21

S c h o p e n h a u e r i s. – Schopenhaueris, paskutinis šio to vertas vokietis (jis yra n e t i k vietinis „nacionalinis“, bet e u r o p i e t i š k a s reiškinys, kaip Goethe, kaip Hegelis, kaip Heinrichas Heine), psichologui yra didžiausias fenomenas: būtent kaip pikta geniali pastanga nihilistinį gyvenimo nuvertinimą pagrįsti kaip tik priešingais dalykais – didžia „valios gyventi“ savitaiga, gyvenimu trykštančiais pavidalais. M e n ą, heroizmą, genijų, grožį, didžią užuojautą, pažinimą, tiesos valią, tragediją jis paeiliui interpretavo kaip „valios neigimo“ arba poreikio ją neigti padarinius,- didžiausia psichologinė falsifikacija (išskyrus krikščionybę), kokia tik žinoma istorijoje. Geriau įsižiūrėjus, jis yra tik krikščioniškosios interpretacijos įpėdinis: skirtumas tėra tas, kad tai, ką a t m e t ė krikščionybė, t.y. didžiuosius žmonijos kultūros faktus, jis siekė p a t e i s i n t i krikščionybės požiūriu, t.y, nihilistiškai (būtent kaip „išganymo“ būdus, kaip pradines „išganymo“ formas, kaip „išganymo“ poreikio stimulantia 43 …).

22

Štai konkretus pavyzdys. Apie g r o ž į Schopenhaueris kalba melancholiškai karščiuodamas, – kodėl gi taip, galų gale? Nes grožis jam yra t i l t a s, kuriuo einama toliau arba pradedama trokšti nueiti dar toliau… Grožis jam yra išsivadavimo nuo „valios“ akimirkos – grožis vilioja išsivaduoti visam laikui…

Jis ypač giria grožį kaip išvaduotoją nuo „valios židinio“, nuo seksualumo, – grožyje jis įžvelgia p a n e i g t ą dauginimosi instinktą… Keistasai šventuoli! Aš būgštauju, kad kažkas tau prieštarauja; ir tai yra gamta. K o d ė l apskritai gamtoje reiškiasi grožis: skambesyje, spalvoje, kvape, ritmingame judesyje? Kas s k a t i n a grožį? – Laimei, jam prieštarauja taip pat vienas filosofas. Ne menkesnis autoritetas kaip dieviškasis Platonas (taip jį vadina pats Schopenhaueris) teigia kitaip: visoks grožis skatina daugintis,- kaip tik tai yra jo poveikio proprium: nuo žemiausio juslumo į aukščiausią dvasingumą…

23

Platonas eina toliau. Su nekaltybe, kuri būdinga graikui, o ne krikščioniui, jis sako, kad nebūtų jokios platoniškos filosofijos, jei Atėnuose negyventų tokie gražūs jaunuoliai: jų išvaizda visų pirma ir yra tai, kas filosofo sielą bloškia į erotinį svaigulį ir neduoda jam ramybės, kol visų didžių dalykų sėklų jis neįterpia į tokią gražią dirvą. Irgi keistas šventuolis! – Negali patikėti savo ausimis, net tarus, kad gali patikėti Platonu. Mažų mažiausiai galima spėti, kad Atėnuose buvo filosofuojama k i t a i p, visų pirma viešai. Niekas nėra labiau negraikiška, kaip atsiskyrėlio audžiami sąvokų voratinkliai, amor intellectualis dei 44 Spinozos stiliumi. Platono stiliaus filosofiją veikiau galima apibūdinti kaip erotines varžybas, o ne kaip senos agonistinės gimnastikos ir jos p r i e l a i d ų tęsinį bei įdvasinimą… Kas galiausiai išaugo iš tos Platono filosofinės erotikos? Nauja graikų agon meno forma – dialektika.- Platono garbei ir Schopenhauerio nenaudai dar priminsiu, kad seksualinio intereso dirvoje yra išaugusi visa k l a s i k i n ė s Prancūzijos aukštoji kultūra ir literatūra. Visur čia galima ieškoti galantiškumo, juslių, lyčių varžybų, „moters“- niekada nebus ieškoma dykai…

24

L’ a r t p o u r l’ a r t. 45 – Kova su tikslu mene visada yra kova su m o r a l i z u o j a n č i a tendencija mene, su meno palenkimu moralei. L’art pour l’art reiškia: „Velniop moralę!“ – Tačiau net šitoks priešiškumas išduoda prietaro viešpatavimą. Jei iš meno pašalinamas moralinio pamokslavimo ir žmogaus gerinimo tikslas, tai dar nė kiek nereiškia, kad menas yra apskritai betikslis, beprasmis, žodžiu, yra l’art pour l’art – tarsi kirminas, kandžiojantis savo uodegą. „Jau geriau jokio tikslo negu moralinis tikslas“,- taip kalba akla aistra. Psichologas kelia kitokį klausimą: ką veikia visoks menas? Ar jis negiria, ar jis nešlovina, ar jis nesirenka, ar jis neperdeda? Visu tuo jis s u s t i p r i n a arba s u s i l p n i n a tam tikrus vertinimus… Ar tai tik šalutinis dalykas, atsitiktinumas? Kažkas, kame visiškai nedalyvauja menininko instinktas? O gal taip: ar tai nėra prielaida, kad menininkas kažką g a l i?.. Ar jo žemiausias instinktas susiliečia su menu? O gal priešingai: su meno prasme, su g y v e n i m u, su g y v e n i m o t r o š k i m u?- Menas yra didysis gyvenimo s t i m u l i a t o r i u s: kaipgi galima jį suvokti kaip betikslį, beprasmį, kaip l’art pour l’art? – Lieka dar vienas klausimas: menas parodo daug ką, kas gyvenime yra bjauru, rūstu, problemiška,- ar negali pasirodyti, kad taip stengiamasi nusikratyti gyvenimo kančios? – Ir iš tiesų būta tokių filosofų, kurie menui suteikė kaip tik tokią prasmę: „išsivaduoti nuo valios“ – taip galutinį meno tikslą suprato Schopenhaueris; „nuteikti rezignacijai“ – tai jis garbino kaip didžiausią naudą, teikiamą tragedijos.- Tačiau tai – aš jau sakiau – yra pesimisto optika ir „pikta akis“: reikia kreiptis į patį menininką. K ą g i n o r i p a s a k y t i t r a g i š k a s i s m e n i n i n k a s? Ar tai ką jis parodo, nėra kaip tik bebaimė būsena, susidūrus su baisiais ir problemiškais dalykais? – Pati tokia būsena yra labai geidautina; kam ji pažįstama, tas ją nepaprastai garbina. Jis ją perduoda, jis privalo ją perduoti, jeigu jis yra menininkas, komunikacijos genijus. Narsi ir laisva jausena galingo priešo, didžiausio sunkumo, siaubingos problemos akivaizdoje,- štai ta p e r g a l i n g a būsena, kurią renkasi tragiškasis menininkas, kurią jis pašlovina. Tragedijos akivaizdoje savo saturnalijas švenčia mūsų sielos karingumas; kas įpratęs kentėti, kas ieško kančios, t.y. h e r o j i š k a s žmogus, tragedijoje šlovina savo būtį,- vien tik jam tragikas siūlo šitokio saldžiausio žiaurumo gėrimą.

25

Simpatizuoti žmogui, atverti jam širdį – tai yra liberalu, tačiau tik liberalu. Širdys, kurių svetingumas k i l n u s, atpažįstamos iš daugelio uždengtų langų ir užvertų langinių: savo geriausius kambarius jos laiko tuščius. Kodėl gi? – Nes jos laukia svečių, kuriems „n e s i m p a t i z u o j a m a“…

26

Atsiverdami mes negerbiame savęs. Mūsų tikriausi išgyvenimai yra absoliučiai neplepūs. Jie negali būti atverti, net jei labai norėtų. Mat jiems trūksta žodžio. Kam turima žodžių, tas jau anapus mūsų pačių. Visokiame šnekėjime glūdi truputis paniekos. Galbūt kalba yra išrasta vidutinybei, vidurkiui, tam, kas priklauso visiems. Kalbėdamas kalbantysis jau s u s i v u l g a r i n a. – Šioks toks moralas kurčnebyliams ir kitiems filosofams.

27

„Šis paveikslas yra žavingai gražus!..“ Literatūrinė boba, nepatenkinta, sudirgusi, tuščia širdimi ir tuščiomis įsčiomis, kiekvienąsyk skausmingai smalsiai įsiklausanti į imperatyvą, šnabždanti iš jos gelmių – „aut liberi, aut libri“ 46 : literatūrinė boba, pakankamai išsilavinusi, kad suprastų prigimties kalbą, net kai ji šneka lotyniškai, o kita vertus, pakankamai tuščia ir kvaila, kad bent slapčia išdrįstų su savimi šnekėtis prancūziškai: „Je me verrai, je me lirai, je m’extasierai et je dirai: possible, que j’aie eu tant d’esprit?“ 47 …

43 – stimuliatorių (lot.).
44 – intelektualinė meilė Dievui (lot.).
45 – menas menui (pranc.).
46 – arba vaikai, arba knygos (lot.).
47 – Aš į save įsižiūrėsiu, aš įsiskaitysiu, aš susižavėsiu ir pasakysiu: ar įmanoma, kad būčiau buvusi tokia protinga? (pranc.).

Views All Time
Views All Time
1551
Views Today
Views Today
1
0 0