Indonezijos salyne aptiktos mažų žmogaus protėvių liekanos. Mokslininkų nuomone, padarytas stambiausias per pastaruosius 50 metų atradimas.

Gausias J.R.R. Tolkieno epinių sagų gerbėjų gretas smarkiai sujaudino žinia, jog nedidelėje Indonezijos archipelago salelėje archeologai aptiko keistų padarų likučius. Pagal eilę požymių šie padarai buvo labai panašūs į legendinius hobitus.

Pagrindiniai šio sensacingo atradimo autoriai – australai. Būtent jų mokslininkų pastangomis po ilgų ir kruopščių laboratorinių tyrimų pavyko atkurti numanomą mažųjų Indonezijos aborigenų išvaizdą. Tyrimų medžiaga iškart dvejais straipsniais paskelbta autoritetingame Nature žurnale.

Sprendžiant iš po šių publikacijų pasirodžiusių pasaulio masinės informacijos priemonių (MIP) komentarų, šis nuostabus senųjų Floreso salos gyventojų atradimas gali tapti svarbiausiu pastarųjų 50 metų antropologiniu atradimu. Trūkstančių Homo Sapiens evoliucinių grandžių ieškotojai netikėtai aptiko daiktinius visiškai nežinomo į žmogų panašių būtybių porūšio egzistavimo pėdsakus, ir atrodo, kad kelis šimtus tūkstančių metų jie gyveno visiškai atskirti nuo aplinkinio pasaulio.

Moteris, svėrusi, kiek vaikas

Floreso sala – maždaug 500 km nuo Javos salos. Anksčiau vietiniai archeologai kasinėjo vieną iš didelių Lian Bua vardu pavadintų urvų. Kasinėjimai vyko jau 20 metų, tačiau nieko įsimintino iki šiol nebuvo atrasta. Situacija iš esmės pasikeitė, kai prie šio proceso praeitais metais prisijungė Australijos Naujosios Anglijos universiteto paleontologai.

2003 metų rugsėjį grupė Indonezijos tyrinėtojų pirmąkart aptiko garsiuosius pirmojo hobito skeleto fragmentus. Mažutis apatinis žandikaulis ir kaukolės skliauto gabalėlis iš pradžių klaidingai buvo priskirtas mažo beždžionės jauniklio liekanoms.

Džakartoje įsikūrusio Indonezijos archeologinio centro grupės vadovas Tomas Sutikny prisipažino, kad iš naujo radinys buvo įvertintas tik po savaitės, kai prie kasinėjimų prisijungė Maiko Morvudo vadovaujama australų komanda. Nuodugniai išstudijavęs žandikaulį, Morvudas ir jo kolegos savo nuostabai aptiko, kad žandikaulyje esantys dantys – visai suaugę, ir net gerokai nuzulinti. Lieka akivaizdi išvada: rastos kaukolės fragmentai priklauso suaugusiai būtybei!

Kaip parodė tolimesnė Morvudo kolegos Piterio Brauno laboratorijoje atlikta medžiagos analizė, ši būtybė buvo 25-30 metų amžiaus moteris (patelė?). Jos svoris buvo apie 16 kilogramų, o ūgis – tik kiek daugiau, nei metras. Florens (taip australų mokslininkai pagal salą pavadino savo radinį) kaukolės apimtis, pagal Brauno duomenis, buvo vos… 380 kubinių centimetrų. Tokie smegenys mažesni netgi už analogiškus vidutinės šimpanzės makaulės rodiklius.

Kiek vėliau Lian Bua urve buvo rasti paskiri dar septynerių Florens “giminaičių” kaulų fragmentai. Ten pat mokslininkai aptiko ir daugybę įvairių gyvūnų likučių – kelių nykštukinių stegodonų (šiandienos dramblių protėvių) kaulų ir dantų, žiurkių, šikšnosparnių ir žuvų. Australų tyrinėtojų manymu, kai kurių kaulų išvaizda liudija, jog šiuos gyvūnus mažieji žmogučiai naudojo maistui, dar daugiau – dalis jo buvo ruošiama ant ugnies.

Mažoji plaukuotoji tautelė

Dabartiniai Florenso salos vietiniai gyventojai jau seniai pasakoja legendas apie paslaptingas, “ebu-gogo” (maža plaukuota tauta) vadinamas būtybes. Vietinis folkloras byloja, kad šie sutvėrimai pasižymėjo dideliais pilvais, atsikišusiomis ausimis ir nerangia eisena, sugėbėjo greitai laipioti medžiais, o tarpusavyje bendravo keistais, sunkiai nusakomais garsais.

Pasak vieno iš kasinėjimų dalyvio, Herto Vanderbergo (Nyderlandų Karališkasis okeanografinis institutas), iš Floreso gyventojų jam ne kartą teko girdėti apie ebu-gogo pasakojančias istorijas, tačiau, kaip ir dera “rimtam, solidžiam mokslininkui”, į šias istorijas rimtai jis nežiūrėjo.

Dabar, kai aptikti Florens ir jos giminaičių likučiai, visas šis keistas folkloro skeletas netikėtai pradėjo “apaugti” realiais daiktiniais įrodymais, ir visiškai suprantamą Vandenbergo bei kitų specialistų mokslinį skepticizmą išstūmė staiga atsiradęs domėjimasis visomis pasakojimų apie “pilvotuosius nykštukus” detalėmis.

Aišku, minėtieji mokslininkai, nesivadovauja abejotinomis vietinių legendų žiniomis. Šiuolaikinių iškasenų analizės metodų galimybės leidžia atsakyti į daugelį visai dar neįmanomų išspręsti klausimų. Pavyzdžiui, pavyko nustatyti, kad Lian Bua urve rasta patelė gyveno prieš maždaug 18 tūkst. metų, o pats jauniausias jos giminietis – maždaug prieš trylika tūkstukų, tačiau likusių skeletų kaulų fragmentai iškėlė tik dar daugiau klausimų – vieni tyrinėtojai jiems “duoda” 38 tūkst. metų, kiti tvirtina, kad kaulų amžius – net 70 tūkst. metų. Dar gražiau – patys hobitų atradėjai mano, kad ir 70 tūkst. metų hobitams – toli gražu ne riba – juk dar devyniasdešimtųjų viduryje to paties Maiko Morvudo vadovaujama australų paleontologų grupė Floreso saloje rado akmeninių įrankių likučius, kuriems – ne mažiau, negu 800 tūkst. metų.

Jei vadovautumėmės antropologinėje sferoje visuotinai priimtomis aksiomomis, tokius darbo įrankius galėjo pagaminti mūsų tolimi protėviai, greičiausiai, priklausę vienam iš Javos Homo erectus (stačiojo žmogaus) porūšių, maždaug prieš 1,5 mln. metų gyvenusiam Malajų archipelago salose. Remdamiesi šiuo pagrindu, Nature pasirodžiusių straipsnių autoriai iškėlė hipotezę, kad Floreso salos hobitai – tiesioginiai Javos “Homo erectus” palikuonys.

Jei laikytumėmės šios logikos, išeitų, kad australų mokslininkai sukūrė originalią hipotezę – juk Homo erectus savo dydžiu ir smegeninės parametrais mažai kuo skyrėsi nuo šiuolaikinių žmonių. Hipotetinių protėvių (hobitų) dydžio mažėjimas – tai ilgo nuo aplinkinio pasaulio atskirtos mažos salos unikalios ekosistemos evoliucinio proceso rezultatas. Šiuolaikinė evoliucinė biologija gali pateikti nemažai tokų pavyzdžių iš gyvūnų pasaulio, bet su žmonėmis panašių metamorfozių kol kas užfiksuota nebuvo.

Aišku, vietinių hominidų “saloje progresuojantis karlikizmas” (nanosomija) – kol kas tik hipotezė. Ją patvirtinti pavyktų tik tuo atveju, jei paleontologai Florese aptiktų “normalių” hobitų protėvių kūnų fragmentus (t.y., tarpines Homo rūšies formas, turinčias didesnes smegenis ir standartinius, šiuolaikiniu požiūriu, kūno dydžius).

Jei ši išties drąsi hipotezė vis tik pasirodytų esanti teisinga, aišku, iš esmės pasikeis ir mūsų fundamentalus suvokimas apie tai, kas yra žmogiškosios prigimties esmė, ir kuo ji unikali, palyginus su kitais žemės padarais.

Bent jau vienas iš anksčiau neginčijamu atrodžiusių argumentų – didelė galvos smegenų apimtis – taptų labai abejotina. Teisybės dėlei, reikėtų pripažinti, kad ši “išskirtinė” Homo sapiens charakteristika ir iki Lian Bua padaryto atradimo kai kuriems kritiškiau nusiteikusiems mokslininkams neįkvėpdavo didelio pasitikėjimo. Pavyzdžiui, amerikietis antropologas Maiklas Kremo savo knygoje “Nežinoma žmonijos istorija” parašė taip: “šiuolaikinio žmogaus kaukolės apimtis svyruoja nuo 1000 iki 2000 kubinių centimetrų ir vidutiniškai sudaro 1350 kubinių centimetrų. Stebint šiuolaikinius žmones atliktų tyrimų dėka ne kartą nustatyta, kad intelektualinės savybės priklauso visai ne nuo smegenų dydžio: tikras minties gigantas gali turėti tik 1000, o visiškas kretinas – net 2000 kubinių centimetrų smegenų”. Tuo pačiu paskutiniuojo ledynmečio periodo metu gyvenę neandartaliečiai (kartu su senaisiais Floreso gyventojais – dar vienas Homo sapiens rūšies evoliucijos “akligatvis”) pagal galvos smegenų apimtį viršijo net šiuolaikinius žmones, bet visi… išmirė.

Hominidai mokėjo… plaukioti?

Atskiro paminėjimo verta ir dar viena sunkiai išsprendžiama problema, iškilusi iškart po pirminės Floreso atradimo analizės. Geologai tvirtina, jog Floresas kelis milijonus metų buvo atskirtas nuo pagrindinės Malajų archipelago dalies. Taigi, peršasi išvada, kad seniesiems hominidams iki Floreso keliauti teko, naudojant specialias plaukiojimo priemones – luotus ar plaustus (aišku, lieka ir dar bent dvi smagios hipotezės: tariamieji hobitų protėviai saloje buvo išlaipinti žaliųjų žmogeliukų arba juos ten įkurdino pats Ponas Dievas…).

Tačiau, jei mes paprastumo vardan vis tik apsiribotume labiau tikėtina “plausto ir luoto” versija, tai neišvengiamai kiltų klausimas: o iš kur gi pas Žemėje prieš gerą milijoną metų gyvenusius hominidus galėjo būti tokių dalykėlių? Juk iki šiol mokslo pasaulis sutartinai manė, jog sugebėjimas pasidirbti vandeniu judančias transporto priemones “galėjo atsirasti tik pas labiau išsivysčiusios Homo sapiens rūšies atstovus” (Javos “Homo erectus” prie jų nepriskiriamas, juk jis – “tik tarpinė grandis”).

Nieko suprantamesnio apie šį problemos aspektą sensacingojo atradimo autoriai kol kas pasakyti negali, o vienintelis iš paprastesnių galimų atsakymo variantų (tolimoje praeityje tarp Floreso ir kaimyninių archipelago salų trumpai egzistavęs siauras sausumos ruožas) specialistų laikomas mažai tikėtinu.

Mokslininkams teks palaužyti galvą, mąstant, kodėl išnyko plaukuotieji žmogeliukai. Pagal dabartinį paleontologų vertinimą, pirmieji šiuolaikiniai kolonistai – Homo sapiens – Floreso saloje apsigyveno ne anksčiau, kaip prieš 10-15 tūkst. metų. Kaip jau aukščiau minėta, paties “jauniausio” hobito amžius – apie 13 tūkst. metų. Iš to galima daryti išvadą, kad aborigenai kurį laiką vienaip ar kitaip galėjo gyventi kartu su naujakuriais. Jeigu laikytumėmės prielaidos, kad šie kolonistai saloje spėjo užtikti gyvų hobitų, nevalingai kyla mintis, kad būtent Homo sapiens tapo pagrindine savo “giminaičių” išmirimo priežastimi.

Tiesa, kaip rodo kasinėjimų rezultatai, mažiesiems žmogučiams dar tekdavo kažkaip suktis, ginantis nuo gausios saloje gyvenančios Komodo drakonų – gigantiškų varanų šeimynos driežų populiacijos, nepasibodėsiančios suryti visko, kas juda. Yra ir priešingai mąstančių žmonių – hobitai galėję patys medžioti varanus, tačiau nepriklausomai nuo to, kas ką iš tikrųjų medžiojo, vargu, ar ši ilga konkurentinė kova dėl vietos po saule galėjo sąlygoti visišką labiau išsivysčiusios rūšies išnykimą.

Žmogus iš Floreso

Dar dorai neišsiaiškinę, kuriai iš jau žinomų hominidų rūšių būtų galima priskirti indonezietiškuosius hobitus, mokslinės sensacijos autoriai pagal jau nuo seno nusistovėjusią antropologinę tradiciją savo radiniui sugalvojo sukurti naują, elegantišką pavadinimą – Homo floresiensis, t.y., “Žmogus iš Floreso”.

Tai, kad jis giminingas Homo rūšiai, šiandien jau pripažįsta veik visi specialistai – neskaitant eilės panašumų į australopiteką (pati seniausia žmogbeždžionė), daugiau požymių byloja aukštesnės floresiečių vietos evoliucinėje hierarchijoje naudai. Pavyzdžiui, praktiškai neginčijamas Homo floresiensis sugebėjimas vaikščioti stačiomis, jo mokėjimas medžioti (!!!) įvairius gyvūnus ir naudotis ugnimi.

“Būsimieji Pietryčių Azijos archeologiniai atradimai, visų pirma, kaimyninėse Malajų archipelago salose, turėtų patikimai įrodyti, kad laipsniško žmogaus plitimo po įvairias pasaulio šalis procesas buvo žymiai sudėtingesnis ir nevienareikšmis, nei buvo manyta iki šiol, ir iš esmės susilpninti supaprastinto antropologinio metodo pozicijas, visą Homo sapiens formų įvairovę suvedančio į vieną, kažkur Afrikoje esantį, pradinį tašką. Aš taip pat nesu linkęs pervertinti mūsų atradimo svarbos genetiniu požiūriu: kažin, ar Homo floresiensis galėtų įnešti kokį indėlį į bendrą šiuolaikinio Homo sapiens genų katilą”, – kalba Maikas Morvudas.

Nežiūrint į akivaizdų XX amžiaus pabaigos-XXI amžiaus pradžios svarbių atradimų pliūpsnį, visas šis paleontologinis bumas kol kas ne pernelyg padeda išspręsti jau ilgai užsitęsusią terminologinę painiavą ir sutaikyti daugybę šiuolaikiniame moksle konkuruojančių teorijų. Pastaraisiais dešimtmečiais naujos Homo formos atrandamos vos ne kiekvienąmet, o aiškūs jų atskyrimo ir/ar apjungimo į žymiai kompaktiškesnius porūšius kriterijai nesukurti iki šiolei.

Views All Time
Views All Time
4493
Views Today
Views Today
1
0 0