260

Keliaudamas po rafinuotas ir šiurkštesnes morales, kurios lig šiol viešpatavo žemėje arba ir dabar dar viešpatauja, pastebėjau reguliariai pasikartojantį tam tikrą bruožų ryšį: galiausiai atradau du pagrindinius tipus ir vieną pagrindinį jų skirtumą. Egzistuoja p o n ų moralė ir vergų moralė; – iškart skubu pridurti, kad visose aukštesnėse ir sudėtingesnėse kultūrose regime bandymus sujungti šias morales, o dar dažniau – kad jos yra tarpusavyje susipynusios, bet viena kitos nesupranta ir kartais tiesiog koegzistuoja – netgi tame pačiame žmoguje, vienoje sieloje. Moralinių vertybių skirtumai atsiranda arba viešpataujančioje kastoje, kuri su nemažu pasitenkinimu suvokia, kad ji skiriasi nuo pavaldžių jai žmonių,- arba pavaldžioje grupėje, tarp vergų ir visokių priklausomų žmonių. Pirmuoju atveju, kai „gėrio“ sąvoką nustato viešpataujanti kasta, skiriamuoju, rangą lemiančiu požymiu laikomi iškilūs, išdidūs sielos būviai. Kilmingas žmogus atskiria nuo savęs būtybes, kurių būsenos yra priešingos tokiems iškiliems, išdidiems būviams: jis jas niekina. Nesunku pastebėti, kad šioje pirmo tipo moralėje priešprieša „geras“ ir „prastas“ reiškia tą patį kaip „kilmingas“ ir „niekingas“, o priešpriešos „geras“ ir „b l o g a s“ kilmė kita. Niekinamas yra klastingas, bailus, smulkmeniškas, siekiantis siauros naudos; taip pat nepatiklus, žvilgčiojantis iš padilbų, nusižeminęs,- niekinama šuniška padermė žmonių, leidžiančių, kad juos spardytų, niekinamas prašinėjantis pataikūnas ir visų pirma melagis: visi aristokratai tvirtai tiki, kad paprasta liaudis linkusi meluoti. „Mes, tiesieji“,- taip vadino save senovės Graikijos kilmingieji. Akivaizdu, kad moraliniai vertinimai iš pradžių buvo taikomi ž m o n ė m s ir tik vėliau, kaip išvestiniai, buvo pradėti taikyti p o e l g i a m s: todėl moralės istorikai daro didelę klaidą, kai išeities tašku pasirenka, pavyzdžiui, tokį klausimą: „Kodėl giriamas atjautus elgesys?“ Kilmingi žmonės suvokia save kaip vertės matą, jiems nereikia kieno nors pritarimo, jie sako: „kas žalinga man, žalinga ir savaime“, jie įsitikinę, kad būtent jie teikia daiktams vertę, jie k u r i a v e r t y b e s. Jie gerbia visa, ką įžvelgia savyje: tokia moralė yra savęs šlovinimas. Dominuoja pilnatvės, trykšte trykštančios galios jausmas, didžios įtampos laimė, turtingumo ir nuostatos atiduoti ir dovanoti suvokimas: ir kilmingas žmogus padeda nelaimingajam, bet ne (ar paprastai ne) iš užuojautos, o veikiau galios pertekliaus verčiamas. Kilmingas žmogus gerbia savyje galingą žmogų, taip pat tokį, kuris moka valdyti pats save, kuris moka kalbėti ir tylėti, kuris be gailesčio būna rūstus ir griežtas pats sau ir pagarbiai žiūri į viską, kas rūstu ir griežta. „Rūsčią širdį Votanas įdėjo man krūtinėn“,- sakoma vienoje senoje skandinavų sagoje: ir tai tikra tiesa, išsiveržusi iš išdidaus vikingo sielos. Tokia žmonių padermė didžiuojasi būtent tuo, kad ji sutverta n e užuojautai,- todėl sagos herojus perspėdamas priduria: „Kas iš jaunumės neturi rūsčios širdies, tas jos neturės niekad.“ Taip manantiems kilmingiems ir narsiems žmonėms svetimiausia yra moralė, kuri skiriamuoju moralumo požymiu laiko užuojautą arba veiklą kitų labui, arba desinteressement; pasitikėjimas savimi, didžiavimasis, ironija ir panieka „altruizmui“ neabejotinai būdingi kilmingųjų moralei taip pat, kaip ir atjautos bei „širdies šilumos“ menkinimo šešėlis ir jų vengimas. Tik stiprūs žmonės m o k a gerbti, tai jų menas, jų išradimas. Didi pagarba amžiui ir kilmei,- visa teisė remiasi šia dviguba pagarba,- tikėjimas ir prietarai ankstesnių kartų naudai ir būsimų nenaudai – tai tipiški stipriųjų moralės bruožai; ir priešingai, kai „modernių idėjų“ žmonės beveik instinktyviai tiki „pažanga“ ir „ateitimi“ ir vis mažiau gerbia amžių, tai jau aiškiai rodo šių „idėjų“ nearistokratišką kilmę. Bet labiausiai dabartiniam skoniui svetimas ir skausmingas yra viešpataujančiųjų moralės griežtas pagrindinis principas, kad žmogus turi pareigas tik sau lygiems, kad su žemesnio rango būtybėmis, visais svetimaisiais galima elgtis kaip patinka arba kaip trokšta širdis“, šiaip ar taip, esant „anapus gėrio ir blogio“,- čia galima užuojauta ir panašūs dalykai. Gebėjimas ir pareiga ilgai jausti dėkingumą ir ilgai keršyti – žinoma, tik sau lygiems,- rafinuotas kerštas ir subtili draugystė, tam tikras poreikis turėti priešų (tai tarsi nuvedamasis kanalas pavydo, kivirčijimosi ir pasipūtimo afektams,- iš esmės jo reikia tam, kad galėtum būti geras d r a u g a s),- visa tai yra tipiški kilmingųjų moralės požymiai; kaip minėjome, tai nėra „modernių idėjų“ moralė ir todėl šiandien ją sunku tiek pajausti, tiek ir iškasti bei atskleisti.- Kitokia yra antrojo tipo moralė, v e r g ų m o r a l ė. Tarkime, kad moralizuoti pradės prievartaujami, prispausti, kenčiantys, nelaisvi, nepasitikintys savimi ir pavargę žmonės,- kokie bus jų moraliniai vertinimai? Tikriausiai jie pesimistiškai įtariai traktuos visas žmogaus likimą lemiančias aplinkybes, o galbūt ir tiesiog pasmerks žmogų kartu su visomis tomis aplinkybėmis. Vergas nepalankiai žiūri į stipriojo dorybes: jis skeptiškai ir nepatikliai, s u b t i l i a i nepatikliai žiūri į visą „gėrį“, kurį garbina stiprieji,- jis norėtų save įtikinti, kad pati jų laimė netikra. Priešingai, jis iškelia ir aureole apsupa tokias savybes, kurios reikalingos būties kančiai palengvinti: taip pradedama garbinti užuojauta, paslaugi, pasirengusi padėti ranka, širdies šiluma, kantrybė, stropumas, nuolankumas, draugiškumas,- nes tai naudingiausios savybės ir beveik vienintelės priemonės, padedančios pakelti būties naštą. Vergų moralė iš esmės yra naudingumo moralė. Štai šaltinis, iš kurio kyla garsioji priešprieša „geras“ ir „b l o g a s“,- blogiu laikoma galia ir pavojus, tai, kas kelia kokią nors grėsmę, pasižymi subtilumu ir stiprumu, kurių nėra kaip niekinti. Pagal vergų moralę „blogis“ kelia baimę; pagal ponų moralę sukelia ir siekia sukelti baimę būtent „geras“ žmogus, tuo tarpu „blogas“ žmogus sukelia tik panieką. Šis kontrastas ypač išryškėja pastebėjus štai kokį neišvengiamą vergų moralės padarinį: gėris šios moralės prasme neatsiejamas nuo šiokio tokio menkinimo – jis gali būti lengvas ir geranoriškas,- nes, vergų moralės požiūriu, geras žmogus, šiaip ar taip, turi būti n e p a v o j i n g a s; jis geraširdis, jį nesunku apgauti, galbūt jis truputį kvailas, žodžiu, un bonhomme. Visur, kur tik vergų moralė įgyja persvarą, ten išryškėja kalbos polinkis suartinti žodžius „geras“ ir „kvailas“. Paskutinis ir svarbiausias skirtumas: l a i s v ė s siekimas, laimės instinktas ir subtilus laisvės suvokimas yra taip pat neatsiejami nuo vergų moralės ir moralumo, kaip artistizmas ir entuziazmas, su kuriais reiškiama pagarba ir atsidavimas, yra reguliarūs aristokratinės mąstysenos ir aristokratinio daiktų vertinimo būdo simptomai.- Iš to, kas pasakyta, aišku, kodėl meilė k a i p a i s t r a – ši mūsų europietiška specialybė – neabejotinai turėjo būti aristokratiškos kilmės: ją išrado Provanso trubadūrai, tie šaunūs ir išmaningi „gai saber“ žmonės, kuriems Europa dėkinga už daug ką ir beveik už savo pačios egzistavimą.-

Views All Time
Views All Time
2139
Views Today
Views Today
1
0 0