Štai kaip XVI amžiaus pradžioje metraštininkai aprašė Lietuvos valdovų Šventųjų Velykų pietus…

Štai kaip XVI amžiaus pradžioje metraštininkai aprašė Lietuvos valdovų Šventųjų Velykų pietus: „ant Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio ir Lenkijos Karaliaus Žygimanto Senojo Kazimieraičio Jogailaičio (1506-1548) bei jo brolio Valdislavo, kuris tuo metu buvo Čekijos ir Vengrijos karalius, Šventųjų Velykų stalo buvo dedamas keptas įdarytas avinėlis, simbolizuojantis Dievo avinėlį. Jį, pagal tų laikų etiketą, valgyti galėdavo tik damos, aukščiausi pasaulietiniai ir dvasininkijos asmenys.

Stalo kampuose būdavo keturi kepti šernai, garbinantys keturis metų laikus. Šernai būdavo įdaryti keptais paršiukais, kumpiais ir dešromis. Dvyliką keptų, paukštiena įdarytų elnių su paauksuotais ragais vaizduodavo dvyliką mėnesių. Kartais tarp elnių būdavo dedami kepti stumbrai. Aplink šiuos fantastinius kulinarijos stebuklus būdavo sudėlioti 365 ragaišiai, žemaitiški grybais, kiaušiniais ir kopūstais įdaryti pyragai, paskui ozūrai (saldūs pyragai), žemaitiški papločiai, papuošti meduje mirkytais džiovintais vaisiais. Už jų stovėdavo tiek pat putnių minkštų bobų, papuoštų velykiniais ornamentais ir užrašais. Dvylika kibiro dydžio sidabrinių, paauksuotų bosų su vynu vaizduodavo dvyliką mėnesių, 52 mažesni sidabriniai boseliai su Italijos, Ispanijos ir Kipro vynais atitinkamai atstovavo 52 metų savaites, 365 buteliai su Vengrijos „Tokajumi“ reiškė dienų skaičių metuose. Tarnams valdovai liepdavo patiekti 8760 kvortų midaus, kurios rodė valandų skaičių metuose“…

Apie lietuvių puotas ir garbingų asmenų priėmimus XV a. Lietuvos valdovų pilyse žinių išlikę labai nedaug. Tuo metu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kuri tais laikais pagal teritoriją buvo viena didžiausių šalių Europoje, lankėsi Prancūzijos ambasadorius kunigaikštis Žilberas de Lanua (Ghillebert de Lannoy) ir paliko rašytinių duomenų apie Karaliaus Jogailos ir Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto dvaro svečių sutikimo papročius. Per aštuonias dienas karaliaus Jogailos buvo gausiai vaišinamas, kunigaikštis Lanua pasigyrė buvęs vieną iškilmingą dieną „pakviestas prie karališko stalo ir atsivalgęs labai gražių puikių pietų“.

Per kitą kelionę – 1421 m. – jis taip pat buvo gražiai sutiktas, pakviestas į medžioklę, apdovanotas, jam buvo surengti dveji pietūs „iš šešiasdešimt porų valgių“.

1429 m. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas Didysis savo rezidencijoje Lucko pilyje sukvietė suvažiavimą, į kurį atvyko Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, popiežiaus legatas, daug Europos ir Azijos šalių karalių ir kunigaikščių. Lietuvos Metraštyje rašoma: „Kai svečiai Lucko pilyje viešėjo pas Didįjį Kunigaikštį Vytautą ir Didysis Kunigaikštis Vytautas visus juos gausiai vaišino, kasdien vaišėms išeidavo septyni šimtai statinių midaus, neskaitant muskatelio [saldaus desertinio vynuogių vyno su aitroku gėlių kvapu), ir vynų, ir malvazijos, ir įvairių kitų gėrimų: septyni šimtai telyčių, septyni šimtai avinų ir paršų, po šešis šimtus stumbrų, po šimtą briedžių, neskaitant įvairios kitos žvėrienos ir daugelio kitų mėsiškų ir naminių patiekalų“.

Puotų metu buvo ne tik valgoma ir geriama, bet ir linksminamasi bei šokama. Taigi, LDK dvare vykusius garbingų svečių, užsienio pasiuntinių priėmimus nuolat lydėdavo muzika ir šokiai. Kitos istorinės žinios, susijusios su karališkomis vaišėmis mus pasiekė iš XV a. II p.: Venecijos pasiuntinys Ambrozijus Kontarinis (Ambrosio Contarini) 1474 m. kovo mėn., po audiencijos pas Lietuvos karalių Kazimierą Jogailaitį, buvo pakviestas pietų, „kurie jam atrodė maždaug itališkai pagaminti ir didžiai gausūs ir skanūs“.

1477 m., antrosios kelionės metu, po pusvalandinio pokalbio su karaliumi, Venecijos pasiuntinys Ambrozijus Kontarinis buvo nuvestas į salę, kur buvę paruošti stalai. Pietūs vyko su visomis ceremonijomis: gaudžiant trimitams, atvyko karalius Kazimieras su dviem savo sūnumis. „Jie atsisėdę iš dešiniojo šono, iš kairiojo – pirmasis vyskupas ir šalia jo ambasadorius. Tolėliau sėdėjo prie stalų Lietuvos didikai, kokios keturios dešimtys asmenų. Valgius į stalą nešė tarnai, irgi pirma trimitams sugaudus, ant didelių tacų (padėklų), gausiai prikrautų. Tie valgiai buvę patiekiami su peiliu, kaip Venecijoje“.

Kontarinis pažymėjo, kad jam čia reikėjo išbūti mažne dvi valandas, valdovui vis klausinėjant apie jo keliones. Kontarinis beveik neužsimena apie patiekalus, kuriais būdavo maloninami svečiai, matyt, labiau stebino pati patiekimo ceremonija, lydima trimitų muzikos. Jis pastebėjo, kad čia maistas panašus į Italijoje gaminamą, ir kad, nepaisant vietinių tradicijų, atsižvelgiama į šalies, iš kur atvykę pasiuntiniai, maitinimosi papročius.

Pagal Europos viduramžių vaišinimosi tradicijas šalia Lietuvos valdovo iš abiejų pusių turėjo sėdėti kilniausi puotos dalyviai ir garbingiausi svečiai. Tame stalo gale paprastai būdavo sudedami ir gardžiausi bei gražiausiai papuošti valgiai, o kiti svečiai turėjo tenkintis paprastesniais patiekalais. Stalo serviravimu ir patiekalų išdėliojimo tvarka bei eiliškumu rūpinosi stalininkas – pareigybė, atsiradusi Lietuvoje kaip tik XV a., į kurią pretenduoti galėjo kilmingų didikų vaikai. Valgoma būdavo rankomis imant suraikytą maistą, patiektą dideliuose padėkluose kartu su peiliu. Maistą smulkindavo raikytojas, o gėrimais rūpinosi taurininkas.

Sensacinga senovinė graviūra, vaizduojanti Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto dukters Sofijos ir Maskolijos (dabar – Rusijos) kunigaikščio Vasilijaus sužadėtuvių puotą. Graviūroje matyti, kad viduramžių Lietuvoje puotos būdavo ne tik prabangios, bet nestokojo ir šou elementų. Puotaujančius Lietuvos ir Maskolijos didikus aptarnauja raiti tarnai, net ir ceremonmeisteris raitas nurodinėja raitiems tarnams, kur kokius valgius ir gėrimus reikia išdėlioti. Tarnai jodinėja ant dresiruotų žemaitukų veislės nedidelių arklių. Ant stalų, kaip matyti, šakučių dar nėra, bet stalai apdengti staltiesėmis, daug įvairių puotos indų: dubenų, lėkščių, ąsočių, grafinų, taurių, peilių. Tarnai patiekalus patiekia dubenyse su dangčiais, gėrimus – grafinuose. Turtingi miestiečiai, pirkliai, amatininkai, kareiviai, dvasininkai, vienuoliai, valstiečiai taip pat turėjo savo virtuves, kurios, suprantama, skyrėsi nuo aukštosios didikų virtuvės, bet pagrindiniai maisto produktai buvo vartojami vieni ir tie patys.

Vilniaus, Kauno, Kėdainių, Klaipėdos senamiesčių namuose dar ir dabar yra išlikusios didžiulės virtuvės-židiniai, kur žmogus gali stovėti visų ūgiu ir gaminti valgį virš žarijų, kepti, virti, troškinti, ruošti kitokius valgius.

Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
A.Vincentas Sakas
Tel. +37046 35 02 92. Mob. tel. +370617 24 338
El.paštas: vsakas @gmail.com

Vincentas Sakas
Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas
Tel. +370 463 50292. Mob. tel. +370 617 24338
El.paštas: vsakas@gmail.com

Vincentas Sakas straipsnyje „Vincentas Sakas: nepriklausomas mitybos ekspertas” taip pristato save : Pirmą kartą Lietuvoje specialybė „kulinarijos ekspertas“ atsirado tada, kai į mano Valstybinio socialinio draudimo pažymėjimą 2002 metais UAB „Ekovalda“ 18-064083 („RIMI“ prekybos tinklas) įrašė, jog esu priimtas darban kulinarijos ekspertu. Sutvarkęs jų kulinariją išėjau ir nuo to laiko visą laiką esu nepriklausomas ir niekam neįsipareigojęs. Norint tapti ekspertu reikia ypatingai gerai išmanyti maisto ir gėrimų gamybos technologijas ir kasdien gilinti žinias šių veiklų dinamikoje, daug laiko praleisti Europos bibliotekose ieškant senuose rankraščiuose ir knygose dalykų apie mitybą, maisto ir gėrimų gamybą. Kasdien sekti pokyčius, vykstančius žemės ūkio ir maisto gamybos kaitoje, kasdien prie kompiuterio praleisti bent 8 valandas, skaitant kas naujo pasaulyje įvyko mitybos ir sveikatos, kulinarijos, konditerijos, bakalėjos reikaluose. Taip pat restoraninio verslo, serviravimo, kulinarinio dizaino ir patiekalų bei gėrimų patiekimo madų pasaulyje.

Views All Time
Views All Time
22
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn