reiškinius.

Ir išvis Platonas labai domėjosi matematika. Būtent dėl to, kad matematiniai santykiai niekuomet nekinta. Todėl šioje srityje galima pasiekti tikrą žinojimą. Bet dabar mums reikia pavyzdžio: įsivaizduok, kad miške radai apvalų kankorėžį. Sakykim, tau „atrodo“, kad jis apvalut apvalutėlis – tačiau Joruna tvirtina, jog kankorėžio vienas šonas paplokščias. (Ir judvi susipykstat!) Tačiau jūs negalite pasiekti tikro žinojimo apie tai, ką matote akimis. Ir priešingai – nė kiek neabejodamos galite pasakyti, kad apskritimo kampų suma yra 360 laipsnių. Tuomet kalbate apie idealų apskritimą, kokio tikriausiai nėra gamtoje, užtat aiškiai jį matote savo vidiniu žvilgsniu. (Jūs kažką pasakote apie nematomą sausainių formele, bet ne apie atsitiktinį meduolį ant virtuvinio stalo.)

Trumpas apibendrinimas: apie tai, ką juntame, galime tureli tik neaiškų supratimą. Tačiau apie tai, ką suvokiame protu, galime pasiekti tikrą žinojimą. Trikampio kampų suma per amžius bus 180 laipsnių.

Taip pat ir arklio „idėja“ visada stovės ant keturių kojų, net jei visi juslinio pasaulio arkliai apšlubtų.

Nemirtinga siela

Pamatėme, kaip Platonas tikrovę padalino į dvi dalis.

Pirmoji dalis yra juslinis pasaulis – apie kurį galime įgyti tik apytikrį, arba netobulą žinojimą, pasitelkdami savo penkias (apytikres ir netobulas) jusles. Galime sakyti, kad viskas jusliniame pasaulyje „teka“, taigi nieko nėra pastovaus. Jame iš tikrųjų nieko nėra, tik daugybė dalykų, kurie atsiranda ir išnyksta.

Kita tikrovės dalis būtų idėjų pasaulis – apie kurį galime pasiekti tikrą žinojimą protu. Taigi idėjų pasaulio neįmanoma suvokti juslėmis. Tačiau idėjos (arba formos) yra amžinos ir nekintamos.

Pasak Platono, ir žmogus yra dvilypė būtybė. Mes turime kūną, kuris „teka“. Jis neatskiriamai susijęs su jusliniu pasauliu ir susilaukia to paties likimo kaip visa kita (pavyzdžiui, muilo burbulas). Visi mūsų pojūčiai susiję su kūnu, vadinasi, nepatikimi. Tačiau mes taip pat turime nemirtingą sielą – kuri yra proto buveinė. Kaip tik todėl, kad siela nemateriali, ji gali pažvelgti į idėjų pasaulį.

Aš beveik baigiau. Bet tai dar ne viskas, Sofija. Sakau: TAI DAR NE VISKAS!

Taip pat Platonas manė, kad siela egzistuoja dar prieš apsigyvendama kūne. Iš pradžių siela gyvena idėjų pasaulyje. (Ji guli viršutinėje spintos lentynoje prie visų sausainių formelių.) Bet vos tik siela pabunda žmogaus kūne, ji būna pamiršusi tobuląsias idėjas. O tada kažkas įvyksta, taip, tada prasideda stebuklingas vyksmas. Ilgainiui, kai žmogus ima pažinti gamtos formas, sieloje iškyla neaiškus prisiminimas. Žmogus mato arklį – taigi netobulą arklį (kad ir meduolinį arkliuką!). To pakanka, kad sieloje kiltų neryškus prisiminimas apie tobulą „arklį“, kurį siela kadaise matė idėjų pasaulyje. Taip sielai sužadinamas tikrosios buveinės ilgesys. Šį ilgesį Platonas vadina erosu – o tai reiškia „meilė“. Taigi siela jaučia tikrųjų savo ištakų „meilės ilgesį“. Nuo tada ir kūnas, ir visa, kas jusliška, imama suvokti kaip kažkas netobula ir nereikšminga. Meilės sparnais siela veržiasi skristi „namo“ į idėjų pasaulį. Ji nori išsivaduoti iš „kūno kalėjimo“.

Skubu pabrėžti, kad taip Platonas aprašo idealų gyvenimo vyksmą. Nes toli gražu ne visi žmonės išlaisvina savo sielą ir leidžia jai pradėti kelionę į idėjų pasaulį. Dauguma žmonių įsikabina į idėjų „atspindžius“ jusliniame pasaulyje. Jie mato arklį – ir dar vieną arklį. Tačiau neįžvelgia to, ko visi arkliai yra tik prasta kopija. (Jie bėga į virtuvę ir puola prie meduolių neklausdami, iš kur jie atsirado.) Platonas aprašo filosofų kelią. Jo filosofiją galima skaityti kaip filosofo darbo aprašymą.

Pamačiusi šešėlį, Sofija, visuomet pagalvosi, kad kažkas turi jį mesti. Tarkim, pamatai gyvūno šešėlį. Pagalvoji, kad gal tai arklys, bet negali būti visiškai tikra. Tada atsigrįžti ir pamatai tikrą arklį – kuris, žinoma, daug daug gražesnis ir ryškesnių kontūrų nei laikinas arklio šešėlis. TAIP PAT PLATONAS MANĖ, KAD VISOS GAMTOS ESYBĖS TĖRA AMŽINŲJŲ FORMŲ, ARBA IDĖJŲ, ŠEŠĖLIAI. Tačiau daugumą patenkina gyvenimas tarp šešėlių. Jie nemąsto apie tai, kad kažkas tuos šešėlius turi mesti. Jie mano, kad nieko daugiau nėra – taigi nesuvokia, kad šešėliai tėra šešėliai. Todėl pamiršta ir savo sielos nemirtingumą.

Kelias iš urvo tamsybės

Platonas pateikia palyginimą, kuris pailiustruoja kaip tik šią mintį. Tai urvo palyginimas. Pabandysiu jį atpasakoti savais žodžiais.

Įsivaizduok, kad keli žmonės gyvena požeminiame urve. Jie sėdi atsukę nugaras į angą, surištom rankom ir kojom, matydami vien urvo sieną. Už jų stovi aukšta mūrinė siena, už jos vėlgi gyvena į žmones panašios būtybės, kurios virš mūro laiko iškėlusios įvairias figūras. Kadangi už šių figūrų dega laužas, nuo jų ant urvo sienos krenta virpantys šešėliai. Taigi vienintelis dalykas, kurį mato urvo gyventojai, tėra „šešėlių teatras“. Nuo gimimo jie sėdi toje pačioje padėtyje, taigi mano, kad, be šešėlių, nieko daugiau nėra.

Dabar įsivaizduok, kad vienam urvo gyventojui pavyksta ištrūkti iš kalėjimo. Visų pirma užduoda sau klausima, iš kur atsiranda šešėliai ant urvo sienų. Galiausiai jis išsivaduoja. Kaip manai, kas įvyksta, kai jis atsigręžia į figūras, laikomas už mūro? Žinoma, pirmučiausia jį apakina ryški šviesa. Apakina ir ryškių figūrų vaizdas – nes lig šiol jis tematė tų figūrų šešėlius. Jeigu jam pavyktų perlipti mūrą ir, palikus už nugaros laužą, iškopti iš urvo laukan, jis būtų dar labiau apakintas. Tačiau prasitrynęs akis apstulbtų, kaip viskas aplinkui gražu. Pirmą kartą išvystų spalvas ir ryškius kontūrus. Pamatytų tikrus gyvūnus ir gėles – figūros urve tebuvo prasta jų kopija. Bet ir tada jis save klaustų, iš kur atsirado visi gyvūnai ir gėlės. Danguje pamatęs šaulį suprastų, kad saulė suteikia gyvybę visoms gėlėms ir gyvūnams, kaip laužas urve jam leido matyti šešėlius.

Dabar laimingasis urvo gyventojas galėtų bėgti į gamtą ir džiaugtis pasiektąja laisve. Tačiau jis galvoja apie visus tuos, kurie pasiliko urve. Todėl jis sugrįžta. Vos tik nusileidęs urvan, bando įtikinti kitus urvo gyventojus, kad šešėliai ant urvo sienos tėra virpanti tikrovės kopija. Bet niekas juo netiki. Jie rodo į urvo sieną ir tvirtina, jog egzistuoja tik tai, ką jie mato. Galiausiai urvo gyventojai jį nužudo.

Urvo palyginimu Platonas vaizduoja filosofijos kelią nuo neaiškių vaizdinių prie tikrųjų idėjų, kurios slypi už gamtos esybių. Tikriausiai jis prisimena ir Sokratą – kurį „urvo gyventojai“ nužudė, nes jis bandė sugriauti jų įprastines nuomones ir parodyti kelią į tikrąjį pažinimą. Todėl urvo palyginimas simbolizuoja filosofo drąsą ir pedagogo atsakomybę.

Platonas parodo, kad urvo tamsybė ir gamta skiriasi taip, kaip gamtos formos skiriasi nuo idėjų pasaulio. Jis nenorėjo pasakyti, kad gamta tamsi ir nyki, tačiau ji tamsi ir nyki, palyginti su idėjų ryškumu. Gražios mergaitės portretas nėra nei tamsus, nei niūrus, greičiau priešingai. Bet tai tėra portretas.

Filosofių valstybė

Platono urvo palyginimą randame jo dialoge „Valstybė“. Čia Platonas taip pat vaizduoja „idealią valstybę“, tai yra įsivaizduojamą valstybės modelį – arba tai, ką vadiname „utopine“ valstybe. Trumpai tariant, Platonas mano, kad valstybę turėtų valdyti filosofai. Pagrįsdamas savo nuomonę, jis remiasi atskiro žmogaus sandara.

Pasak Platono, žmogaus kūnas susideda iš trijų dalių: galvos, krūtinės ir pilvo. Kiekvienai šių dalių priskiriama kokia nors sielos savybė. Galvai priklauso protas, krūtinei – valia, o apatinei kūno daliai – aistra, arba geismas. Be to, kiekviena sielos savybė turi idealą, arba „dorybę“. Protas privalo siekti išminties, valia turi pasireikšti drąsa, o geismas turi būti tramdomas, kad žmogus būtų nuosaikus. Tik tada, kai visos trys žmogaus dalys veikia kaip viena visuma, žmogus yra harmoningas, arba „doras“. Mokykloje vaikai pirmiausia turi išmokti tramdyti aistras, tada turi būti ugdomas ryžtas. Galiausiai protas turi pasiekti išmintį.

Platono įsivaizduojamos valstybės sandara panaši į žmogaus – tokia pat trilypė. Kūnas turi „galvą“, „krūtinę“ ir „pilvą“, o valstybė turi valdovus, sargybinius (arba karius) ir gamintojus (pavyzdžiui, valstiečius). Akivaizdu, kad Platonas remiasi graikų medicina. Kaip sveikas ir harmoningas žmogus išlaiko pusiausvyrą ir nuosaikumą, taip „teisingoje“ valstybėje kiekvienas privalo žinoti savo vietą visumoje.

Kaip ir visa Platono filosofija, mokymas apie valstybę pasižymi racionalizmu. Norint sukurti gerą valstybę, svarbiausia, kad ji būtų valdoma protingai. Kaip galva valdo kūną, taip filosofai privalo valdyti visuomenę.

Pabandysime pavaizduoti ryšį tarp trijų žmogaus ir valstybės dalių:

Kūnas Siela Dorybė Valstybė
galva protas išmintis valdovai
krūtinė valia ryžtas sargybiniai
pilvas geismas nuosaikumas gamintojai

Idealioji Platono valstybė gali priminti senąja Indijos kastų visuomenę, kur kiekvienas turėjo savo atskirą funkciją visumos labui. Platono laikais – ir dar seniau – Indijos kastų visuomenė taip pat buvo padalinta į tris dalis: valdančiųjų (arba žynių), karių ir gamintojų kastas.

Šiandien Platono valstybę tikriausiai pavadintume totalitarine valstybe. Tačiau verta įsidėmėti, kad, jo nuomone, moterys gali valdyti valstybę lygiai kaip vyrai. Mat valdovai miestus-valstybes turi valdyti pagal savo protą. Platonas manė, kad moterų protas toks pat kaip vyrų, jei tik jos gauna tą patį išsilavinimą ir yra laisvos nuo vaikų priežiūros ir namų ruošos. Valstybės valdovai ir sargybiniai Platono valstybėje neturi šeimos ir privatinės nuosavybės. O vaikų auklėjimas esąs pernelyg svarbus dalykas, kad jį būtų galima perleisti atskiriems žmonėms. Vaikų auklėjimu turinti užsiimti valstybė. (Platonas buvo pirmasis filosofas, pasisakęs už visuomeninius vaikų darželius ir pailgintos dienos mokyklas.)

Patyręs keletą didelių politinių nusivylimų, Platonas parašė dialogą „Įstatymai“. Čia „įstatyminę valstybę“ vaizduoja kaip antrą pagal gerumą. Platonas vėl įteisina privatinę nuosavybę ir šeimyninius ryšius. Taigi apribojama moters laisvė. Tačiau jis sako, kad valstybė, kuri neauklėja ir nelavina moterų, yra kaip žmogus, treniruojantis tik dešinę ranką.

Apskritai paėmus, galima teigti, kad Platono požiūris į moteris buvo teigiamas – bent jo laikams. Dialoge „Pokylis“ viena moteris, vardu Diotima, padeda Sokratui pasiekti filosofinį pažinimą.

Tai tiek apie Platoną, Sofija. Daugiau kaip du tūkstančius metų žmonės aptarinėja (ir kritikuoja) jo idėjų teoriją. Pirmasis kritikas buvo jo Akademijos mokinys, vardu Aristotelis. Tai trečiasis žymus Atėnų filosofas. Šiandien nieko daugiau nepasakosiu!

Kol Sofija sėdėjo ant kelmelio ir skaitė apie Platoną, saulė rytuose pakilo virš miškais apaugusių kalvų. Saulės obuolys kyštelėjo virš horizonto jai skaitant apie Sokratą, kuris išlindo iš urvo ir sustojo merkdamasis nuo ryškios saulės.

Atrodė, tarsi ji pati būtų iškopusi iš požeminės grotos. Šiaip ar taip. Sofijai pasirodė, kad, paskaičiusi apie Platoną, ji pažvelgė į pasaulį kitomis akimis. Tarsi anksčiau būtų neskyrusi spalvų. Tikriausiai ji tematė šešėlius, bet nematė ryškių idėjų.

Sofija kiek abejojo, ar Platonas visada buvo teisus kalbėdama apie amžinus modelius, tačiau jai rodės, kad mintis, jog visa, kas gyva, tėra idėjų pasaulio amžinųjų formų netobulos kopijos, yra graži. Juk argi ne tiesa, kad visos gėles ir medžiai, žmonės ir gyvūnai yra „netobuli“?

Viskas, ką ji matė aplinkui, buvo taip gražu ir gyva, kad Sofija panoro prasitrinti akis. Tačiau niekas, ką ji mato, nėra amžina. Bet vis dėlto – po šimto metų čia bus tos pačios gėlės ir tie patys gyvūnai. Nors kiekviena gėlė ir kiekvienas padarėlis tarsi ištrinamas ir pamirštamas, kas nors vis tiek „atsimena“, kaip jie atrodo.

Sofija žiūrėjo į kūriniją. Staiga pušies kamienu nušokavo voverė. Apsuko porą kartų ir dingo tarp šakų.

„Tu man matyta!“ – pagalvojo Sofija. Žinoma, suprato, kad tai ne ta pati voverė, kurią matė anksčiau, bet ji matė tą pačią „formą“. Tad gal Platonas teisus sakydamas, jog kadaise, kai jos siela dar nebuvo apsigyvenusi kūne, idėjų pasaulyje ji matė amžinąją „vovere“?

Ar gali būti, kad ji gyveno anksčiau? Ar egzistavo jos siela, kai dar neturėjo kūno? Ar gali būti, kad savyje ji nešioja aukso grynuolį, brangenybę, kurios nepaliečia laikas, – taip, sielą, kuri gyvens toliau, kai kada nors jos kūnas pasens ir numirs?

Views All Time
Views All Time
4112
Views Today
Views Today
1
0 0