Vertė Rūta KNIZIKEVIČIŪTĖ

#4

Kai vaikinas išeina laukan, oazę apšviečia tik mėnulio pilnatis. Iki palapinės, kurioje yra apsistojęs, gal dvidešimt minučių kelio. Jis leidžiasi į priekį.

Vaikinui neramu dėl to, kas įvyko. Už panirimą Pasaulio Sielon gali tekti sumokėti gyvybe. Stambus lošimas! Tačiau jis rizikingai lošė nuo pat dienos, kai pardavė avis, norėdamas sekti paskui savąją Asmeninę Legendą. Ir, kaip sakė kupranugarių varovas, ar ne vis tiek, kada mirti, – rytoj ar bet kurią kitą dieną. Kiekviena diena skirta gyventi arba palikti šį pasaulį. Viskas priklauso nuo vienintelio žodžio: Maktub.

Vaikinas žingsniuoja tyloje. Jis nesigaili nieko. Jei teks mirti rytoj, tai įvyks todėl, kad Dievas nebus panorėjęs keisti ateities. Tačiau jis mirs persikėlęs per sąsiaurį, dirbęs krištolo krautuvėje, regėjęs dykumą ir Fatimos akis. Nuo to laiko, kai iškeliavo iš namų – o tai buvo taip seniai, – jis intensyviai išgyveno kiekvieną savo dieną. Jeigu ir reikės rytoj numirti, bus pamatęs daug daugiau nei kiti piemenys. Ir jis tuo didžiuojasi.

Staiga pasigirsta dundesys, ir vaikiną pargriauna nepaprastai smarkaus vėjo gūsis. Pakilęs dulkių debesis beveik uždengia mėnulio pilnatį. Priešais pasirodo piestu stojantis ir grėsmingai žvengiantis milžiniškas baltas arklys.

Iš karto jis nesuvokia, kas darosi, tačiau kai dulkės prasisklaido, jį suima dar niekad nepatirtas siaubas. Ant žirgo sėdi juodai apsirengęs raitelis su sakalu ant kairiojo peties. Jo galvą dengia turbanas, o veidas paslėptas po skraiste; nepridengtos tik akys. Panašus į dykumos žinianešį, tačiau atrodantis taip įspūdingai, kaip joks kitas žmogus pasaulyje.

Keistasis raitelis iš makšties, prikabintos prie balno, išsitraukia didžiulį lenktą kardą. Mėnulio šviesoje tvyksteli jo plienas.

– Kas išdrįso skaityti paukštvanagių skrydį? – paklausia jis tokiu griausmingu balsu, kad šis, rodos, nuaidi tarp visų penkiasdešimties tūkstančių A1 Fajumo palmių.

– Aš išdrįsau, – atsako jaunuolis. Ir prisimena šventojo Jokūbo – Maurų Puolėjo, raito ant balto žirgo, kanopomis trypiančio pagonis, statulą. Ta pati situacija, tik dabar viskas atvirkščiai.

– Aš išdrįsau, – pakartoja jis. Ir nulenkia galvą kardo kirčiui. – Taip bus išgelbėta daugybė gyvybių, nes jūs pamiršote Pasaulio Sielą.

Vis dėlto ginklas nekerta. Raitelio ranka iš lėto nusileidžia, ir kardo ašmenys paliečia jaunuolio kaktą. Jie taip išgaląsti, kad ištrykšta kraujo lašas.

Raitelis sustingsta. Jaunuolis taip pat. Jam nė į galvą neateina mintis bėgti. Kažkur širdies gilumoje pabunda keistas džiaugsmas: jis mirs už savo Asmeninę Legendą. Ir už Fatimą. Vis dėlto ženklai sakė teisybę… Va, Priešas čia, bet jam nereikia nerimauti, dėl mirties. Nes egzistuoja Pasaulio Siela. Netrukus jis taps jos dalimi. O rytoj jos dalimi taps ir Priešas.

Tačiau svetimasis kol kas tik spaudžia kardo ašmenis prie kaktos.

– Kodėl tu skaitei paukščių skrydį?

– Aš skaičiau tik tai, ką paukščiai norėjo papasakoti. Jie norėjo išgelbėti oazę, o jūs ir kiti jūsiškiai greitai mirsite. Oazėje vyrų daugiau negu jūsų.

Kardo ašmenys vis dar liečia kaktą.

– Kas tu toks, kad nori pakeisti Alacho skirtą likimą?

– Alachas sukūrė kariuomenes, bet taip pat sukūrė ir paukščius. O man Alachas parodė paukščių kalbą. Viskas užrašyta ta pačia Ranka, – sako jaunuolis, prisimindamas, ką jam kalbėjo kupranugarių varovas.

Pagaliau raitelis nuleidžia durklą. Jaunuolis pajunta palengvėjimą. Tačiau pabėgti negali.

– Su būrimais atsargiai! – perspėja ateivis. – Kada įvykiai užrašyti, jų negalima išvengti.

– Aš mačiau tik kariuomenę, – sako jaunuolis. – Mūšio baigties nemačiau.

Atrodo, kad šiuo atsakymu raitelis patenkintas. Tačiau kardą tebelaiko rankose.

– Ką veikia svetimtautis svetimoje žemėje? – paklausia jis.

– Aš ieškau savosios Asmeninės Legendos. To jūs niekada nesuprasite.

Raitelis įkiša kardą į makštį, ir sakalas ant jo peties keistai suklinka. Jaunuolis pradeda atsigauti.

– Privalėjau išmėginti tavo drąsą, – paaiškina raitelis.

– Drąsa – labai svarbi Pasaulio Kalbos ieškančiojo dorybė.

Jaunuolis nustebęs. Šis žmogus kalba apie mažai kam težinomus dalykus.

– Niekad nereikia atsipalaiduoti! Net nukeliavus tokį ilgą kelią, – toliau dėsto jis. – Dykumą reikia mylėti, bet ja beatodairiškai pasitikėti negalima. Nes dykuma – žmonių išbandymo vieta: ji tikrina kiekvieną jų žingsnį ir nužudo tą, kuris nėra pakankamai rūpestingas.

Šie žodžiai jam primena senojo karaliaus žodžius.

– Jei atvyks kariai, o tavo galva rytoj, saulei nusileidus, dar tebebus ant pečių, ateik pas mane, – priduria raitelis.

Ranka, laikiusi kardą, stveria vytinį. Žirgas vėl stojasi piestu, sukeldamas dulkių debesį.

– Kur jūs gyvenate? – šaukia, raiteliui tolstant, jaunuolis.

Laikanti vytinį ranka mosteli pietų pusėn.

Jaunuolis ką tik buvo sutikęs Alchemiką.

*

Rytojaus rytą Al Fajumo palmyne pasislepia du tūkstančiai ginkluotų vyrų. Dar saulei neužkopus į zenitą, horizonte pasirodo penki šimtai karių. Raiteliai oazėn sujoja iš šiaurės. Tai lyg ir taiki ekspedicija, tačiau po baltais apsiaustais paslėpti ginklai. Prijoję didžiąją palapinę oazės centre, kariai išsitraukia kardus ir šautuvus. Ir puola… tuščią palapinę.

Oazės vyrai apsupa dykumos raitelius. Po pusvalandžio ant žemės guli keturi šimtai devyniasdešimt devyni lavonai. Vaikai yra kitame palmių girios gale ir viso to nemato. Kaip ir palapinėse už savo vyrus besimeldžiančios moterys. Jei ne visur tysantys negyvėliai, sakytum, kad oazė gyvena įprastą dieną.

Iš užpuolikų pagailima vienintelio būrio vado. Vakare jis atvedamas pas genčių vadus, ir šie jo paklausia, kodėl sulaužęs Tradiciją. Karys atsako, kad jo vyrai buvę išsekinti daugybės nesibaigiančio mūšio dienų, kentę alkį ir troškulį, todėl nusprendę užgrobti oazę, kad galėtų toliau tęsti kovą.

Tuomet oazės vyriausiasis vadas pareiškia apgailestaująs dėl žuvusių karių, tačiau Tradicijos turi būti laikomasi bet kuriomis aplinkybėmis. Vienintelis dalykas, kuris gali keistis dykumoje – tai vėjų pustomos kopos.

Priešų vadas pasmerkiamas gėdingai mirčiai. Jis nužudomas ne šaltuoju ginklu ar šautuvo kulka, o pakariamas ant sausos palmės šakos. Jo lavonas lieka siūbuoti dykumos vėjyje…

Genties vadas pasikviečia jaunąjį svetimšalį ir atskaičiuoja jam penkiasdešimt auksinių. Po to vėl visiems primena Juozapo istoriją Egipte ir paprašo jaunuolio tapti Oazės Patarėju.

*

Nusileidus saulei ir sužibus pirmosioms žvaigždėms (jos neryškios dėl mėnulio pilnaties), jaunuolis pasuka į pietus. Ten matyti tik viena palapinė; pasak keleto pakeliui sutiktų arabų, šioje vietovėje gyveną nemažai džinų. Jis atsisėda ir pradeda laukti.

Mėnulis jau aukštai danguje, kai pasirodo Alchemikas. Ant jo peties guli du negyvi paukštvanagiai.

– Štai ir aš, – prisistato jaunuolis.

– O tu neturėtum čia būti, – atsako jam Alchemikas.

– Gal tavo Asmeninė Legenda tave atvedė šion vieton?

– Vyksta karas tarp genčių. Keliauti per dykumą dabar neįmanoma.

Alchemikas nulipa nuo arklio ir duoda jaunuoliui ženklą kartu su juo eiti vidun. Palapinė panaši į visas kitas, matytas oazėje – išskyrus didžiąją centrinę, kuri jam pasirodė pasakiškai prabangi. Vaikinas akimis ieško alchemijos aparatų ir krosnių, bet jų čia nėra. Tik kelios krūvos knygų, krosnelė valgiui virti ir paslaptingais piešiniais išmarginti kilimai.

– Sėskis, paruošiu arbatos, – prabyla Alchemikas. – Ir kartu suvalgysim tuos paukštvanagius.

Jaunuoliui dingteli, kad tai galbūt tie patys paukščiai, kuriuos matė vakar vakare. Tačiau jis nieko nesako. Alchemikas užkuria ugnį, ir netrukus palapinėje pasklinda gardus verdančios mėsos kvapas. Malonesnis už nargilių aromatą.

– Kodėl norėjote mane matyti? – klausia jaunuolis.

– Ženklai liepė, – atsako Alchemikas. – Vėjas papasakojo, kad atvyksi. Ir kad tau reikės pagalbos.

– Ne, tai ne apie mane! Apie kitą svetimšalį, anglą. Tai jis jūsų ieškojo.

– Prieš ieškodamas manęs, jis privalo surasti kitus dalykus. Bet jis teisingame kelyje – jau pradėjo žiūrėti į dykumą.

– O aš?

– Kai tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti tą troškimą, – senojo karaliaus žodžiais atsako Alchemikas.

Jaunuolis supranta: tai naujas žmogus jo kelyje, padėsiąs jam įgyvendinti Asmeninę Legendą.

– Vadinasi, jūs mane mokysite?

– Ne, tu jau žinai viską, ką reikia žinoti. Aš paprasčiausiai tau padėsiu vėl keliauti prie tavojo lobio.

– Tarp genčių vyksta karas… – vėl pakartoja jaunuolis.

– Bet aš pažįstu dykumą.

– Aš jau radau savąjį lobį. Turiu kupranugarį, pinigų iš krištolo krautuvės, penkiasdešimt auksinių monetų. Savo šalyje galėčiau būti turtingu žmogumi.

– Bet nieko iš viso to nėra prie piramidžių.

– Aš turiu Fatimą. Tai didesnis lobis už viską, ką man pavyko įgyti.

– Jos taip pat nėra prie piramidžių.

Juodu tylėdami valgo paukštieną. Alchemikas atkemša butelį ir įpila svečio stiklinėn kažkokio raudono skysčio. Tai vynas. Ir vienas geriausių, kada nors jo ragautų gyvenime. Tačiau juk vynas draudžiamas įstatymo?

– Blogis, – paaiškina Alchemikas, – ne tai, kas patenka žmogaus burnon. Blogis – tai, kas iš jos išeina.

Truputį išgėręs, jaunuolis pasijunta visai gerai. Nors Alchemikas jį dar šiek tiek baugina. Juodu išeina laukan pasigrožėti blyškinančia žvaigždes mėnesiena.

– Gerk, prasiblaškyk mažumėlę, – pastebėjęs, kad jaunuolis linksmėja, pataria Alchemikas. – Pailsėk, kaip prieš mūšį ilsisi kariai. Bet neužmiršk, kad tavo širdis ten, kur tavo lobis. Ir kad lobis privalo būti surastas, jei nori, kad visa tai, ką patyrei kelyje, įgytų prasmę.

Rytoj parduok savo kupranugarį ir nusipirk arklį. Kupranugariai – išdavikai: jie nužingsniuoja ilgiausią kelią be jokių nuovargio žymių, o paskui staiga suklumpa ir nugaišta. Arkliai pavargsta po truputį. Visuomet žinai, kiek dar gali iš jų reikalauti. Ir tą ribą, kada jie nugaiš.

*

Kitos dienos vakarą jaunuolis atjoja prie Alchemiko palapinės. Kiek palaukus, jis pasirodo – taip pat raitas, su sakalu ant peties.

– Parodyk man dykumoje gyvybę, – sako Alchemikas. – Tik tas, kuris moka rasti gyvybę, gali rasti ir lobius.

Užlieti skaisčios mėnesienos, juodu pasileidžia joti per smėlynus. „Kažin ar man pavyks surasti dykumoje gyvybę, – mąsto jaunuolis. – Aš dar nepažįstu dykumos“.

Jis norėtų šia abejone pasidalinti su Alchemiku, tačiau vis dar jo prisibijo. Juodu prijoja tą akmenuotą vietą, kur jis matė danguje paukštvanagius; dabar čia viešpatauja tyla ir vėjas.

– Aš nesugebu dykumoje matyti gyvybės, – sako jaunuolis. – Žinau, kad ji yra, bet nemoku jos rasti.

– Gyvybė traukia gyvybę, – tuomet taria Alchemikas.

Ir jaunuolis suvokia, ką šis norėjo pasakyti: nedelsdamas atleidžia pavadį, ir arklys pradeda laisvai vaikštinėti po smėlį bei akmenis. Alchemikas stebi tylėdamas. Arklys šitaip maklinėja gal pusvalandį. Nebematyti oazės palmių; nėra nieko, tik toji fantastiška dangaus šviesa ir jos užlietos, sidabru spindinčios uolos. Staiga jaunuolis pajunta, kad gyvulys sustoja; tai vieta, kurioje jis dar niekada nebuvo.

– Čia yra gyvybė, – praneša jis Alchemikui. – Aš nesuprantu dykumos kalbos, bet mano arklys supranta gyvybės kalbą.

Juodu nulipa nuo arklių. Alchemikas nieko nesako. Tik ima apžiūrinėti akmenis, pamažėle slinkdamas pirmyn. Ūmai sustoja ir labai atsargiai lenkiasi. Žemėje tarp akmenų matyti skylė; Alchemikas įkiša jon ranką – ligi riešo, paskui ir visą, ligi peties. Ten, gilumoje, kažkas juda, – primerktos Alchemiko akys (tik jos ir matyti) išduoda, koks jis įsitempęs. Ranka, atrodo, skylėje su kažin kuo grumiasi. Staiga Alchemikas ištraukia ranką ir pašoka nuo žemės, išgąsdindamas bendrakeleivį. Jo kumštyje – tvirtai už uodegos suspausta gyvatė.

Šokteli šalin ir jaunuolis. Gyvatė įnirtingai priešinasi, garsiu šnypštimu drumsdama dykumos tylą. Tai kobra, savo nuodais galinti per kelias akimirkas užmušti žmogų.

„Saugokitės nuodų!“ – spėja pagalvoti jaunuolis. Tačiau ranką kišęs skylėn Alchemikas turbūt jau įgeltas… Tik jo veido išraiška kažkodėl nuostabiai rami. Alchemikui du šimtai metų, sakė anglas… Tikriausiai jis žino, kaip elgtis su dykumos gyvatėmis.

Jaunuolis mato, kaip jo bendrakeleivis grįžta prie arklio, pasiima pusmėnulio formos durklą ir juo smėlyje nubrėžia apskritimą. Paskui jo vidun padeda gyvatę, ir ši tą pačią akimirką sustingsta.

– Nesirūpink, – sako Alchemikas. – Iš čia ji neišeis. Tu radai dykumoje gyvybę. Tai ženklas, kurio man reikėjo.

– Kodėl tai buvo taip svarbu?

– Todėl, kad piramidės yra vidury dykumos.

Jaunuoliui nesinori girdėti kalbant apie piramides. Nuo vakar dienos iki pat šio vakaro jam liūdna ir sunku širdyje. Tęsti lobio ieškojimą iš tikrųjų reiškia palikti Fatimą.

– Aš tave palydėsiu per dykumą, – pareiškia Alchemikas.

– Aš noriu likti oazėje, – atsako jaunuolis. – Aš sutikau Fatimą. Ji man brangesnė už lobį.

– Fatima – dykumos dukra. Ji žino, jog vyrai privalo išvykti, kad galėtų sugrįžti atgalios. Ji jau surado savąjį lobį: tai tu. Dabar ji laukia, kad tu surastum, ko ieškai.

– O jeigu aš nuspręsiu likti?

– Tapsi Oazės Patarėju. Turi pakankamai pinigų ir nusipirksi didelę bandą avių ir kupranugarių. Vesi Fatimą. Pirmuosius metus gyvensite laimingi. Pamilsi dykumą ir per metus pažinsi kiekvieną iš penkiasdešimties tūkstančių palmių. Suprasi, kaip jos auga, o jos tau atskleis nenustojantį keistis pasaulį. Tuo pat metu vis geriau ir geriau suvoksi ženklus, nes dykuma – geriausias mokytojas.

Antraisiais metais prisiminsi paslėptąjį lobį. Tau vis daugiau apie jį kalbės ženklai, o tu stengsies į tai nekreipti dėmesio. Tik dalinsies savo žiniomis oazės ir jos gyventojų labui. Tau bus dėkingi genčių vadai. Tavo kupranugariai tau neš turtą ir galią.

Trečiaisiais metais ženklai tebekalbės apie lobį ir Asmeninę Legendą. Naktį naktis klaidžiosi po oazę, ir Fatima taps liūdinčia moterimi. Nes dėl jos bus buvęs nutrauktas tavo žygis. Tačiau ją tebemylėsi, ir į meilę bus atsakoma meile. Tu prisiminsi, kad ji niekada tavęs neprašė pasilikti, nes dykumos moteris moka laukti sugrįžtant savojo vyro. Taigi jai pykčio nejausi. Tik vaikščiosi per naktis po dykumos smėlynus, tarp palmių, ir mąstysi, kad gal reikėjo tęsti kelionę, labiau pasitikėti savo meile Fatimai. Kadangi pasilikti oazėje tave bus privertusi tik tavo paties baimė niekad jon nebesugrįžti. Ir taip besvarstant ženklai pradės rodyti, kad tavo lobis amžinai pradingęs žemės gelmėse.

Ketvirtaisiais metais ženklai tave paliks, nes nebūsi norėjęs jų klausytis. Genčių vadai tai supras ir tave atleis iš pareigų Taryboje. Tuomet tapsi turtingu pirkliu, daugybės kupranugarių ir prekių savininku. Tačiau iki gyvenimo pabaigos nesiliausi klaidžiojęs po dykumą ir palmyną, žinodamas, kad neįvykdei savo Asmeninės Legendos ir kad jau per vėlu tai padaryti. Taip ir liksi nesupratęs, jog Meilė niekuomet žmogui netrukdo vykdyti savąją Asmeninę Legendą. Jei taip yra, vadinasi, tai netikra Meilė, ne ta, kuria byloja Pasaulio Kalba.

Alchemikas ištrina smėlyje nubrėžtą apskritimą, ir kobra tuoj, pat sprunka slėptis tarp akmenų.

Jaunuolis prisimena krištolo pardavėją, visą gyvenimą norėjusį nukeliauti Mekon, ir anglą, ieškantį Alchemiko. Jis mąsto apie moterį, kuri tikėjo dykuma, ir ši vieną dieną atvedė tą, kurį ji troško mylėti.

Juodu vėl sėda ant žirgų. Šį kartą jaunuolis atsilieka nuo Alchemiko. Vėjas atneša oazės garsus, ir jis stengiasi atskirti Fatimos balsą. Šiandien dėl kautynių jis nebuvo nuėjęs prie šulinio…

Tačiau šią naktį, žiūrėdamas į gyvatę nubrėžto rato viduryje, keistasis raitelis su sakalu ant peties jam kalbėjo apie meilę ir lobius, apie dykumos moteris ir jo Asmeninę Legendą.

– Aš keliausiu su jumis, – ištaria jaunuolis. Ir akimirksniu jo sieloje įsigali ramybė.

– Išvykstame rytoj, prieš patekant saulei.

Tik tiek atsako Alchemikas.

*

Tą naktį jaunuolis negali užmigti. Pora valandų prieš aušrą jis pažadina vieną iš toje pačioje palapinėje miegojusių vaikinų ir paprašo jo parodyti, kur gyvena Fatima. Abu išeina laukan. Už nuvedimą jaunuolis savo vedliui duoda pinigų nusipirkti avelei.

Po to paprašo surasti merginą, ją pažadinti ir pasakyti, kad jis jos laukiąs. Jaunasis arabas padaro, ko prašomas, ir už tai gauna pinigų dar vienai avelei.

– Dabar palik mus vienus, – taria jis arabui, ir šis grįžta į savo palapinę miegoti toliau. Išdidus, kad galėjo padėti Dykumos Patarėjui, ir patenkintas, kad užsidirbo pinigų avelėms nusipirkti.

Palapinės tarpdury pasirodo Fatima. Jiedu pasuka link palmyno. Jaunuolis žino, kad tai prieštarauja Tradicijai, bet dabar tai nebesvarbu.

– Aš išvykstu, – praneša jis. – Ir noriu, kad tu žinotum, jog sugrįšiu. Aš tave myliu, nes…

– Nesakyk nieko, – pertraukia Fatima. – Mylima, nes mylima. Mylėti nereikia jokios priežasties.

Vis dėlto jis kalba toliau:

– Aš tave myliu, nes susapnavau sapną, paskui sutikau karalių, pardavinėjau krištolą, perėjau dykumą, gentys pradėjo karą, ir aš atėjau prie šulinio sužinoti, kur gyvena Alchemikas. Aš tave myliu, nes visas Pasaulis prisidėjo, kad atkeliaučiau iki tavęs.

Jiedu apsikabina. Pirmą kartą susiglaudžia jų kūnai.

– Aš grįšiu, – dar kartą pakartoja jaunuolis.

– Anksčiau, žiūrėdama į dykumą, aš jausdavau geismą. Dabar jį pakeis viltis. Vieną dieną taip išėjo ir mano tėvas, tačiau jis sugrįžo pas mano motiną. Sugrįžta kiekvieną sykį iki pat šiol.

Daugiau jiedu nebešneka. Kiek pasivaikščioja po palmyną, o paskui jaunuolis palydi merginą iki jos palapinės durų.

– Aš sugrįšiu, kaip tavo tėvas sugrįžo pas tavo motiną,- pasižada jis.

Ir pamato, kad Fatimos akys pilnos ašarų.

– Tu verki?

– Aš esu dykumos moteris, – atsako ji, slėpdama veidą. – Bet visų pirma – moteris.

Fatima įeina palapinėn. Netrukus patekės saulė. Prašvitus ji išeis laukan ir darys viską, ką darydavo kasdien jau daugelį metų; tačiau viskas bus kitaip. Oazėje nebebus vaikino, ir oazė pasidarys nebe tokia svarbi, kokia buvo iki šiol, vos prieš keletą valandų. Tai jau nebebus toji penkiasdešimties tūkstančių palmių ir trijų šimtų šulinių vieta, į kurią atvykę po ilgos kelionės tokie laimingi jaučiasi keliautojai. Nuo šios dienos oazė jai taps tuščia vieta.

Nuo šios dienos svarbesnė už oazę bus dykuma. Ji nesiliaus į ją žiūrėjusi, stengdamasi atspėti, kurion žvaigždėn tuo metu žvelgia vaikinas, keliaujantis ieškoti savojo lobio. Ji su vėju sitis jam bučinius, tikėdamasi, jog šie palies jaunuolio veidą ir pasakys, kad ji gyva, kad ji jo laukia, kaip tik gali laukti moteris narsaus vyro, pasirinkusio savo svajonių ir lobių ieškojimo kelią.

Nuo šiol dykuma bus jo sugrįžimo viltis.

Views All Time
Views All Time
2121
Views Today
Views Today
1
0 0