295

Širdies genijus, būdingas tam didžiajam Slėpiningajam, Dievui-gundytojui ir apsigimusiam sąžinių suvedžiotojui, kurio balsas sugeba pasiekti kiekvienos sielos požeminį pasaulį, kuris nepasakys nė vieno žodžio, nemes nė vieno žvilgsnio be klastos ir vyliaus, kuris meistriškai sugeba atrodyti – ne tuo, kuo jis yra, o tuo, kas gali paskatinti jo sekėjus v i s arčiau ir arčiau prie jo glaustis, kad sektų juo iš vidinių paskatų ir besąlygiškai; širdies genijus, kuris nuslopina visa, kas garsu ir savimyliška, ir moko klausyti, išlygina šiurkščias sielas ir duoda joms paragauti naujo troškimo – būti tyliomis kaip veidrodis, atspindintis gilų dangų; širdies genijus, kuris negrabią ir per daug skubančią ranką moko imti lėčiau ir švelniau; kuris įspėja paslėptą ir užmirštą lobį, gėrio ir saldaus dvasingumo lašą po nepermatomu storu ledu ir yra stebukladario lazdelė kiekvienam aukso grūdeliui, nuo seno kalinamam dumble ir smėlyje; širdies genijus, kurį palietęs kiekvienas nueina turtingesnis, bet ne apipiltas malonėmis ir nustebintas, ne spaudžiamas padovanotų svetimų gėrybių naštos, bet turtingesnis pats savimi, naujesnis, atsiskleidęs, šilto vėjo paglostytas ir išklausytas, galbūt labiau svyruojantis, švelnesnis, trapesnis ir suskilęs, bet kupinas vilčių, kurios dar neturi vardo, kupinas naujų norų ir troškimų srauto, kupinas naujo nepasitenkinimo ir atoslūgių… bet ką aš darau, mano bičiuliai? Apie ką aš jums kalbu? Negi aš taip užsimiršau, kad net nepaminėjau jo vardo? Bet argi jūs patys nesuprantate, kas yra ši paslaptinga dvasia ir Dievas, kuris nori būti g i r i a m a s tokiu būdu? Kaip nutinka kiekvienam, kas nuo vaikystės nuolat buvo kelyje ir svetur, taip nutiko ir man: daug retų ir gan pavojingų dvasių man perbėgo kelią, bet visų pirma tas, apie kurį aš ką tik kalbėjau, ne kas kitas, o dievas D i o n i s a s, tas didysis dviveidis Dievas-gundytojas, kuriam aš kadaise, kaip žinote, slapčia ir su didele pagarba paaukojau savo pirmagimius – man regis, buvau paskutinis, kuris jam a u k o j o, nes aš neradau nė vieno žmogaus, kuris būtų supratęs, ką tada padariau. Nuo to laiko aš sužinojau daug, pernelyg daug apie šio dievo filosofiją ir, kaip minėjau, iš jo paties lūpų,- aš, paskutinis dievo Dioniso mokinys ir pašvęstasis: ir galbūt aš galėčiau ir jums, mano bičiuliai, galiausiai duoti paragauti truputį – kiek man leista – šios filosofijos? Žinoma, turiu kalbėti pusbalsiu, nes reikia paliesti daug slaptų, naujų, svetimų, įstabių, siaubingų dalykų. Jau tai, kad Dionisas yra filosofas, taigi ir dievai filosofuoja, matyt, yra slaptinga naujiena, kuri galbūt sukels būtent filosofų nepasitikėjimą – jūs, mano bičiuliai, jai jau mažiau priešinsitės kad ir todėl, jog ji skelbiama per vėlai ir netinkamu laiku: nes šiandien jūs, kaip man pranešta, nelabai tikite Dievu ir dievais Galbūt ir todėl, kad savo nuoširdžiame pasakojime aš turėsiu pasakyti daugiau, negu leidžia griežti jūsų klausymosi įpročiai? Iš tikrųjų, minėtas dievas tokiuose pokalbiuose sakė daugiau, ėjo toliau, daug toliau ir buvo toli priekyje… Jei būtų leista, aš pagal žmonių papročius vadinčiau jį gražiais, šventiškais, prašmatniais vardais, priskirčiau jam visas dorybes, šlovinčiau jo – tyrinėtojo ir atradėjo – drąsą, jo bebaimį sąžiningumą, ištikimybę tiesai ir išminties meilę. Bet tokiam dievui nereikalingas visas šis pagarbus puošnumas ir prašmatnumas. „Pasilaikyk tai sau, panašiems į tave ir visiems, kam to reikia! – pasakytų jis. – Aš nematau reikalo slėpti savo nuogumo!“- Galima būtų pagalvoti: gal tokie dievai ir filosofai neturi gėdos? – Kartą jis pasakė: „Retkarčiais aš myliu žmones,- turėdamas galvoje greta buvusią Ariadnę,- žmogus man yra malonus, drąsus, išradingas gyvulys neturintis sau lygaus žemėje; jis neprapuls jokiame labirinte. Man jis patinka: dažnai galvoju, kaip padėti jam žengti į priekį ir padaryti jį stipresnį, piktesnį ir gilesnį.“ -„Stipresnį, piktesnį ir gilesnį?“ – paklausiau aš išsigandęs. „Taip,- tarė jis dar kartą,- stipresnį, piktesnį ir gilesnį; o taip pat gražesnį“,- čia Dievas-gundytojas nusišypsojo savo halkijoniška šypsena, tarsi pasakęs žavingą komplimentą. Matote, šis dievas stokoja ne tik gėdos; daug kas verčia manyti, kad dievai galėtų kai ko pasimokyti iš žmonių. Mes, žmonės, esame – žmogiškesni…

296

Ak, kas nutiko jums, mano rašytoms ir pieštoms mintims! Dar neseniai jūs buvote tokios margos, jaunos ir piktos, tokios spygliuotos ir dvelkiančios tokiais slaptingais prieskoniais, kad aš čiaudėjau ir juokiausi,- o dabar? Jūs jau praradote savo naujumą ir kai kurios iš jūsų, mano nevilčiai, rengiasi tapti tiesomis: tokios nemirtingos jos jau atrodo, tokios graudžiai padorios, tokios nuobodžios! Bet ar kada nors buvo kitaip? Ką perrašome ir perpiešiame mes, mandarinai, savo kinišku teptuku, mes, įamžinantys visa tai, ką g a l i m a aprašyti, ką mes tik ir sugebame perpiešti? Ak, visada tik tai, kas pradeda vysti ir vadėtis! Ak, visada tik praslenkančias ir išsisėmusias audras ir pageltusius vėlyvus jausmus! Ak, visada tik paukščius, per daug prisiskraidžiusius, pavargusius ir gaudomus rankomis – m ū s ų rankomis! Mes įamžiname tik tai, kam jau nedaug teliko gyventi ir skraidyti, tik nuvargusius ir suglebusius daiktus. Aš turiu spalvų, gal net begalę spalvų, daug įvairių švelnių pustonių, penkiasdešimt geltonumo, rudumo, žalumo, raudonumo atspalvių tik jūsų s u t e m o m s, jūs, mano rašytos ir pieštos mintys,- bet iš jų niekas neįspės, kaip jūs atrodėte ryto aušroje, jūs, ūmios mano vienatvės kibirkštys ir stebuklai, jūs, mano senosios mylimosios – n e t i k u s i o s mintys!

Views All Time
Views All Time
1583
Views Today
Views Today
1
0 0