Darvinas …laivas, plukdantis per gyvenimą genus…

Sofijos pasaulis
Jostein Gaarder
Iš norvegų kalbos vertė EGLĖ IŠGANAITYTĖ

Sekmadienio rytą Hildę pažadino stiprus trenksmas. Ant grindų nukrito aplankas. Lovoje ji skaitė, kaip Sofija ir Albertas kalbėjosi apie Marksą. Paskui užmigo gulėdama ant nugaros, ant užkloto pasidėjusi apianka. Lempa prie lovos degė ištisą naktį.

Žadintuvas ant rašomojo stalo žaliais skaitmenimis rodė 8.59.

Hildė sapnavo didžiulius fabrikus ir suodinus didmiesčius. Ant vienos gatvės kampo sėdėjo maža mergaitė ir pardavinėjo degtukus. Gerai apsirengę žmonės ilgais apsiaustais ir paltais ėjo pro šalį.

Atsisėdusi lovoje, Hildė atsiminė įstatymų leidėjus, kurie turėjo atsibusti savo sukurtoje visuomenėje. Ji galėjo džiaugtis, iš miego pabudusi Bjerkelyje.

Ar norėtų pabusti Norvegijoje, jei negalėtų pasirinkt vietos?

Bet svarbu ne vien tai, kur ji pabustų. Juk taip pat galima atsidurt visai kitam laike? Pavyzdžiui, viduramžiuose – arba akmens amžiaus bendruomenėje prieš dešimt ar dvidešimt tūkstančių metų. Hildė pabandė įsivaizduoti, jog sėdi prie urvo angos. Galbūt šiuo metu apdirba žvėries kailį.

Kaip ji jaustųsi būdama penkiolikmete mergaite tuokart, kai dar nebuvo nieko, ką galima būtų vadinti kultūra? Kaip tuomet mąstytų?

Hildė apsivilko megztinį, pakėlė nuo grindų aplanką ir atsisėdo į lovą, pasiruošusi toliau skaityti ilgąjį tėčio laišką.

*Vos tik Albertas ištarė “skyriaus pabaiga”, kažkas pabeldė į Majoro trobelės duris.

– Matyt, neturime kitos išeities? – paklausė Sofija.

– Gal ir neturim, – burbtelėjo Albertas.

Už durų stovėjo nukaršęs žilas senelis su barzda. Dešinėje rankoje laikė lazdą, o kairėje – didelį laivo piešinį. Laive knibždėjo įvairiausio dydžio gyviu.

– Kas gi tas pagyvenęs ponas? – paklausė Albertas.

– Aš esu Nojus.

– Tavo protėvis, sūneli. Bet tikriausiai nebemadinga atsiminti protėvius?

– Ką tu laikai rankoje? – paklausė Sofija.

– Tai – visų žvėrių, kurie buvo išgelbėti nuo didžiojo tvano, atvaizdas. Prašom, dukrele, jis tavo.

Kai Sofija paėmė didžiulį plakatą, senelis tarė:

– Dabar turiu keliauti namo – vynuogienojai nelaistyti…

Jis pašoko aukštyn sumušdamas ore kulnimis ir nukurnėjo į mišką, taip moka tik ilgaamžiai ir labai nuotaikingi senukai.

Sofija ir Albertas grįžo į vidų ir vėl atsisėdo. Sofija ėmė apžiūrinėti didįjį plakatą, bet, dar nespėjus nieko kaip reikiant ištyrinėti, Albertas valdingu mostu ištraukė jį Sofijai iš rankų.

– Iš pradžių apie viską pakalbėsime bendrais bruožais.

– Tai pradėk.

– Pamiršome pasakyti, jog paskutiniuosius trisdešimt keturis savo gyvenimo metus Marksas praleido Londone. Jis persikėlė ten 1849 metais, o mirė 1883-iaisiais. Tuo pat metu netoli Londono gyveno ir Čarlzas Darvinas. Jis mirė 1882 metais ir buvo iškilmingai palaidotas Vestminsterio katedroje, kaip vienas didžiųjų Anglijos sūnų. Tačiau Markso ir Darvino keliai susitiko ne tik laike ir erdvėje. Angliškąjį savo didžiojo veikalo “Kapitalas” leidimą Marksas norėjo dedikuoti Darvinui, bet šis pasipriešino. Marksui mirus, jo draugas Frydrichas Engelsas pasakė: “Kaip Darvinas atrado organinės gamtos vystymosi dėsnius, taip Marksas atrado žmonijos istorinės raidos dėsnius”.

– Suprantu.

– Kitas žymus mąstytojas, norėjęs susieti savo veiklą su Darvinu, buvo psichologas Zigmundas Froidas. Paskutiniuosius gyvenimo metus jis taip pat praleido Londone. Froidas teigė, jog Darvino evoliucijos teorija ir jo paties psichoanalizė įžeidė naivią žmogaus savimeilę.

– Labai daug vardų. Apie ką mes dabar kalbame: Marksą, Darviną ir Froidą?

– Apskritai galime kalbėti apie natūralizmą, kuris, atsiradęs XIX amžiaus viduryje, buvo gyvybingas ir mūsų amžiuje. Natūralizmu laikome tokį požiūrį, kuris nepripažįsta jokios kitos tikrovės, išskyrus gamtą ir jutimais suvokiamą pasaulį. Todėl ir žmogų natūralistas laiko gamtos dalimi. Jis remiasi vien gamtos faktais – ne racionaliais samprotavimais ar kokia nors dieviškojo apreiškimo rūšimi.

– Ir visa tai galima pasakyti apie Marksą, Darviną ir Froidą?

– Tikrai taip. Nuo praeito amžiaus vidurio naują prasmę įgijo žodžiai: “gamta”, “aplinka”, “istorija”, “raida” ir “augimas”. Marksas iškėlė mintį, jog ideologija yra materialinės bazės produktas. Darvinas įrodė, kad žmogus yra ilgos biologinės raidos išdava, o Froidas, tyrinėdamas pasąmonę, atrado, jog žmogaus poelgius neretai nulemia “gyvuliški” instinktai.

– Rodos, pradedu suprasti, ką vadini natūralizmu. Bet gal geriau imkim po viena?

– Dabar kalbėsime apie Darviną, Sofija. Turbūt atsimeni, kad iki-sokratikai norėjo surasti natūralius gamtos reiškinių paaiškinimus. Jie turėjo atsiriboti nuo senųjų mitologinių aiškinimų. Darvinui reikėjo išsivaduoti iš Bažnyčios požiūrio į gyvūnų ir Žmonių sukūrimą.

– Bet ar jis tikrai buvo filosofas?

– Darvinas buvo biologas ir gamtininkas. Tačiau nė vieno kito naujųjų laikų mokslininko teorijos nebuvo tokios priešingos Biblijos mokymui apie žmogaus vietą kūrinijoje.

– Tikriausiai papasakosi apie Darvino evoliucijos teoriją.

– Pradėsim nuo paties Darvino. Jis gimė 1809 metais Šrūsberyje. Tėvas, dr. Robertas Darvinas, buvo žinomas miestelyje gydytojas. Jis labai griežtai auklėjo sūnų. Kai Čarlzas ėmė lankyti aukštesniąją Šrūsberio mokyklą, direktoriaus nuomone apie jį buvo tokia, kad jis tik šlaistosi pašaliais, paisto niekus ir tuščiai puikuojasi, užuot užsiėmus naudinga veikla. Sakydamas “naudinga veikla”, direktorius turėjo galvoje graikiškų ir lotyniškų veiksmažodžių kalimą. Šlaistymąsi pašaliais jis pavadino tai, jog Čarlzas rinko įvairiausius vabzdžius.

– Vėliau tikriausiai gailėjosi taip pasakęs.

– Ir studijuodamas teologiją Darvinas labiau domėjosi paukščiais ir vabzdžiais nei mokslais. Tad teologijos egzaminą išlaikė nekaip. Tačiau studijuodamas teologiją Darvinas tapo garsiu gamtininku. Jį taip pat domino geologija, kuri tuo metu buvo viena iš sparčiausiai besivystančių mokslo šakų. 1831 metų balandį išlaikęs teologijos egzaminą Kembridžo universitete, Darvinas išvyko į Šiaurės Velsą tyrinėti uolienų ir ieškoti fosilijų. Tų pačių metų rugpjūtį, būdamas dvidešimt dvejų, gavo laišką, kuris nulėmė visą tolimesnį jo gyvenimą…

– Kas jame buvo parašyta?

– Laišką atsiuntė draugas ir mokytojas Džonas Stivenas Henslou. Jis rašė: “Buvau paprašytas (…) rekomenduoti gamtininką kelionei su kapitonu Fic Rojumi, gavusiu vyriausybės užduotį sudaryti pietinio Amerikos kyšulio žemėlapį. Pasakiau, kad laikau tave geriausiu specialistu, kuris galėtų atlikti šią užduotį. Apie atlyginimą nieko nežinau. Kelionė truks dvejus metus…”

– Kaip tu viską atsimeni?

– Menkniekis, Sofija.

– Ir jis sutiko?

– Jis be galo norėjo pasinaudoti šia proga, tačiau tuomet jauni vyrai nedarydavo nieko be tėvų leidimo. Po ilgo įtikinėjimo tėvas sutiko – jis taip pat turėjo sumokėti sūnaus kelionės išlaidas. O apie atlyginimą nebuvo nė kalbos.

– Oi…

– Laivas, priklausantis Anglijos admiralitetui, vadinosi “Beagle”. 1831 metų gruodžio 27 dieną iš Plimuto jis išplaukė Pietų Amerikos link. Į Angliją laivas grįžo tik 1836 metų spalį. Dveji metai virto penkeriais, o kelionė į Pietų Ameriką – kelione aplink pasaulį. Tai buvo svarbiausia naujųjų laikų ekspedicija.

– Ar jie tikrai apiplaukė Žeme?

– Taip, tikrąja žodžio prasme. Iš Pietų Amerikos per Ramųjį vandenyną jie pasiekė Naująją Zelandiją, Australiją ir Pietų Afriką. Iš ten vėl grįžo į Pietų Ameriką ir galiausiai pasuko atgal į Angliją. Darvinas rašė, jog kelionė “Beagle” laivu buvusi reikšmingiausias jo gyvenimo įvykis.

– Turbūt nelengva būti gamtininku jūroje?

– Pirmaisiais metais “Beagle” plaukiojo palei Pietų Amerikos pakrantes. Tada Darvinas turėjo puikias galimybes susipažinti su šiuo žemynu iš sausumos. Labai svarbūs buvo apsilankymai ir Galapagų salose, esančiose Ramiajame vandenyne, į vakarus nuo Pietų Amerikos. Taip Darvinas galėjo surinkti gausią medžiagą, kurią dalimis siuntė namo į Angliją. Tačiau mintimis apie gamtą ir gyvosios gamtos raidą jis su niekuo nesidalijo. Kai Darvinas, turėdamas dvidešimt septynerius metus, grįžo namo, jau buvo garsus gamtininkas. Jau aiškiai įsivaizdavo būsimąją evoliucijos teoriją. Tačiau praėjo dar daug metų, kol paskelbė savo pagrindinį veikalą. Darvinas buvo atsargus žmogus, Sofija. Tai – būtina gamtininko savybė.

– Kaip vadinasi jo svarbiausias veikalas?

– Jų buvo ne vienas. Bene didžiausias aistras Anglijoje sukėlė knyga “Rušių atsiradimas”, išėjusi 1859 metais. Visas pavadinimas skambėtų šitaip: “On the Origin of Species by Means of Natūrai Selection or the Preservation of Favoured Races in the Struggle for Life”. Šis ilgas pavadinimas nusako Darvino teorijos esmę.

– Tada galėtum jį ir išversti.

– “Rūšių atsiradimas natūraliosios atrankos būdu, arba Pranašesnių veislių išlikimas kovoje dėl būvio”.

– Taip, pavadinimas turiningas.

– Panagrinėkim jį dalimis. Knygoje “Rūšių atsiradimas” Darvinas pateikė dvi teorijas, arba pagrindines tezes: visų pirma, jis iškėlė mintį, jog dabartiniai augalai ir gyvūnai atsirado iš ankstesnių, paprastesnių rūšių. Tai reiškia, jog vyksta biologine raida. Antrasis teiginys – visa raida vyksta dėl natūraliosios atrankos.

– Nes išlieka stipriausi, ar ne?

– Pirmiausia aptarkime pačią evoliucijos mintį. Ji nebuvo visiškai nauja. Dar apie 1800 metus kai kuriuose visuomenės sluoksniuose paplito nuomonė, jog vyksta biologinė raida. Čia daugiausia įtakos turėjo prancūzų zoologas Lamarkas. Dar anksčiau mintį apie tai, jog augalai ir gyvūnai išsirutuliojo iš kelių primityvių rūšių, iškėlė Darvino senelis Erazmas Darvinas. Tačiau nė vienas ligi tol nesugebėjo dorai paaiškinti, kaip tokia raida vyksta. Todėl ir bažnytininkams jie nebuvo pavojingi priešininkai.

– O Darvinas buvo?

– Taip, ir ne be priežasties. Bažnytininkai ir daugelis mokslininkų rėmėsi Biblijos mokymu, jog įvairios augalų ir gyvūnų rūšys yra nekintamos. Manyta, jog kiekviena gyvūnų rūšis buvo sukurta visiems laikams. Šis krikščionybės požiūris taip pat puikiai derėjo prie Platono ir Aristotelio filosofijos.

– O kaip?

– Platono idėjų teorija juk rėmėsi mintimi, kad visos gyvūnų rūsys yra nekintamos, nes jos sukurtos pagal amžinųjų idėjų, arba formų, pavyzdį. Mintis apie tai, jog gyvūnų rūšys nekinta, sudarė ir Aristotelio filosofijos pagrindą. Tačiau Darvino laikais kai kurie stebėjimai ir radiniai vėl leido suabejoti tradicinėmis pažiūromis.

– Kokie tai stebėjimai ir radiniai?

– Visų pirma, buvo aptinkama vis daugiau fosilijų. Be to, buvo surasta didelių išnykusių gyvūnų kaulų liekanų. Pats Darvinas labai stebėjosi, žemyno gilumoje aptikės jūros gyvūnų liekanų. Būdamas Pietų Amerikoje, tokių radinių jis užėjo aukštai Andų kalnuose. Bet ką gi veikia jūros gyvūnai Andų kalnuose, Sofija? Ar gali į tai atsakyti?

– Ne.

– Kai kas manė, kad juos ten paliko žmonės arba žvėrys. Kiti sakė, jog fosilijas ir jūros gyvūnų liekanas sukūręs Dievas, norėdamas suklaidinti bedievius.

– O ką sakė mokslas?

– Dauguma geologų laikėsi katastrofos teorijos. Pagal ją Žemę daugelį kartų ištikę dideli potvyniai, žemės drebėjimai ir kitos gaivalinės nelaimės, sunaikinusios visą gyvybe. Apie vieną tokią katastrofą sužinome ir iš Biblijos, kurioje rašoma apie didįjį tvaną ir Nojaus arką. Po kiekvienos katastrofos Dievas atgaivindavęs gyvybę Žemėje, sukurdamas naujus – tobulesnius – augalus ir gyvūnus.

– O fosilijos buvo ankstesniųjų gyvybės formų, išnykusių per baisiąsias katastrofas, liekanos?

– Būtent. Pavyzdžiui, buvo sakoma, kad fosilijos yra gyvūnų, kuriems neužteko vietos Nojaus arkoje, atspaudai. Tačiau į kelione “Beagle” laivu Darvinas pasiėmė pirmąjį anglų geologo Čarlzo Lajelio veikalo “Geologijos pagrindai” tomą. Dabartinį Žemės reljefą – su aukštais kalnais ir giliais slėniais – Lajelis laikė be galo ilgos ir lėtos evoliucijos išdava. Tai reiškė, jog per labai ilgą laiką nedideli pasikeitimai galėjo lemti didelius geografinius perversmus.

– Kokius pasikeitimus jis turėjo galvoje?

– Jis turėjo galvoje tuos pačius veiksnius, kurie veikia iki šių dienų. Tai – oras, vėjas, ledo tirpimas, žemės drebėjimai ir požeminiai smūgiai. Ne veltui sakoma, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo – ne jėga, bet nuolatiniu darbu. Lajelis manė, kad tokie maži, lėti pokyčiai ilgainiui gali visiškai pakeisti gamtą. Tai ne tik paaiškino, kodėl Darvinas Andų aukštikalnėje rado jūros gyvūnų liekanų. Darvinas niekada nepamiršo minties, jog maži, laipsniški pasikeitimai per milijonus metų gali lemti dramatiškus pokyčius.

– Jis turbūt pamanė, kad panašiai galima paaiškinti ir gyvūnijos raidą?

– Taip, jis svarstė šią galimybę. Bet, kaip minėjau, Darvinas buvo atsargus žmogus. Jis užduodavo klausimus ir ilgai nedrįsdavo į juos atsakyti. Taigi Darvinas naudojo tą patį metodą kaip ir visi tikri filosofai: svarbu klausti, o atsakymas gali palaukti.

– Suprantu.

– Svarbiausias Lajelio teorijos veiksnys buvo Žemės amžius. Darvino laikais vyravo nuomonė) kad Žemę Dievas sukūrė maždaug prieš 6000 metų. Tai buvo nustatyta suskaičiavus visas kartas nuo Adomo ir Ievos.

– Koks naivumas!

– Gera tau sakyti. Darvinas apskaičiavo, kad Žemės amžius turėtų būti 300 milijonų metų. Aišku buvo viena: ir Lajelio laipsniškos geologinės raidos teorija, ir Darvino evoliucijos teorija turi prasmę tik tada, kąi kalbama apie labai ilgą laiką.

– Kiek Žemei metų?

– Šiandien mes žinome, kad Žemė atsirado prieš 4,6 milijardus metų.

– Neblogas amželis…

– Kol kas kalbėjome tik apie vieną Darvino įrodymą, jog vyksta biologinė raida. Tai – fosilijų radiniai įvairiuose uolienų sluoksniuose. Kitas įrodymas – dabar gyvenančių rūšių geografinis pasiskirstymas. Čia naujos ir be galo gausios medžiagos suteikė Darvino kelionė. Jis savo akimis pamatė, kad įvairios vieno regiono gyvūnų rūšys labai nedaug skiriasi. Galapago salose, esančiose į vakarus nuo Ekvadoro, jis taip pat pastebėjo keletą įdomių dalykų.

– Papasakok apie juos!

– Galapago salos yra tankių vulkaninės kilmės salų grupė. Todėl Darvinas ten nepastebėjo didelių gyvūnijos ir augmenijos skirtumų. Bet jį kaip tik ir domino maži skirtumai. Visose salose jis matė dramblinių vėžlių, tačiau kiekvienoje saloje jie buvo šiek tiek kitokie. Negi Dievas iš tiesų kiekvienai salai sukūrė skirtingą dramblinių vėžlių porūšį?

– Vargu.

– Dar svarbiau buvo tai, ką Darvinas atrado, Galapago salose stebėdamas paukščių gyvenimą. Kiekvienoje saloje aiškiai skyrėsi kikilių rūšys – pavyzdžiui, į akis krito skirtinga snapo forma. Darvinas įrodė, jog šiuos skirtumus nulėmė tai, kuo kikiliai maitinosi. Vieni kikiliai mito kankorėžių sėklomis, kiti gaudė vabzdžius, o treti rankiojo juos nuo medžių kamienų ir šakų… Kiekvienos rūšies paukščiai turėjo snapą, labiausiai tinkamą jų mitybos būdui. Ar galėjo visi jie atsirasti iš vienos rūšies? Ar naujos kikilių rūšys atsirado prisitaikant prie sąlygų įvairiose salose?

– Tikriausiai jis priėjo tokią išvadą?

– Taip, galbūt Galapago salose Darvinas ir tapo “darvinistu”. Jis taip pat pastebėjo, kad nedidelio salyno gyvūnija labai primena daugelį rūšių, matytų Pietų Amerikoje. Ar Dievas tikrai kartą ir visiems laikams sukūrė visus šiuos gyvūnus, mažai besiskiriančius vieną nuo kito – ar įvyko raida? Darvinas vis labiau ėmė abejoti rūšių nekintamumu. Bet jis dar negalėjo tinkamai paaiškinti, kaip vyksta evoliucija arba prisitaikymas prie aplinkos sąlygų. Jis teturėjo įrodymą, kad visi pasaulio gyvūnai turi tą pačią kilmę.

– Nejaugi?

– Tai įrodo žinduolių gemalo raida. Jei palyginsi šuns, šikšnosparnio, triušio ir žmogaus gemalo užuomazgas, nepastebėsi beveik jokio skirtumo. Tik vėlyvoje gemalo raidos stadijoje galima atskirti žmogaus gemalą nuo triušio gemalo. Argi tai – nepakankamas įrodymas, jog esame tolimi giminaičiai?

– Bet Darvinas dar negalėjo paaiškinti, kaip vyko evoliucija?

– Jam nėjo iš galvos Lajelio mintis apie mažus pasikeitimus, kurie laikui bėgant galėjo turėti didelį poveikį. Tačiau Darvinas nerado jokio paaiškinimo, kuris galėtų būti universalus principas. Jis buvo susipažinęs su prancūzų zoologo Lamarko teorija. Lamarkas iškėlė mintį, jog įvairios gyvūnų rūsys išplėtojo tas savybes, kurių jiems reikėjo, pavyzdžiui, žirafos turi tokius ilgus kaklus todėl, jog karta iš kartos juos tempdavo siekdamos medžių lapų. Taigi Lamarkas manė, jog savybes, kurias individas įgyja savo pastangomis, paveldi palikuonys. Tačiau mintį, jog įgytos savybės yra paveldimos, Darvinas atmetė, nes drąsūs Lamarko teiginiai nebuvo pagrįsti jokiais įrodymais. Darvinui nėjo iš galvos dar ir kita mintis. Galima sakyti, jog rūšių raidos mechanizmas buvo jam prieš pat nosį.

– Aš nekantrauju.

– Bet norėčiau, kad pati atrastum šį mechanizmą. Todėl klausiu: kaip elgtumeis turėdama tris karves, o pašaro – tik dviem?

– Tikriausiai vieną karvę reiktų papjauti?

– Aha… O kurią karvę pjautum?

– Matyt, papjaučiau tą, kuri duoda mažiausiai pieno?

– Tikrai?

– Taip, tai logiška.

– Ir šitaip žmonės daro tūkstančius metų. Bet apie karves dar nebaigėm. Tarkim, tu nori, kad viena iš dviejų likusių karvių pasilakstytų. Katrą karvę parinksi?

– Tą, kuri pieningesnė. Tada iš veršelio išaugs gera karvė.

– Vadinasi, pirmenybę teiksi pieningoms karvėms? Tuomet paskutinė užduotis: įsivaizduok, kad esi medžiotoja ir turi du kurtus, bet vieno turi atsisakyti. Katrą šunį pasitiktum?

– Suprantama, tą, kuris greičiau užuodžia žvėries pėdsakus.

– Taigi pasirinktum geresnį medžioklinį šunį. Lygiai taip, Sofija, žmonės veisė gyvulius daugiau kaip dešimt tūkstančių metų. Vištos ne visada dėjo penkis kiaušinius per savaitę, avys ne visada buvo tokios vilningos, o arkliai – tokie stiprūs ir eiklūs. Bet žmonės atliko dirbtinę atranką. Tas pats buvo daroma ir su augmenija. Niekas nesodina prastų bulvių, jei galima gauti geresnės sėklos. O varpos, kuriose nėra grudų, paliekamos nepjautos. Darvinas pabrėžė, jog nėra dviejų vienodų karvių, javų varpų, šunų ar kikilių. Gamta yra be galo įvairi. Net tos pačios rūšies individai nėra visiškai vienodi. Tikriausiai pati tai patyrei paragavusi mėlynojo gėrimo.

– Taip, be jokios abejonės.

– Darvinas uždavė sau klausimą, ar gamtoje nėra panašaus mechanizmo. Ar gali būti, kad ir gamta atrenka individus, kuriems lemta užaugti? Ir dar vienas svarbus klausimas; ar toks mechanizmas per labai ilgą laiką galėjo sukurti visiškai naujas augalų ir gyvūnų rūšis?

– Spėju, kad taip.

– Darvinas vis dar negalėjo aiškiai įsivaizduoti, kaip galėtų vykti tokia “gamtinė” atranka. Tačiau 1838 metų spalį – praėjus lygiai dvejiems metams po kelionės “Beagle” laivu – į rankas jam atsitiktinai pateko nedidelė sociologo Tomo Maltuso knygelė. Ji vadinosi “An Essay on the Principles of Population” (“Gyventojų skaičiaus dėsnio tyrimas”). Šios knygos idėją Maltusui davė Bendžaminas Franklinas, amerikiečių mokslininkas, išradęs žaibolaidį. Franklinas pareiškė, kad jeigu gamtoje nebūtų tam tikrų ribojančių veiksnių, viena kokia nors augalų arba gyvūnų rūšis būtų paplitusi visoje Žemėje. Bet kadangi yra įvairių rūšių, jos neleidžia viena kitai per daug išsiplėsti.

– Suprantu.

– Maltusas išplėtojo šią mintį ir panaudojo kalbėdamas apie Žemės gyventojų skaičių. Jis teigė, jog žmogaus dauginimosi galimybės yra tokios didelės, jog visuomet gimsta daugiau vaikų, nei jų gali išgyventi. Kadangi maisto gamyba niekada nepasivys gyventojų skaičiaus augimo tempų, didelei žmonių daliai, Maltuso nuomone, lemta pralaimėti kovą dėl būvio. Subręsta ir pratęsia giminę tie, kurie laimi šią kovą.

– Skamba logiškai.

– Tai ir buvo tas universalusis mechanizmas, kurio Darvinas ieškojo. Jis iškart surado atsakymą į klausimą, kaip vyksta evoliucija. Ją lemia natūralioji atranka kovoje dėl būvio: tas, kuris geriausiai prisitaiko prie aplinkos, gali pratęsti gimine. Tai buvo antroji teorija, kurią Darvinas išdėstė knygoje “Rūšių atsiradimas”. Jis rasė, jog drambliai, palyginti su kitais žvėrimis, dauginasi lėčiausiai, bet jeigu išgyventų visi jaunikliai, po 750 metų butų apie devyniolika milijonų vienos dramblių poros palikuonių.

– Jau nekalbant apie tūkstančius vienos menkės kiaušinėlių.

– Darvinas taip pat pabrėžė, jog aršiausia kova dėl būvio vyksta tarp artimų rūšių. Jos turi rungtis dėl to paties maisto. Tada ir praverčia nedideli pranašumai – nedideli teigiami nukrypimai nuo normos. Kuo aršesnė kova, tuo greičiau atsiranda naujos rūsys. Išlieka tik tie, kurie sugeba geriausiai prisitaikyti.

– Vadinasi, kuo mažiau maisto ir daugiau palikuonių, tuo greičiau vyksta raida?

– Svarbu ne vien maistas. Taip pat reikia, kad tavęs nesuėstų kiti gyviai. Todėl naudinga turėti maskuojančią spalvą, eiklias kojas, gerą uoslę – ar bent skleisti bjaurų kvapą. Praverčia ir nuodai, kurių paragavęs plėšrūnas žūsta. Neatsitiktinai daugelis kaktusų yra nuodingi, Sofija. Be kaktusų, dykumoje beveik niekas neauga. Todėl šiam augalui ypač didelį pavojų kelia žolėdžiai gyvūnai.

– Be to, dauguma kaktusų spygliuoti.

– Taip pat labai svarbu sugebėjimas daugintis. Darvinas nuodugniai aprašė, kaip išmoningai vyksta augalų apvaisinimas. Gėlės akina puikiomis spalvomis ir skleidžia saldžiausius kvapus, norėdamos prisivilioti vabzdžius apdulkintojus. Dėl tos pačios priežasties paukščiai gieda gražias giesmes. Lėtas, nepaslankus bulius, kuriam nerūpi karvės, yra visiškai neįdomus giminės istorijai. Tokios nenormalios savybės neišlieka. Vienintelė individo užduotis yra subręsti ir pratęsti giminę. Tai tarsi ilga estafetė. Kas dėl kokios nors priežasties negali toliau perduoti savo paveldo, atkrenta. Giminė nuolatos grynėja. Išlikę individai kaupia ir išsaugo atsparumą ligoms.

– Vadinasi, viskas tik gerėja?

– Vykstant nuolatinei atrankai, tie, kurie geriausiai prisitaiko prie tam tikros aplinkos – arba sugeba rasti joje vietą – pratęsia giminę. Tačiau tai, kas naudinga vienoje aplinkoje, nebūtinai bus naudinga kitoje. Kai kuriems Galapago salų kikiliams buvo labai svarbu gerai skraidyti. Bet jeigu maistas kapstomas iš žemės ir nėra plėšrūnų, ši savybė nebe tokia svarbi. Kadangi gamtoje yra tiek daug galimybių, laikui bėgant atsirado daugybė įvairių gyvūnų rūšių.

– Bet yra tik viena žmonių rūšis.

– Taip, nes žmonės moka puikiai prisitaikyti prie įvairių gyvenimo sąlygų. Tuo stebėjosi Darvinas, pamatęs, kaip indėnai sugeba gyventi šaltame Ugnies Žemės klimate. Tačiau tai nereiškia, kad visi žmonės vienodi. Gyvenantieji arčiau pusiaujo yra tamsesnės odos nei šiaurinių kraštų gyventojai, nes tamsi oda apsaugo nuo saulės. Pavyzdžiui, balti žmonės, ilgai būdami saulėje, labiau rizikuoja susirgti odos vėžiu.

– O gyvenant šiauriniuose kraštuose geriau, jei esi baltaodis?

– Taip, nes priešingu atveju visi žmonės tikriausiai būtų tamsiaodžiai. Tačiau balta oda lengviau gamina saulės vitaminus, o tai svarbu, kai nėra daug saulės. Mūsų dienomis tai neturi didelės reikšmės, nes pakankamai vitaminų gauname su maistu. Tačiau gamtoje nėra atsitiktinumų. Viską nulėmė maži pasikeitimai nesuskaičiuojamoje daugybėje kartų.

– Tai išties nuostabi mintis.

– Ir aš taip manau. Taigi kol kas galime šitaip apibendrinti Darvino evoliucijos teoriją…

– Na, na!

– “Žaliavą”, arba medžiagą, visos gyvybės raidai sudaro nuolatinė tos pačios rūšies individų įvairovė, didžiulis palikuonių skaičius, iš kurių išgyvena tik nedaugelis. Taigi evoliucijos “mechanizmas”, arba varomoji jėga, yra natūralioji atranka kovoje dėl būvio. Dėl šios atrankos išgyvena tik stipriausi, tie, kurie geriausiai prisitaiko.

– Logiška nelyginant aritmetikos uždavinys. Kaip buvo sutikta knyga apie rūšių atsiradimą?

– Knyga sukėlė tikras rietynes. Labiausiai niršo Bažnyčia, o Anglijos mokslo pasaulis suskilo į dvi stovyklas. Ir nenuostabu, nes Darvinas atitolino Dievą nuo kūrinijos. Tiesa, kai kas sakė, jog buvę kur kas sunkiau sukurti ką nors, kas turi galimybę vystytis, nei vieną kartą visiems laikams sukurti kiekvieną detalę.

Staiga Sofija pašoko nuo kėdės.

– Žiūrėk! – sušuko ji.

Ji rodė į kažką už lango. Palei ežerą susikibę už rankų vaikštinėjo vyras ir moteris. Jie buvo nuogut nuogutėliai.

– Tai Adomas ir Ieva, – pasakė Albertas. – Pamažu jiems teko susitaikyti su Raudonkepuraitės ir Alisos Stebuklų šalyje likimu. Todėl jie čia ir pasirodė.

Sofija priėjo prie lango ir žiūrėjo į Adomą ir Ievą, kol jiedu pranyko tarp medžių.

– Darvinas juk manė, kad ir žmonės kilo iš gyvūnų?

– 1871 metais jis išleido knygą “Descent of man” (“Žmogaus kilmė”). Čia jis išdėstė visus didžiausius žmonių ir gyvūnų panašumus ir iškėlė mintį, jog žmonės ir žmogbeždžionės kadaise turėję tą patį protėvį. Tuo metu jau buvo surastos pirmosios išmirusios žmonių rūšies kaukolių liekanos: akmens skaldykloje, vienoje iš Gibraltaro uolų, o po kelerių metų Neandertalyje, Vokietijoje. Keista, bet 1871 metais protestų buvo mažiau nei 1859 metais, kai Darvinas išleido “Rūšių atsiradimą”. Tačiau mintis apie gyvulišką žmogaus kilmę slypėjo ir pirmoje knygoje. Ir, kaip jau sakiau, Darvinui mirus 1882 metais, jis buvo iškilmingai palaidotas kaip didis atradėjas.

– Taigi galiausiai jis tapo gerbiamu žmogum?

– Galiausiai taip. Bet iš pradžių vadintas pavojingiausiu žmogumi Anglijoje.

– Nieko sau!

– “Tikėkimės, jog netiesa, – pasakiusi viena kilminga ponia, – bet jeigu tai tiesa, tikėkimės, kad ji netaps visiems žinoma”. Vienas garsus mokslininkas pasakė panašią mintį: “Žeminantis atradimas, ir kuo mažiau apie jį bus kalbama, tuo geriau”.

– Tuo jie bevelk įrodė, jog žmogus yra artimas stručio giminaitis.

– Taip, galbūt. Bet mums bepigu kalbėti. Visai netikėtai daugelis pasijuto priversti pakeisti savo požiūrį į Biblijos sakmę apie pasaulio sukūrimą. Jaunas rašytojas Džonas Raslanas pasakė: “O, jei geologai duotų man ramybę! Kiekvienos Biblijos eilutės gale išgirstu jų plaktukų bilsmą”.

– O plaktukų bilsmas – tai abejonės Dievo žodžiu?

– Matyt, jis tai ir turėjo galvoje. Tačiau paneigtas buvo ne tik pažodinis Biblijos sakmės apie pasaulio sukūrimą aiškinimas. Darvino teorijos esmė buvo tai, kad žmogų galiausiai sukūrė visiškai atsitiktini pakitimai. Ir dar daugiau: žmogų Darvinas pavertė jokių sentimentų nepripažįstančios kovos dėl būvio išdava.

– Ar Darvinas paaiškino, kaip atsiranda tokie atsitiktiniai pakitimai?

– Palietei silpniausią jo teorijos dalį. Darvinas menkai išmanė paveldėjimo klausimus. Tam tikrų pakitimų atsiranda vien kryžminantis. Tai pačiai tėvų porai niekada negimsta vienodi vaikai. Jau tada atsiranda tam tikra įvairovė. Kita vertus, kažin ar šitaip gali atsirasti kas nors nauja. Be to, yra augalų ir gyvūnų, kurie dauginasi pumpuravimosi arba ląstelių dalijimosi būdu. Darvino teorijos dalį, kurioje kalbama apie tai, kaip atsiranda rūsių įvairove, papildė vadinamasis neodarvinizmas.

– Papasakok!

– Visos gyvybės ir dauginimosi pagrindą sudaro ląstelių dalijimasis. Ląstelei suskilus į dvi dalis, susidaro dvi visiškai vienodos ląsteles, turinčios tą pačią paveldimumo medžiagą. Taigi ląstelių dalijimasis reiškia, kad ląstelė nukopijuoja pati save.

– Šit kaip?

– Bet kartais šiame procese pasitaiko nedidelių klaidelių – nukopijuota ląstelė neišeina tokia pati kaip motininė. Šiuolaikinėje biologijoje tai vadinama mutacija. Kartais mutacijos būna visai menkos, bet kai kada gali smarkiai pakeisti individo savybes. Jos gali būti net kenksmingos, tad tokie “mutantai” iš didelių vadų nuolat pašalinami. Dėl mutacijų taip pat kyla nemažai ligų. Bet kartais jos suteikia individui teigiamą savybę, kuri praverčia kovoje dėl būvio.

– Pavyzdžiui, ilgesnį kaklą?

– Lamarko aiškinimu, žirafų kaklas ilgas todėl, kad žirafos nuolat jį tempdavusios. Tačiau pagal darvinizmą tokios įgytos savybės nėra paveldimos. Darvinas teigė, jog ilgas kaklas buvo natūralus žirafos protėvių pakitimas. Neodarvinizmas papildė šią mintį, nurodydamas aiškią tokių pakitimų priežastį.

– O ta priežastis – mutacijos.

– Taip. Dėl atsitiktinių paveldimumo medžiagos pakitimų kai kurie žirafų protėviai turėjo kiek ilgesnį kaklą. Trūkstant maisto, ši savybė galėjo būti gana svarbi. Kas aukščiausiai pasiekė, tas buvo pranašesnis. Taip pat galima manyti, jog kai kurios “pirmykštės žirafos” maisto išmoko susirasti ant žemes. Taigi po ilgo laiko kažkokia jau išnykusį gyvūnų rūšis galėjo suskilti į dvi skirtingas rūšis.

– Suprantu.

– Pateiksiu kiek naujesnį gamtinės atrankos pavyzdį. Iš tiesų šis principas labai paprastas.

– Rėžk!

– Anglijoje yra viena drugių rūšis, gyvenanti ant šviesių beržų kamienų. XVIII amžiuje dauguma šių drugių buvo šviesiai pilki. Kodėl, Sofija?

– Jie buvo sunkiai pastebimi alkaniems paukščiams.

– Tačiau retkarčiais gimdavo ir vienas kitas tamsus drugys. Tai įvykdavo dėl visiškai atsitiktinių mutacijų. Kaip manai, kas atsitiko su šiais tamsiais nukrypėliais?

– Jie buvo geriau matomi, todėl paukščiams juos buvo lengviau sugauti.

– Taip, nes toje aplinkoje – ant šviesių medžių kamienų – tamsi spalva buvo nenaudinga savybe. Todėl visą laiką daugėjo baltųjų drugių. Bet tuomet pasikeitė aplinka. Dėl industrializacijos balti kamienai daug kur pajuodo nuo suodžių. Kaip manai, kas tada atsitiko drugiams?

– Geresnes sąlygas, ko gero, turėjo tamsieji drugiai?

– Taip. Netrukus jų skaičius išaugo. Nuo 1848 iki 1948 metų juodųjų drugių kai kuriose vietovėse padaugėjo nuo l iki 99 procentų. Aplinka pasikeitė, ir kovoje dėl būvio balta spalva nebeteikė jokio pranašumo. Greičiau priešingai! Vos tik baltieji “pralaimėtojai” pasirodydavo ant medžių, juos tuoj pat sunaikindavo paukščiai. Po kurio laiko vėl įvyko svarbus pasikeitimas. Ėmus naudoti mažiau anglies ir pagerinus fabrikų valymo įrenginius, aplinka pašvarėjo.

– Ir beržų kamienai vėl tapo balti?

– Drugiai taip pat ėmė balti. Šis gamtos dėsnis vadinamas prisitaikymu.

– Aišku.

– Yra ir daugiau pavyzdžių, kurie parodo, kokį poveikį žmogus daro aplinkai.

– Ką turi galvoje?

– Pavyzdžiui, įvairiomis nuodingomis medžiagomis bandoma naikinti kenkėjus. Iš pradžių rezultatai puikūs. Tačiau purškiant lauką ar sodą nuodais, kenkėjai, kuriuos norima sunaikinti, patiria nedidelę ekologinę katastrofą. Todėl dėl nuolatinių mutacijų gali atsirasti kenkėjų, kurie bus atsparesni naudojamiems nuodams. Šie “laimėtojai” turės daugiau galimybių išlikti. Žmonėms bandant sunaikinti kai kuriuos kenkėjus, su jais kovoti darosi vis sunkiau. Išgyvena patys atspariausi mutantai.

– Kaip baisu.

– Dėl to verta susimąstyti. Tačiau ir mūsų kūnas stengiasi kovoti su kenksmingais parazitais. Turiu galvoje bakterijas.

– Mes naudojame peniciliną arba kitus antibiotikus.

– Gydymas penicilinu taip pat yra “ekologinė katastrofa” mažiesiems velniūkščiams. Tačiau prisigėrę penicilino mes taip pat padidiname tam tikrų bakterijų atsparumą. Taip užsiauginame bakterijų, kurias įveikti darosi sunkiau. Turime naudoti vis stipresnius ir stipresnius antibiotikus, bet galiausiai…

– Galiausiai bakterijos visai suįžūlėja? Gal reikia imti jas šaudyti?

– To būtų gal kiek per daug. Aišku, jog šiuolaikinė medicina sukūrė rimtą dilemą. Kad bakterijos tapo aršesnės, tai tik pusė bėdos. Anksčiau mirdavo daug vaikų, nes juos įveikdavo įvairios ligos. Paprastai išgyvendavo tik nedaugelis. Šiuolaikinė medicina tarsi panaikino natūraliąją atranką. Padėdama individui įveikti krizes, ilgainiui ji gali susilpninti žmogaus imunitetą įvairioms ligoms. Jei visai pamiršime vadinamąją “paveldimumo higieną”, žmonių giminė gali degeneruoti. Tai reiškia, kad susilpnės paveldimas žmogaus atsparumas sunkioms ligoms.

– Nelabai maloni perspektyva.

– Bet tikras filosofas turi kalbėti ir apie tai, kas “nemalonu”, jeigu jis arba ji mano, jog tai tiesa. Pabandysime apibendrinti dar kartą.

– Prašom!

– Galima sakyti, jog gyvenimas yra didžiulė loterija, kurioje matyti tik laimingieji bilietai.

– Ką turi galvoje?

– Tų, kurie pralaimėjo kovą dėl būvio, jau nebėra. Kiekviena augalų ir gyvūnų rūšis, gyvenanti Žemėje, milijonus metų rinkosi “laimingus bilietus”. Na, o “tušti bilietai” pasirodo tik kartą. Taigi šiandien nėra nė vienos augalų ar gyvūnų rūšies, kurios negalima būtų pavadinti laiminguoju didžiosios gyvenimo loterijos bilietu.

– Nes išlieka tik tai, kas geriausia.

– Visai teisingai. O dabar prašau man paduoti plakatą, kurį atnešė tas… na, tas gyvulių prižiūrėtojas.

Sofija padavė jam plakatą. Tik vienoje pusėje buvo pavaizduota Nojaus arka. Kitoje buvo nupieštas visų gyvūnų rūšių genealogijos medis. Albertas dabar jai norėjo parodyti šią pusę.

– Piešinyje pavaizduotas įvairiausių augalų ir gyvūnų rūšių suskirstymas. Matai, jog atskiros rūšys sudaro įvairius būrius, klases ir tipus

– Taip.

– Žmonės ir beždžionės priklauso vadinamiesiems primatams. Primatai yra žinduoliai, visi žinduoliai priskiriami prie stuburinių, o šie – prie daugialąsčių.

– Tai primena Aristotelį.

– Teisybė. Tačiau piešinys rodo ne tik dabartinį rūšių susiskirstymą. Iš jo taip pat sužinome apie gyvybės raidos istoriją. Matai, kad paukščiai kažkada išsiskyrė iš roplių, ropliai – iš amfibijų, o amfibijos – iš žuvų.

– Taip, čia aiškiai matyti.

– Kiekvieną kartą, kai linija suskyla į dvi, dėl mutacijų susidarė naujos rūšys. Taip bėgant metams atsirado įvairios gyvūnų klasės ir tipai. Bet čia yra labai supaprastinta schema. Šiandien pasaulyje gyvena per milijoną gyvūnų rūšių, o tai tėra mažytė dalelė visų rūšių, gyvenusių Žemėje. Matai, kad, pavyzdžiui, trilobitai yra išnykę.

– O apačioje yra vienaląsčiai gyvūnai.

– Kai kurie iš jų galbūt nepakito per porą milijardų metų. Turbūt taip pat pastebėjai, jog nuo šių vienaląsčių organizmų išvesta linija augmenijos link. Greičiausiai ir augalai kilo iš tos pačios pirminės ląstelės kaip gyvūnai.

– Matau. Bet dabar aš noriu paklausti.

– Taip?

– Kaip atsirado ta “pirminė ląstelė”? Ar Darvinas kaip nors tai paaiškino?

– Sakiau juk, kad jis buvo atsargus žmogus. Bet Čia Darvinas drįso paspėlioti. Jis rašė:

“… jeigu (o, koks tai jeigu!) galėtume įsivaizduoti šiltą tvenkinėlį? kuriame būtų visokiausių amoniako ir fosforo turinčių druskų, šviesos, šilumos, elektros ir taip toliau, ir jame chemiškai susidarytų proteino junginys, galintis pereiti dar sudėtingesnius pasikeitimus…”

– Kas tada?

– Darvinas bandė išsiaiškinti, kaip iš neorganinės medžiagos galėjo atsirasti pirmoji gyva ląstelė. Ir vėl jis pataikė kaip pirštu į akį. Šiandieninis mokslas mano, kad pirma primityvi gyvybės forma kaip tik ir atsirado tokiame šiltame tvenkinėlyje, kokį pavaizdavo Darvinas.

– Papasakok!

– Paaiškinsiu labai paviršutiniškai. Tik nepamiršk, jog Darviną dabar paliekam ir peršokam prie pačių naujausių gyvybės kilmės Žemėje tyrimų.

– Aš net susijaudinau. Nejaugi kas nors žino, kaip atsirado gyvybė?

– Gal ir ne, bet nežinomųjų lieka vis mažiau.

– Toliau!

– Pirmiausia iškeliam teiginį, Jog visos gyvybės Žemėje – ir augalų, ir gyvūnų – pagrindą sudaro tos pačios medžiagos. Paprasčiausias gyvybės apibrėžimas sako, kad gyvybė yra medžiaga, kuri, vykstant medžiagų apykaitai, gali pasidalinti į dvi vienodas dalis. Šį procesą valdo medžiaga, vadinama DNR – dezoksiribonukleino rūgštimi. Tai yra chromosomos, arba paveldimumo medžiaga, kurią turi visos gyvos ląstelės. DNR yra labai sudėtinga molekulė, kitaip – makromolekulė. Taigi reikia atsakyti į klausimą, kaip atsirado pirmoji DNR molekulė.

– Taip?

– Žemė atsirado tada, kai prieš 4,6 milijardų metų susidarė Saulės sistema. Iš pradžių Žemė buvo įkaitusi masė, bet ilgainiui jos pluta atvėso. Šiuolaikinis mokslas mano, jog gyvybė atsirado maždaug prieš tris keturis milijardus metų.

– Labai neįtikima.

– Išklausyk iki galo ir tada spręsk. Atmink, jog tuomet Žemė atrodė visai kitaip nei šiandien. Kadangi nebuvo gyvybės, atmosferoje nebuvo ir deguonies. Laisvas deguonis susidarė tik tada, kai ėmė vykti augalų fotosintezė. Tai, kad nebuvo deguonies, labai svarbu. Neįmanoma įsivaizduoti, kad sudedamosios gyvybės dalelės, kurios įeina į DNR sudėtį, būtų galėjusios atsirasti deguonies turinčioje atmosferoje.

– O kodėl?

– Nes deguonis yra labai greitai reaguojanti medžiaga. DNR molekulės sudėtinės dalys būtų iškart sudariusios junginius su deguonimi, nespėjus susidaryti sudėtingai DNR molekulei.

– Mat kaip.

– Todėl esame visiškai tikri, jog šiandien negali atsirasti jokia nauja gyvybė, net bakterija ar virusas. Visa gyvybė Žemėje yra tokia pat sena. Dramblio raidos istorija nė kiek ne ilgesnė už paprasčiausios bakterijos. Galima netgi sakyti, jog dramblys – ir žmogus – iš tiesų yra vieninga vienaląsčių gyvūnų kolonija. Nes kiekvienoje mažiausioje kūno ląstelėje slypi ta pati paveldimumo medžiaga – receptas, nusakantis tai, kas mes esame.

– Keista mintis.

– Viena iš didžiausių gyvybės paslapčių yra tai, jog daugialąsčio gyvūno ląstelės sugeba nustatyti savo funkciją. Nes ne visos paveldimos savybės pasireiškia visose ląstelėse. Kai kurios savybes – arba genai – yra “išjungtos”, o kitos – “įjungtos”. Kepenų ląstelė gamina kitokius proteinus nei nervų ar odos ląstelė. Tačiau ir kepenų, ir nervų, ir odos ląstelėje yra ta pati DNR molekule, kurioje slypi viso organizmo sandara.

– Toliau pasakok!

– Kai atmosferoje nebuvo deguonies, Žemės taip pat negaubė joks apsauginis ozono sluoksnis. Tai reiškia, kad niekas neužstojo spinduliavimo iš kosmoso. Ir tai svarbu. Nes greičiausiai kaip tik tas spinduliavimas ir turėjo didelę reikšme susidarant pirmosioms sudėtingoms molekulėms. Kosminis spinduliavimas buvo energija, nulėmusi, kad įvairios cheminės medžiagos Žemėje pradėjo jungtis į sudėtingas molekules.

– Aišku.

– Patikslinu: tam, kad galėtų atsirasti tokios sudėtingos molekulės, iš kurių sudaryti visi gyvi organizmai, reikia dviejų sąlygų: atmosferoje neturi būti deguonies ir Žemę turi pasiekti kosminis spinduliavimas.

– Suprantu.

– “Mažame šiltame tvenkinėlyje”, arba “pirmykštėje sriuboje”, kalbant šiuolaikinių mokslininkų žodžiais, kadaise susidarė be galo sudėtinga molekulė, kuri galėjo dalintis į dvi vienodas dalis. Ir čia prasideda ilga evoliucija, Sofija. Šiek tiek supaprastinus, galima sakyti, jog jau dabar kalbame apie paveldimumą, pirmąją DNR arba pirmąją gyva ląstelę. Ji dalijosi ir dalijosi – tačiau nuo pat pradžių vyko mutacijos. Po labai ilgo laiko vienaląsčiai organizmai ėmė jungtis į sudėtingesnius, daugialąsčius. Taip prasidėjo augalų fotosintezė, ir atmosferoje atsirado deguonies. Tai turėjo dvejopą naudą: visų pirma, galėjo atsirasti gyvūnai, kvėpuojantys plaučiais. Be to, atmosfera saugojo gyvus organizmus nuo žalingo kosminio spinduliavimo. Mat spinduliavimas – kuris galbūt buvo “kibirkštis”, įžiebusi gyvybę – pražūtingas bet kokiai gyvybės rūšiai.

– Bet atmosfera juk nesusidarė per vieną naktį. Kaip išgyveno pirmosios gyvybės rūšys?

– Gyvybė atsirado pirmykštėje “jūroje”, vadinamojoje “sriuboje”. Ten ji buvo apsaugota nuo pavojingo spinduliavimo. Tik daug vėliau, kai gyvybė jūroje sukūrė atmosferą, pirmosios amfibijos išropojo į sausumą. O visa kita tu jau žinai. Štai sėdime miško trobelėje ir kalbame apie procesą, trukusį tris ar keturis milijardus metų. Būtent mumyse šis ilgas procesas įsisąmonino save.

– Bet tebemanai, jog viskas buvo grynas atsitiktinumas?

– Ne, taip aš nesakiau. Plakatas juk taip pat rodo, jog raida vyko kryptingai. Per milijonus metų atsirado gyvūnų su vis sudėtingesne nervų sistema – ir vis didesnėmis smegenimis. Nepasakyčiau, jog tai buvo atsitiktinumas. O ką pati manai?

– Žmogaus akis juk negalėjo atsirasti per gryną atsitiktinumą. Ar nemanai, jog tai, kad galime matyti pasaulį, turi paslėptą prasme?

– Darviną taip pat stebino akies tobulumas. Jam buvo nesuprantama, kaip vien dėl natūraliosios atrankos galėjo atsirasti toks sudėtingas organas.

Sofija sėdėjo žiūrėdama į Albertą. Kaip keista, kad ji gyvena būtent dabar, kad gyvena tik šį vienintelį kartą ir niekada daugiau neprisikels. Staiga ji sušuko:

– “Gyvi daiktai galop turės vis tiek pavirst į nieką, ir jiems tik laukti pražūties belieka!”

Albertas griežtai pažvelgė į ją:

– Taip nevalia kalbėti, vaikeli. Tai – šėtono žodžiai.

– Šėtono?

– Arba Mefistofelio iš Gėtės “Fausto”. Was soll uns denn das ewge Schaffen! Geschaffenes zu nichts hinwegzuraffen!

– Bet kaip suprasti tuos žodžius?

– Prieš mirtį, apžvelgdamas savo ilgą gyvenimą, Faustas pergalingai ištaria:

O, stabtelėk, akimirksni žavus!

Žinau, kad pėdsakas darbų manųjų

Per amžių amžius niekuomet nežus.

Svajodamas apie aukščiausią laime,

Aš jau dabar džiaugiuosi ja savaime.

– Kaip gražiai pasakyta.

– Bet tada – velnio eilė. Vos tik Faustas numiršta, jis sušunka:

Pasibaigė? Kaip kvaila!

Kokia nesąmonė! Argi tatai,

Ko niekuomet pasaulyje nebuvo

Ir kas ūmai pasibaigė ar žuvo, –

Ne vienas ir tas pats? Gyvi daiktai

Galop turės vis tiek pavirst į nieką,

Ir jiems tik laukti pražūties belieka!

“Pasibaigė!” O kurgi ta pradžia?

Ir ko verta žmogaus būtis bergždžia,

Visa jos įvairybė tariama?

Man amžina patinka tuštuma.

—Vertė A. Churginas

– Labai pesimistiška. Pirmoji citata man labiau patiko. Nors ir nugyvenęs jam skirtą amžių, Faustas mato, kad jo darbai prasmingi.

– Ar Darvino evoliucijos teorijos išvada nėra tai, kad mes dalyvaujame didelėje visumoje, kur kiekviena mažiausia gyvybė turi prasme? Mes esam gyva planeta, Sofija! Esam didžiulis laivas, keliaujantis Visata aplink liepsnojančią saulę. Tačiau kiekvienas iš mūsų taip pat yra laivas, plukdantis per gyvenimą genus. Jei pavyksta šį krovinį nugabenti į kitą uostą – gyvenimas nenuėjo veltui- Bjornstjernė Bjornsonas tą pačią mintį išreiškė eilėraštyje “Psalme II”:

Šlovink gyvenimo amžiną rytą,

kurs gimdo visus!

Menkiausiam patirt kitą būvį bus lemta,

tik forma pražus.

Karta po kartos,

Galias savąsias ugdys;

tokiam gims toks,

amžių amžiais taip vyks.

Rasis pasauliai ir nyks.

Širdį atverki pavasario šėlsmui,

būk ryto gėle,

atsiduoki gyvastį lydinčiam džiaugsmui

žmogaus būtyje;

sutapki ir tu

su amžinatves virsmu,

nors mažas esi,

kol amžiną dieną regi,

alsuoki jos dabartim!

– Gražu.

– Tuo ir baigiam. Todėl sakau: “Skyriaus pabaiga!”

– Liaukis pagaliau ironizavęs.

– Pasakiau: “Skyriaus pabaiga!” Turi manęs klausyti.