„Filosofijos pagrindai II“ Demokratija

Demokratija – visai ne naujas reiškinys, ji egzistuoja nuo senovės laikų. Ji atsirado Atėnuose – vergvaldiškoj visuomenėj. Atėnų demokratija buvo tiesiogine ta prasme, kad aukščiausia valdžia priklausė liaudies susirinkimui, Atėnų piliečiams, susirinkdavusiems centrinėje Atėnų aikštėje. Jų buvo 5 – 6 tūkstančiai iš 30 – 40 tūkstančių Atėnų gyventojų. Dalyvavimo liaudies susirinkimuose teisė priklausė laisviems vyrams. Vergai, vaikai ir moterys neturėjo šios teisės. Liaudies susirinkimas galėjo būti įstatymų leidžiamuoju, t.y. priiminėti įstatymus. Bet ir ne tik. Jis priimdavo sprendimus, privalomus vykdyti. Analogiška valdžios struktūra priklausė kitiems Graikijos poliams – miestams-valstybėms. Polių sistema buvo tiesioginės demokratijos sąlyga, kadangi tik nedidelis žmonių kiekis galėjo susirinkti vienoje vietoje.

Kitas tiesioginės demokratijos pavyzdys yra Novgorodo respublika 9 – 16 amžius iki Ivano Rūsčiojo užkariavimo 16 amžiuje. Liaudies susirinkimas čia buvo vadinamas veče, kuri priimdavo įstatymus (įstatymų leidžiamoji valdžia) ir sprendimus (vykdomoji valdžia). Kunigaikščiai Didžiajame Novgorode buvo išrenkami večės. Paprastai tai būdavo skandinavai – Skandinavų kunigaikščiai ir jų kariauninkai, kurie tarnavo valstybės sargyboje ir dėl to buvo vadinami variagais. Didysis Novgorodas samdė variagus jau 8 – 9 amžiuje. Tai buvo tipinė polinė valstybė. Pskovo respublika (11 – 13 a.) taip pat išrinkdavo kunigaikščius ir buvo tiesiogine demokratija.

Akivaizdu, kad tiesioginė demokratija įmanoma tik polinėse valstybėse su nedideliu gyventojų skaičiumi. Didelėse valstybėse nėra sąlygų tiesioginės demokratijos egzistavimui. Tiesioginė demokratija yra ne valstybės forma, o valdymo forma, suderinanti savyje įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją funkcijas. Demokratinė valdymo forma galėjo egzistuoti bet kokio tipo valstybėje – respublikoje, aristokratinėje ar net monarchinėje valstybėje.

Didelėse valstybėse demokratija galima tik kaip valstybės forma. Liaudies susirinkimo vaidmuo čia priklauso liaudies atstovams parlamento (senato, dūmos, seimo ir pan.) pavidale. Todėl tokia demokratija vadinama atstovaujamąja. Romos respublika buvo atstovaujamąja demokratija. Demokratinio proceso pradžia Europoje buvo 17 – 18 amžiuje, kai demokratinės valstybės atsirado Anglijoje ir Olandijoje. Teoriniu demokratijos motyvavimu užsiėmė Tomas Hobsas (1588 – 1679) ir Džonas Lokas (1632 – 1704).

Demokratija, išvertus iš senovės graikų kalbos, reiškia liaudies valdžia. Kiekybiniu požiūriu tai – daugumos valdžia, mažoritarinė sistema. Rinkimai ir dauguma tai svarbiausi demokratijos, kurią galima pavadinti klasikine, požymiai. Anot bendros nuomonės tai, – optimali visuomenės santvarka. Išsiaiškinkime, kad demokratija ir laisvė tai visai skirtingi dalykai: laisvu žmogumi galima būti už demokratijos ribų. Daugumos valdžia reiškia, kad visuomenės dalis laikina, mažiausiai iki kitų rinkimų, netekusi galimybės kovoti už savus interesus. Ši situacija susidaro kiekvienų rinkimų metu, o, tai reiškia, kad ji yra neišvengiama. Vladimiras Leninas (1870 – 1924) iš esmės buvo teisus, teigdamas, kad demokratija yra klasinė (grupinė) diktatūra. Aleksandras Gercenas (1812 – 1870) greičiausiai buvo pirmas, kuris pažymėjo, kad demokratijai būdingas aritmetinis charakteris: kaip daugumos valdžia jos yra grynai kiekybinis charakteris.

Klasikinės demokratijos, įskaitant ir tiesioginę, prielaida, kad dauguma negali apsirikti, o todėl jos nuomonė visuomet yra teisinga. Nereikia įrodinėti, kad apsirikti gali bet koks kiekis žmonių, kadangi tiesa yra tikrovės atitikmuo, o ne apie ją galvojančių žmonių kiekiui.

Klasikinė demokratija postuluoja politines, pilietines, ekonomines ir socialines žmogaus teises. Tačiau šios teisės yra sąlyginės ir prarandamos. Žmogus, pažeidęs įstatymą, teisias praranda. Be teisių jis tik biologinis žmogus. Tai reiškia: kad žmogus liktų žmogumi bet kokiose situacijose, turi būti neatimamos teisės. Prigimtinių teisių sąvoką pirmi įvedė 3 – 2 a. pr. Kr. senovės graikų stoikai (portiko pavadinimas Atėnuose – stoia). Be šių teisių žmogus galėjo būti bet kuo: vergu, karo belaisviu, vaiku, seneliu, moterimi ir kt., bet ne žmogumi.

Natūraliosiomis teisėmis, stoikų manymu, buvo teisė gyventi, saugumo teisė, nuosavybės teisė, laisvo gyvenamosios vietos pasirinkimo teisė ir pan. Šios teisės nebuvo dovanotos ar ko nors sąlygotos. Jos buvo suteiktos pačiu žmogaus egzistavimo faktu. Tuo jie skyrėsi nuo sąlyginių teisių – politinių, pilietinių ir kultūrinių. Su krikščionybės atsiradimu natūraliosios (prigimtinės) teisės įgavo religinę motyvaciją: jos suteiktos Dievo, ir niekas, kiti žmonės ar valstybė, negali į jas kėsintis.

Švietimo epochos metu (18 amžius) prancūzų filosofai, rašytojai ir publicistai šias teises motyvavo „išminties šviesa”, t.y. pripažino jas „išmintingomis” – atitinkančias išmintį. Todėl šios teisės imtos įtraukti į kai kurių valstybių konstitucijas, tuo pačiu tapdamos konstitucinėmis teisėmis. Tačiau šių teisių įtraukimas į konstituciją dar negarantavo jų laikymosi, jei nebuvo paruošti juridiniai jų realizacijos mechanizmai. Be to, prigimtinių teisių realizacijai trukdo jų sutapatinimas su sąlyginėmis teisėmis (pilietinėmis, kultūrinėmis ir kt.). 18 amžiaus pabaigoje Prancūzijoje vietoj monarchijos atsiradusi Prancūzijos Respublika iškilmingai paskelbė „Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją”. Atrodytų, kad šiuo politiniu aktu garantuotas socialinis ir politinis Prancūzijos stabilumas. Bet realioje istorijoje buvo kitaip. Revoliucijos vyko viena po kitos: 1789, 1848 ir 1871 metais. Reikalas tas, kad prigimtinės teisės prilygintos sąlyginėms, o reiškia, prarandamoms.

Teisinė demokratija skirtingai nuo klasikinės grindžiama ne daugumos principu, nors jo ir neneigia, o prigimtinėmis žmogaus teisėmis. Ekonominis ir socialinis šios demokratijos pagrindas yra pilietinė bendruomenė. Tai – nevalstybinė bendruomenė, sudaryta iš nepriklausomų nuo valstybės organizacijų: profsąjungų, politinių partijų, vartotojų bendrijų, visuomeninių ir kultūrinių organizacijų ir pan.

Politinėje sistemoje pilietinei bendruomenei suteikta vietinė savivalda, egzistuojanti kartu su valstybinėmis struktūromis. Tokiu būdu, teisinė demokratija nesutelpa į valstybines formas, ji apima ir kitas visuomenės puses. Teisinėje demokratijoje vietinė savivalda yra pilnateisis valdžios subjektas, kartu su valstybe, turinčia nuosavybę ir municipalinę policiją.

Kaip teisės subjektą žmogus turi skirtingas teises (prigimtines, politines, pilietines, kultūrines ir kt.). o kaip teisės objektą žmogus turi įsipareigojimus, kurie papildo teises. Negali būti teisių be įsipareigojimų. Vieno žmogaus teisė į laisvę numato įsipareigojimą pripažinti šią teisę po kito. Veikia principas: mano laisvės riba – tavo laisvė, o tavo laisvės riba – mano laisvė. Teisių ir įsipareigojimų vienybėje pirmumas priklauso teisėms. Įsipareigojimai pateisinami tik tiems, kurie parūpina ir garantuoja teises. Anot Nikolajaus Berdiajevo žodžių (1874 – 1948), įsipareigojimai turi būti išvesti iš teisių, tiktai teisė teigiama, o įsipareigojimas tai ne kas kita, kaip reikalavimas pripažinti teisę.

Teisinė demokratija privalo plisti tarp visų visuomenės narių, jos socialinių klasių ir grupių. Kad būtų tokia, ji yra formali (neturininga!), pavyzdžiui, politinė lygybė yra lygybė prieš įstatymą. Šios teisės formalumas yra tame, kad nepanaikina faktiškos (turiningos) nelygybės, tarkim, turtinės ir socialinės. Akivaizdu, faktišknė nelygybė riboja mažaturčių žmonių laisvę. Akivaizdu ir kas kita. Demokratijos, netgi teisinės, negalima tapatinti su laisve. Demokratija aprūpina ne laisve, o laisves, pavyzdžiui, politines, pilietines ir pan.

Atstovaujamosios (parlamentinės) demokratijos koncepcija, t.y. demokratijos kaip valstybės formos, buvo ruošiama Žano Žako Ruso (1712 – 1778) jo darbe „Apie visuotinį susitarimą, arba politinės teisės principai” (1762). Pats Ruso demokratiją suprato tik kaip betarpišką liaudies valdymą (tiesioginę demokratiją), suderinančią įstatymų leidybą su valdymu (vykdymu). Jam suprantamas visuomenės egzistavimas, kurioje aukščiausioji valstybės valdžia priklauso liaudžiai, o valdymo formos gali būti įvairios (prezidentas, monarchas, kolegijinis valdymas ir kt.). bet tokio pobūdžio sistemos Ruso niekada nevadino demokratine. Šiuolaikiniu supratimu tai demokratinė valstybė.

Aš jau minėjau, kad demokratija ir laisvė tai ne vienas ir tas pats. Prancūzų sociologo Aleksiso Tokvilio (1805 – 1859) pastaba puikiai papildo mano pastebėjimus. Knygoje „Apie demokratiją Amerikoje” (t. 1 – 2, 1835 m.) jis rašė, kad demokratija labiau siekia lygybės nei laisvės. Ypač įdomūs šie jo žodžiai: demokratinės tautos “nori lygybės laisvėje, ir, jei negali jos gauti, jie jos taip pat nori ir vergijoje. Jie ištvers skurdą, vergystę, barbariškumą, bet jie neištvers aristokratijos”. Idealiai, žinoma, demokratija siekia įgyvendinti ne tik lygybę, bet ir laisvę. Praktiškai ji tenkinasi formalia lygybe. Todėl teisus Povilas Novgorodcevas (1866 – 1924) rašęs straipsnyje „Demokratija kryžkelėje” (Berlynas, 1923 m.): optimistams „atrodė, kad demokratija yra kažkas aukščiausio ir išbaigto, kad pakanka tik ją pasiekti, ir visa kita prisidės, dabar tenka pripažinti, kad demokratija yra ne kelias, o kryžkelė, ne pasiektas tikslas, o pereinamas taškas”.

• 1. Kokios yra Antikos demokratijos ypatybės?
• 2. Kokios yra demokratijos kaip valdymo formos ir valstybės formos charakteristikos?
• 3. Kokia yra klasikinė demokratijos esmė?
• 4. Kas tai yra žmogaus prigimtinės (natūraliosios) teisės?
• 5. Kokios yra teisinės demokratijos ypatybės?
• 6. Koks yra teisių ir pareigų santykis demokratinėje visuomenėje?
• 7. Kodėl demokratija turi būti formali, o ne turininga?
• 8. Ar galima tapatinti demokratiją ir laisvę?