231

Mokymasis mus keičia, jis daro tai, ką daro visoks maitinimas, kuris taip pat ne tik „palaiko gyvybę“,- tai žino fiziologai. Bet mūsų gilumoje, „pačioje apačioje“, žinoma, yra kažko, ko negalima išmokyti, yra dvasinės lemties granitas, iš anksto nulemti sprendimai ir atsakymai į iš anksto nulemtus klausimus. Susidūrus su kiekviena kardinalia problema, kažkas nepakeičiamas sako: „tai esu aš“; pavyzdžiui, vyro ir moters klausimu mąstytojas negali pakeisti savo požiūrio; jis gali tik išmokti nuodugniai išdėstyti tai, kas jam šiuo klausimu yra „tikra“. Kartais mes randame tam tikrus problemų sprendimus, kuriais m e s pradedame tvirtai tikėti ir turbūt nuo to momento pradedame vadinti juos savo įsitikinimais. Vėliau mes matome juose tik mūsų judėjimo link savižinos pėdsakus, kelrodžius, vedančius į problemą, kuria e s a m e mes,- tiksliau, didžiąją kvailystę, kuria mes esame, į mūsų dvasinę lemtį, į tai, ko negalima išmokyti ir kas yra „pačioje apačioje“. Turint galvoje tą didelį sąžiningumą, kurį aš ką tik parodžiau pats sau, turbūt man bus leista pasakyti keletą tiėsų apie „moterį pačią savaime“: žinoma, tarus, jog dabar jau iš anksto žinoma, kad jos yra tik – m a n o tiesos.-

232

Moteris nori tapti savarankiška: todėl ji pradeda aiškinti vyrams, kas yra „moteris pati savaime“ t a i – vienas pražūtingiausių visuotinio Europos s u b j a u r o j i m o laimėjimų. Nes ko tik neatskleis šie šiurkštūs moteriško moksliškumo ir savęs apnuoginimo bandymai! Moteris turi tiek daug priežasčių gėdytis; moteryje tiek daug pedantiškumo, paviršutiniškumo, siekimo mokyti, smulkmeniško pretenzingumo smulkmeniško palaidumo ir nekuklumo – užtenka pasižiūrėti, kaip jos elgiasi su vaikais! – iki šiol iš esmės jas varžė ir stabdė tik vyro b a i m ė. Vargas, jei dar ir „amžinasis moters nuobodulys“- ko jau ko, o šito jai netrūksta! – išdrįs pakelti galvą! Jeigu ji pradės nuosekliai, visiškai užmiršti savo išmintį ir meną būti žavinga, žaisminga, nuvyti rūpesčius, teikti paguodą ir lengvai į viską žiūrėti,- jeigu ji maloniuose geiduliuose pradės prarasti savo subtilumą ir sumanumą! Jau ir dabar girdėti moteriškų balsų, kurie – Prisiekiu šventuoju Aristofanu! – kelia siaubą; aiškia medicinos kalba grėsmingai išsakoma, ko visų pirma ir galų gale moteris n o r i iš vyro. Argi tai ne blogiausio skonio apraiška, kai moteris tokiu būdu siekia tapti mokslinga? Laimei, iki šiol švietimas buvo vyrų reikalas, vyrų talentas,- tuo būdu buvo galima likti „tarp savų“; pagaliau, nepaisant visko, ką moterys rašo apie moteris, nereikia pernelyg tikėti tuo, kad moteris iš tikrųjų n o r i apsišviesti ir sužinoti, kokia ji yra – ir kad ji g a l i norėti… Jeigu taip elgdamasi moteris neieško sau naujo a p d a r o – aš manau, jog puošimasis yra Amžinojo Moteriškumo sudedamoji dalis?- tai ji nori sukelti baimę,- galbūt taip ji tikisi tapti valdove. Bet ji n e n o r i tiesos: ką moteriai reiškia tiesa! Nuo pat pradžios moteriai nėra nieko svetimesnio, nemalonesnio, priešiškesnio kaip tiesa,- jos didysis menas yra melas, jos didžiausias rūpestis – iliuzija ir grožis. Prisipažinkime mes, vyrai: juk mes vertiname ir mylime moteryje būtent š į meną, š į instinktą; mums yra sunku, ir, norėdami palengvinti gyvenimą, mes mielai bendraujame su būtybėmis, kurių rankų prisilietimas, žvilgsniai ir švelnios kvailystės norom nenorom priverčia mus į savo rimtį, svorį ir gylį žiūrėti beveik kaip į kvailystę. Pagaliau aš keliu klausimą: ar yra kada nors buvę, kad moteris pripažintų kitos moters protą esant gilų, o širdį – teisingą? Ir ar ne tiesa, kad iki šiol „moterį“ labiausiai niekino moterys, o ne mes – Mes, vyrai, norime, kad moteris nustotų kompromituoti save švietimu: juk būtent vyriško rūpinimosi moterimi bei jos tausojimo išraiška ir buvo Bažnyčios dekretas: mulier taceat in ecclesia! Moters labui pasitarnavo ir tai, ką Napoleonas leido suprasti labai jau kalbiai Madame de Stael: mulier taceat in politicis! – ir aš manau, kad tikras moterų draugas bus tas, kuris šiandien joms griežtai tars: mulier faceat de muliere! 62

233

Instinktų sugedimas ir, aišku, blogas skonis išryškėja, kai moteris tiesiogiai remiasi Madame Roland arba Madame de Stael arba Monsieur George Sand, tarsi tuo būtų galima ką nors įrodyti „moters pačios savaime“ n a u d a i. Vyrams minėtosios damos tėra trys k o m i š k o s moterys pačios savaime – nieko daugiau! – ir kaip tik rimčiausi netyčios kontrargumentai prieš emancipaciją ir moterišką puikavimąsi savimi.

234

Kvailystė virtuvėje: moteris kaip virėja; baisus begalviškumas rūpinantis šeimos ir jos galvos maitinimu! Moteris nesupranta, ką r e i š k i a valgis, ir nori būti virėja! Jei moteris mąstytų, tai, tūkstančius metų būdama virėja, ji jau būtų atradusi svarbiausius fiziologinius faktus ir išmokusi gydymo meno! Dėl blogų virėjų – dėl visiškos proto stokos virtuvėje žmogaus vystymasis buvo labiausiai stabdomas, jam padaryta didžiausia žala; ir šiandien padėtis ne ką geresnė. Kalba prakilnioms dukterims.

235

Egzistuoja posakiai ir dvasios blyksniai, egzistuoja sentencijos – nedidelės saujelės žodžių, kuriuose staiga kristalizuojasi visa kultūra, visa visuomenė. Tarp jų reikia paminėti ir šiuos atsitiktinius žodžius, kuriuos Madame de Lambert pasakė savo sūnui: „mon ami, ne vous permettez jamais que de folies, qui vous feront grand plaisir“ 63 ,- tarp kitko, tai patys protingiausi žodžiai, kuriuos motina kada nors pasakė sūnui.

236

Tai, ką Dante ir Goethe galvojo apie moterį,- pirmasis, dainuodamas „ella guardava suso, ed io in lei“ 64 , antrasis, išvertęs tai taip: „das Ewig-Weibliche zieht uns hinan“ (Amžinasis Moteriškumas vilioja mus a u k š t y n), – aš neabejoju, kad kiekviena kilnesnė moteris priešinsis tokiai nuomonei, nes visai t a i p p a t ji galvoja ir apie Amžinąjį Vyriškumą…

237

S e p t y n i m o t e r i š k i p r i e ž o d ž i a i

Kai vyras po kojom kris, nuobodulio neliks!

* *

Žinių ir metų sunki našta silpnai dorybei tvirta atrama!

* *

Jei tylėsi ir juodai vilkėsi, išmintinga tu garsėsi!

* *

Kam už laimę aš dėkinga? Dievui – ir siuvėjai nagingai!

* *

Jauna: žydintis grotas. Sena: žiežula ant šluotos!

* *

Dailus, kilmingas ir dar vyras – o, kad jis būtų m a n o vyras!

* *

Kalba trumpa, prasmių net kelios – asilei slidokas kelias!

237a

Iki šiol vyrams moterys buvo tarsi paukščiai, pasiklydę dangaus aukštybėse ir per klaidą nutūpę jiems ant delno: jie laikė jas subtiliomis, pažeidžiamomis, laukinėmis, įstabiomis, saldžiomis ir dvasingomis būtybėmis,- bet taip pat ir kažkuo, ką reikia uždaryti į narvelį, kad neišskristų.

Views All Time
Views All Time
1763
Views Today
Views Today
1
0 0