229

Vėlesnėse epochose, kurios gali didžiuotis savo humaniškumu, liko tiek daug „laukinio žiauraus žvėries“ baimės, p r i e t a r i n g o s baimės,- nors tos epochos kaip tik ir didžiuojasi jį sutramdžiusios,- kad, tarsi susitarus, ištisus šimtmečius vengta skelbti net akivaizdžias tiesas, matyt, baiminantis, kad jos gali prikelti šį laukinį, jau nudobtą žvėrį. Galbūt aš rizikuoju paleisdamas tokią tiesą, – tegu kiti vėl ją sugauna ir girdo „dorybingo mąstymo pienu“ tol, kol j i nenurims ir užmiršta neatsiguls savo senajame kampe.- Reikia atverti akis ir išugdyti kitą požiūrį į žiaurumą; išmokti būti nekantriam, idant nepadorios šiurkščios klaidos, panašios į tas, kurias, kalbėdami apie tragediją, darė senieji ir naujieji filosofai, daugiau nodrįstų įžūliai klaidžioti po pasaulį, vaizduodamos dorybes. Beveik viskas, ką mes vadiname „aukštesniąja kultūra“, remiasi ž i a u r u m o sudvasinimu ir pagilinimu – tai mano tezė; minėtas „laukinis žvėris“ nėra nudobtas, jis gyvena, jis klesti, jis tik – susidievino. Tai, kas lemia skausmingą tragedijos palaimą, yra žiaurumas; tai, kas maloniai veikia vadinamojoje tragiškoje užuojautoje ir iš esmės visuose iškiliuose dalykuose iki pat aukščiausių ir švelniausių metafizikos virpulių, įgyja saldumo vien tik nuo žiaurumo priemaišų. Romėnas arenoje, krikščionis kryžiaus ekstazėje, ispanas prieš laužą arba koridoje, šių dienų japonas, geidžiantis tragedijos, Paryžiaus priemiesčių darbininkas, kankinamas kruvinos revoliucijos ilgesio, nusilpusios valios vagnerietė, „išgyvenanti“ Tristaną ir Izoldą,- visi jie mėgaujasi vienu ir tuo pačiu ir su paslaptingu goduliu geria kiek gali vieną ir tą patį – didžiosios „žiaurumo“ Kirkės eliksyrą. Aišku, čia reikia vyti šalin kvailą senąją psichologiją; kuri apie žiaurumą žinojo tik tai, kad jis kyla regint s v e t i m ą kančią: didelį, pernelyg didelį malonumą teikia ir sava kančia, ir savęs kankinimas – ir visais atvejais, kai žmogų pavyksta įkalbėti atsisakyti savęs r e l i g i n e prasme arba sužaloti save, kaip tai darė finikiečiai ir asketai, arba apskritai įveikti geidulius, numarinti kūną, pasmerkti save puritoniškiems atgailos traukuliams, sąžinės vivisekcijai ir pascališkajam sacrifizio dell’intelletto 61 ,- jį slapčia vilioja ir gena pirmyn jo žiaurumas, pavojingas p r i e š s a v e nukreipto žiaurumo virpulys. Galų gale atkreipkime dėmesį į tai, kad netgi pažįstantysis, versdamas savo dvasią pažinti (p r i e š i n g a i jos polinkiams, o gan dažnai ir priešingai širdies troškimams), t.y. neigti tada, kai jis norėtų teigti; mylėti, šlovinti,- elgiasi kaip menininkas ir žiaurumo laimintojas; jau gilaus, nuodugnaus supratimo siekimas yra prievartavimas, siekis įžeisti svarbiausią dvasios valią,- tos dvasios, kuri be atvangos siekia regimybės ir paviršutiniškumo; jau pažinimo valioje yra lašas žiaurumo.

230

Galbūt aš čia nepakankamai aiškiai kalbėjau apie „svarbiausią dvasios valią“,- leiskite paaiškinti.- Įsakinėjantis kažkas, kurį liaudis vadina „dvasia“, nori valdyti save ir aplink save, nori jaustis valdovas: jis turi valią, siekiančią vienovės daugovėje, rišančią, pažabojančią, valdžios trokštančią ir iš tikrųjų valdingų valią. Šiuo požiūriu jo poreikiai ir sugebėjimai tokie patys kaip ir tie, kuriuos fiziologai nustato viskam, kas gyvena, auga, dauginasi. Dvasios galia asimiliuoti svetima pasireiškia stipriu polinkiu supanašinti naują su senu, supaprastinti įvairovę, ignoruoti arba atmesti nesutaikomas priešybes: taip, kaip ji savavališkai pabrėžia, iškelia ir klastoja, priderindama prie savęs, tam tikrus kiekvieno svetimo jai dalyko, kiekvienos „išorinio pasaulio“ dalies bruožus ir linijas. Ji siekia perimti naują „patyrimą“, sustatyti naujus daiktus į senas eiles,- taigi orientuojasi į augimą arba, dar tiksliau, augimo j a u s m ą, į jėgos padidėjimo jausmą. Tai pačiai valiai tarnauja iš pažiūros priešingas dvasios potraukis, staiga kylantis ryžtas nieko nežinoti, savo noru izoliuotis, užsidaryti langus, vidujai paneigti tą ar kitą dalyką, nieko neįsileisti, užimti gynybos poziciją prieš daugelį dalykų, kuriuos būtų galima žinoti, pasitenkinti tamsa, uždaru horizontu, nežinojimo teigimu ir pritarimu jam: visa tai priklauso nuo jos įsisavinimo jėgos, vaizdingai kalbant, nuo jos „virškinimo galios“ – ir iš tiesų dvasia daug kuo panaši į skrandį. Čia taip pat priskirtina įnoringa dvasios valia pasiduoti apgaulei, galbūt padaužiškai nujaučiant, kad iš tikrųjų yra n e taip, o tik taip laikoma; mėgavimasis visokiu netikrumu ir daugiareikšmiškumu, džiaugsmingas mėgavimasis pasirinkto kampo ankštumu ir jaukumu, pernelyg artimu, pirmuoju planu, padidintu, sumažintu, perstumtu, pagražintu, mėgavimasis visų šitų galios apraiškų savavališkumu. Pagaliau tai ir įtartinas dvasios pasirengimas apgaudinėti kitas dvasias ir apsimetinėti prieš jas, tas nuolatinis kuriančios, sudarančios, gebančios keisti jėgos spaudimas: dvasia mėgaujasi savo kaukių įvairove, savo klastingumu ir saugumu, – juk būtent Protėjo menas ją geriausiai gina ir slepia! – Š i a i regimybės valiai, supaprastinimo, kaukės, apsiausto, žodžiu, paviršiaus valiai – juk kiekvienas paviršius yra apsiaustas – p r i e š i n a s i iškilus pažįstančiojo polinkis, kuris tyrinėja ir n o r i tyrinėti daiktus giliai, visapusiškai, nuodugniai: tai savitas intelektualinės sąžinės ir skonio žiaurumas, kurį pripažins savyje kiekvienas drąsesnis mąstytojas, jeigu jis, kaip dera, pakankamai ilgai grūdino ir aštrino save nukreiptas savo akis ir priprato prie griežtos drausmės ir griežtų žodžių. Jis pasakys: „mano dvasios polinkiuose esama kažko žiauraus“,- tepabando jam išmušti tai iš galvos dorybingieji ir maloningieji! Žinoma, būtų maloniau klausytis, jei kiti už akių mus girtų ne už žiaurumą, o už „perdėtą sąžiningumą“- mus, laisvus, l a b a i laisvus protus,- ką gi, gal ir iš tikrųjų t o k i a bus mūsų pomirtinė šlovė? O kol kas – iki to dar yra laiko – mes mažiausiai būtume linkę puoštis tokiais moralinių žodžių blizgučiais: visas mūsų ligšiolinis darbas atgrasė mus nuo tokio skonio ir jo džiugaus prašmatnumo. Gražūs, spindintys, skambūs, šventiški žodžiai: „sąžiningumas“, „tiesos meilė“, „išminties meilė“, „pasišventimas pažinimui“, „teisiojo heroizmas“- juose esama kažko, kas kelia žmogaus pasididžiavimą. Bet mes, atsiskyrėliai ir švilpikai, mes savo atsiskyrėliškos sąžinės slaptybėje jau seniai save įtikinome, kad ir ši garbingų žodžių prabanga mažai tesiskiria nuo neįsisąmonintos žmogiškosios tuštybės melagingų papuošalų, driskenų ir aukso dulkių ir kad po tokiomis pataikūniškomis spalvomis ir teplione turi būti vėl atpažintas siaubingas homo natura originalo tekstas. Išversti žmogų atgal į gamtos kalbą; suvaldyti daugybę tuščiagarbių ir svajingų interpretacijų ir šalutinių prasmių, kurios lig šiol buvo braižomos ir tepliojamos ant amžinojo homo natura originalo, pasiekti, kad ateity žmogus stovėtų prieš žmogų taip, kaip jau dabar, užgrūdintas mokslo disciplinos, jis stovi prieš visą k i t ą gamtą, su bebaimėmis Edipo akimis ir užlipintomis Odisėjo ausimis, kurčias visų senų metafizinių paukštgaudžių vilionių žodžiams, pernelyg ilgai tikinusiems: „tu didesnis! tu aukštesnis! tu kitos kilmės!“- tai būtų retas ir beprotiškas uždavinys, bet tai yra u ž d a v i n y s – kas galėtų tai neigti! Kodėl mes jį pasirinkome, šį beprotišką uždavinį? Arba, klausiant kitaip: „Kam apskritai siekiame pažinti?“- Kiekvienas to paklaus. Ir mes, taip prispirti prie sienos, mes, šimtus kartų savęs klausę to paties, mes neradome ir nerandame geresnio atsakymo…

Views All Time
Views All Time
1804
Views Today
Views Today
1
0 0