ALUS LIETUVOJE IKI STAMBIŲJŲ ALAUS DARYKLŲ

Lietuvoje žmonės seniau alų darydavo namuose savo reikalams – šeimos šventėms pažymėti, o po dienos darbų atsigaivinti, svečiams ir kaimynams pavaišinti. Tikrieji aludariai, dažnai praktikuodamiesi, sukaupdavo didelį alaus gamybos patyrima. Taciau daugelis savo gamybos budus laike paslaptyje. Garsas apie tokius specialistus toli pasklisdavo. Į juos kreipdavosi žmonės artejant šventėms, darbų pabaigtuvėms ar vestuvėms, kad už tam tikrą atpildą padarytų ir jiems to skanaus gerimėlio. Labai gražiai vieną tokį Biržų krašto aludarį pavaizdavo režisierius ir dramaturgas B.Dauguvietis savo pjesėje „Žaldokynė“. XVI amžiuje, kai didesniuose Lietuvos miestuose pradėjo kurtis amatininkų cechai, prie jų dirbtuvių atsiradusiose krautuvėlėse, šalia kitų prekių buvo galima nusipirkti ir salyklo alui pasidaryti. Pradėjo veikti ivairios nedidelės alaus daryklėlės arba jis buvo daromas tiesiog karčiamose, kur įmonės rinkdavosi įvairiems sandėriams, nesekmės karteliui nuplauti ar paprasčiausiai alaus paragauti. Pavyzdžiui, Šiaulių karališkosios ekonomijos 1649 m. inventoriuje pažymėta, kad Šiaulių mieste tais metais buvo net 147 alaus karčiamos, Daugeliškio miestelyje (Ignalinos raj.) XVIII amžiuje buvo 40 alaus bravorų, Kauno gubernijoje 1857 m. – 67 alaus daryklos. Lenkų istorikas A.Jelskis savo tyrinėjimuose apie alų ir jo gamybą buvusioje Žecpospolitos teritorijoje, tarp didžiausių XVI-XVIII amžiuje veikusių bravorų, mini Biržų, Daugeliškio, Kėdainių, Kauno, Šiaulių ir kitas alaus daryklas.

SENIAUSIA ALAUS DARYKLA LIETUVOJE – ŠVYTURYS

1784-ieji Klaipėdoje buvo įsimintini metai. Tą žiemą audros buvo stiprios kaip niekad, o vasara – karšta, kokios dar niekas nebuvo regėjęs. O svarbiausia – klaipėdiečiams pabodo vežti vokišką alų iš Tilžės ir jie nusprendė pasidaryti savo. Tokį, kokiu galėtų didžiuotis visas pamarys, kad galėtų iš tolo atvykstančius pirklius pavaišinti, o prie gero alaus bokalo ir sandėrį geresnį sudaryti. Šio verslo ėmėsi tikras pamario krašto patriotas Klaipėdos pirklys Rainekė (J.W.Reinecke). Stambaus sudėjimo išvaizdus vyriškis, Rainekė buvo ne šiaip koks paprastas prekeivis. Jo sena giminė jau visą šimtmetį plukdė laivus po visą Baltijos jūrą, o giminės herbe puikavosi jūrinis erelis – narsios jūreivystės simbolis. Šis simbolis papuošė ir naujos alaus daryklos emblemą, jis liko „Švyturio“ herbe ir iki šių dienų. Klaipėdietiškas Rainekės alus sulaukė tokio didelio populiarumo, kad visame pajūryje pradėjo dygti bravorai. Tačiau jie negalėjo pasiūlyti tokio puikaus alaus, kaip Rainekės. Puikiu skoniu ir kokybe su pirmuoju klaipėdietišku alumi varžytis galėjo nebent kitas iškilus pamario krašto aludaris Teodoras Proisas (Theodor Preuss). Ilgianiui abu vyrai susėdo prie alaus bokalo ir nusprendė, jog nėra reikalo konkuruoti, jei galima dirbti kartu. Dvi bendrovės susijungė ir naujoji alaus darykla tapo neginčitynu krašto aludarių lyderiu.

GUBERNIJA – ŠIAULIUOSE

Kita viena seniausių alaus įmonių Lietuvoje, išgarsejusi aukšta alaus kokybe, buvo, iki šiol toje pačioje vietoje gyvuojanti, Gubernijos dvaro prie Šiaulių darykla, įsteigta grafo Zubovo. Čia pagamintas alus statinaitėse pasiekdavo net Peterburgą, Varšuvą, Maskvą. Įsteigimo data oficialiai laikomi 1786-ieji, kai alaus darykloje vyko inventorizacija, šioje vietoje aludarystės tradicijos daug senesnės. Pirmosios žinios apie vietos aludarius mus pasiekė net iš XVII a. vidurio. Yra žinoma, kad jau 1662 m. šį alų vertino plačios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijos gėrovai. Iš kur kilo pats „Gubernijos“ bravoro pavadinimas? Iki XVIII a. pabaigos Lietuvoje buvo stambių valstybinių žemės valdų – ekonomijų. Viena jų buvo Šiaulių ekonomija. Ekonomijas sudarė mažesni teritoriniai vienetai – gubernijos. Matyt, iš čia ir kilo Gubernijos dvaro, o vėliau – ir jo teritorijoje veikusio bravoro pavadinimas. Lietuvą įjungus į Rusijos imperiją, carienės Jekaterinos II malone Šiaulių ekonomijos žemės atiteko jos favoritui grafui Platonui Zubovui. Su Zubovais prasidėjo naujas etapas „Gubernijos“ istorijoje. Tiesa, pasakojama, kad patsai P.Zubovas buvęs plevėsa, mėgęs lošti kortomis, tad tikrasis aludarystės suklestėjimas sietinas su jo vaikaičiu Nikolajumi, kuris dvare pastatydino naują alaus daryklą. Po jo mirties visus reikalus, tame tarpe ir bravoro, perėmė N.Zubovo žmona Aleksandra, lietuvė nuo Ginkūnų. Iš pradžių bravore viskas buvo atliekama rankomis. Tik 70-aisiais metais įrengtos garu varomos mašinos ir alaus gamyba labai išaugo. Zubovai sumaniai tvarkėsi. To meto spaudoje rašyta, jog grafienės Aleksandros garinio bravoro 1909 metais gaminti alūs Bockbier arba Porteris (juodas), Bavarijos, Stalavas, Pilzenskas, Exportas (šviesus), Kulmbachers (tamsus)“ buvo parduodami „bosuose, boseliuose ir buteliuose“. A. Zubovienės bravoro alus buvo mėgstamas teritorijoje nuo Vilniaus iki Rygos. Ypatingai tuomet vertino Gubernijos bockbier arba porterį. Kopenhagoje šis alus buvo įvertintas netgi tarptautiniu mastu. Mat tiriant jį, nustatyta daugiau nei kitose alaus rūšyse ‘maistingų dalių ekstrakto“. Pasakojama, jog ir gydytojai patardavo šį alų gerti savo ligoniams. Bravoro patalpos praversdavo ne tik alaus gamybai. Lietuviškos spaudos draudimo metu čia buvo slepiama draudžiama lietuviška literatūra, vykdavo slapti lietuvių veikėjų susirinkimai. Įdomu, kad anais laikais alaus kiekį matuodavo kibirais. Pavyzdžiui, 1909 metais Gubernijos bravoras pagamindavo po 1000 kibirų alaus kasdien, o prieš pat I – ą Pasaulinį karą – iki 300 tūkstančių kibirų alaus per metus. I – o Pasaulinio karo metu bravoras nunyko: dalį įrengimų išvežė vokiečiai, dalį – rusai, bet patys pastatai nenukentėjo. Alaus gamyba vėl suklestėjo jau Nepriklausomoje Lietuvoje. 1922 m įsteigta akcinė bendrovė „Gubernija“, įmonė įrengta pagal naujausius tuometinės technikos eikalavimus ir žymiai padidinta. Į pat alaus pilstymo skyrių nutiesta plačioji ir siauroji geležinkelio šaka. Alaus gamyklai ilgą laiką vadovavo patyręs inžinierius technologas V.Bielskis, kuris ir prieš karą buvo vyriausias grafienės A. Zubovienės dvarų ir bravoro valdytojas. Deja, lietuviai dar ilgai negarsėjo kaip dideli alaus mėgėjai. To meto spaudoje rašyta, kad Lietuvoje 1930 metais vienas žmogus per metus išgerdavo tik 3 litrus alus, tuo tarpu Klaipėdos krašte – 15 litrų. Alaus suvartojimu tuo metu buvome vieni paskutinių Europoje. Vis dėlto alaus gamyba „Gubernijoje“ augo: 1930 – ais metais siekė pusantro milijono litrų, o 1937 metais – jau apie 2 mln. litrų. 1926 metais „Gubernija“, susivienijusi su „Ragučiu“, parduodamo alaus kiekiu buvo pirma Lietuvoje. (1938 m. tą patį „Ragutį“ šiauliečiai nusipirko iš varžytinių). Keitėsi įmonės valdytojai: 1935 m. ją perėmė Lietuvos bankas, 1938 m. – AB „Finansų ministerija“. Ikikarinėje Lietuvoje „Gubernijos“ bravoras įėjo į Lietuvos Bravorų sąjungą. Iki II-o Pasaulinio karo į alaus gamybą „Gubernijoje“ investuota apie 550 tūkstančių litų. Tai buvo labai dideli pinigai. Investicijos apsimokėjo – vien 1938 m. gauta 124 tūkst. litų pelno. II- ojo Pasaulinio karo metu sugriauta, pokaryje gamykla buvo atstatyta.

KAUNO INDĖLIS ALAUS ISTORIJOJE

XIX amžiaus pabaigoje, Nemuno upe tarp Kauno ir Tilžės pradėjus plaukioti keleiviniams garlaiviams, jų denyje įruošti bufetai pardavinėjo, anuomet labai megiamą, bavariškąjį alų. Tuo pasinaudojęs apsukrus Kauno pirklys Volfas pastatė mieste alaus daryklą ir pradėjo gaminti tokį pat alų. Dabartinio “Ragučio” istorija skaičiuojama nuo 1853 metų, kai Kaune buvo įkurta I.B. Volfo alaus darykla. Pirmaisiais darbo mėnesiais ji pagamindavo tik po keletą kibirų alaus per dieną, tačiau tais laikais tai buvo naujos kokybės ir stiprumo bavariškas alus. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą alaus darykla gamindavo net 12 mln. litrų alaus (daugiau nei visos Lietuvos alaus daryklos 1930 metais!). Alų eksportuodavo į Gardiną, Baltstogę, Suvalkus, Lomžą. Deja, karo metais gamykla labai nukentėjo – išvežti įrengimai, medžiagos, gamybinės talpyklos bei metalinės dalys, buvo apgadinti daryklos pastatai. 1918 m. į Kauną grįžęs gamyklos savininkas ėmėsi rekonstrukcijos darbų, tačiau tais pačiais metais kilęs didelis gaisras sunaikino alaus daryklos rūsius bei kontoros pastatus. Alus vėl pradėtas gaminti 1919 metais. I.B. Volfo alaus darykla gamino puikų trijų rūšių alų: PILZENO, BAVARIŠKĄJĮ ir PORTERĮ. 1875 m. I.B. Volfo gamintas alus Mintaujos parodoje apdovanotas aukso medaliu, 1900 m. Paryžiuje – aukso medaliu ir specialiu kryžiumi, 1922 m. Kaune – sidabro medaliu.

Grįžkime atgal. 1860 m. Kaune, manoma, kad Rumšiškių dvarininkas Fanstilis (remiantis kitais šaltiniais – verslininkai Arndtas ir Rabinovičius) įsteigė savo alaus daryklą. Vėliau ji perėjo į vokiečio F. Engelmano rankas, kuris įdiegė garsias Vokietijos alaus gaminimo technologijas. 1893 m. F.Engelmanas pardavė savo daryklą I.B. Volfui ir jo bendrapartneriui A.S. Soloveičikui, kurie 1904 m. įsteigė “Engelmano alaus daryklą ir salyklo fabriką”. 1928 m. nutarta suvienyti jėgas – abi įmonės sujungtos į vieną akcinę bendrovę “I.B. Volfas – Engelman”. 1930 m. bendrovė pagamino apie 3,5 mln. litrų alaus, arba trečdalį viso tuo metu Lietuvoje gaminamo alaus. Bendrovės alus aukso ir sidabro medalius pelnydavo visose tuo metu organizuotose Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose. Ypač populiarūs buvo PILZENO alus, stiprusis alus DOUBLE, LIETUVIŠKAS PORTERIS bei vokiško tipo alus BOCKBIER. 1930 m. pagamintas proginis PARODOS alus laimėjo aukso medalį. Tuo metu 0,5 litro NAUJO alaus kaina (be butelio vertės) buvo 60 centų, STALINIO (bavariškojo) – 70 centų, PILZENO – 80 centų, LIETUVIŠKOJO PORTERIO – 85 centai. 1937 m. alaus darykla pagamino apie 4 mln. litrų alaus, bendrovės akcinis kapitalas siekė 2 mln. litų.

1938 m. akcinei bendrovei “I.B. Volfas – Engelman” priklausė šie verslo skyriai: Pilzeno baras (Laisvės al. 54, Kaune), Pilzeno baras (Vilniaus g. 132, Šiauliuose), Pilzeno baras (Vytauto g. 36, Marijampolėje), didmeninės prekybos sandėliai (Vaidoto g. 57, Kaune ir Vilniaus g. 158, Šiauliuose). Atėjus sovietų valdžiai 1940 m., bendrovė buvo iškart nacionalizuota ir pavadinta komunistiškai skambiu “Raudonosios pašvaistės” vardu. 1941-1944 m. bendrovė vadinosi Kauno alaus darykla ir vaisvandenių bendrove “Perkūnas”. 1945 m. jai vėl grąžintas “Raudonosios pašvaistės” pavadinimas.

RAGUTIS – NE RAGUTIS

1888 metais Kauno Ukmergės plente (dabar Savanoriu pr.), Kaune pastatyta alaus darykla ir pavadinta „Ragučio“ vardu. Ši alaus darykla dirbo ne nuolatos, ir tik nuo 1934-1935 m., valdant akcininkams Hipatijai Yčienei, Volfui Brekloriui bei Silonui Švarcui, įmonė pradėjo gaminti gera alų ir suklestėjo. Nuo 1935 m. „Ragučio“ savininke liko tik Hipatija Yčiene. Nuo 1941 m. iki 1958 m. „Ragučio“ alaus darykla dirbo kaip savarankiška įmonė ir gamino skanų alų, o nuo 1959 m. „Ragutis“ prijungtas prie „Raudonosios Pašvaistės“, bendram susivienijimui liko „Ragučio“ pavadinimas. Tiesa Savanorių pr. esančiam fabrikui jau 90-taisiais atsiskyrus, „Ragučio“ pavadinimas liko buvusiam Volfo-Engelmano fabrikui, o istorinis „Ragutis“ turėjo pasivadinti „Žalsvyčiu“. 2000 metais darykla perpavadinta „Kauno alumi“.

ALUS DABARTINĖJE SOSTINĖJE BEI PANEVĖŽYJE

1860 metais turtingas pirmos gildijos Vilniaus pirklys Vilhelmas Šopenas miesto pakraštyje prie Tauro kalno pastatė aniems laikams gana stambią alaus daryklą, o kiek vėliau ir salyklidę – kitame miesto pakraštyje, dabartinėje Paupio gatvėje. 1900 metai Vilniuje buvo trys alaus daryklos – Šopeno (dabartinis TAURAS), I.E.Lipskio ir Seiniuko. 1900 metais vienam Vilniaus gyventojui jos pagamindavo vidutiniškai po 60 ltr. alaus, o 1913 metais – net po 1381 ltr. žinoma, ne visą tą kiekį suvartodavo vilniečiai. Alus buvo tiekiamas daugeliui Lietuvos ir Baltarusijos miestų, taip pat gabenamas į Lenkiją, Kijevą, Liepoją. 1902 metais vokiečių kilmės dvarininkas Albertas Foigtas įkūrė Panevėžio alaus daryklą ir romantiškai pavadino ją „Bergschlosschen“ (Pilaitė ant kalvos). (1918 m. pavadinimas buvo pakeistas į lietuvišką „Kalnapilis“, o Lietuvos nepriklausomybės metais (1918-1940) ši darykla buvo akcinė bendrovė). Didelis pakilimas alaus gėrimo labui buvo carinės Rusijos valdžios 1906 balandžio 22 d. išleistas įstatymas, pagal kurį jau nebuvo jokių kliučių atidaryti alaus barą. Tuo metu informacija apie alų turėjo ne tik etiketė, bet ir pats butelys. Pagal jį buvo galima sužinoti firmos pavadinimą, apdovanojimus, o kartais ir telefono numerį, firmos sąstato pakitimus, išpilstymo miestą ir kitas naudingas žinias. Butelio liejimas, kaip ir etiketės turėjo būti užregistruotos prekybos ir manufaktūrų departamente. Tam, kad gauti liudijimą (leidimą) naudoti vienokį ar kitokį prekybinį ženklą, etikėtę, ar spaudą, reikėjo pateikti prašymą, užmokėti nustatyto dydžio mokestį, pateikti atliktą tušu ženklo piešinį. Jeigu ženklas, spaudas, etiketė pilnai atitinka visus jiems keliamus reikalavimus, tai departamentas išduodavo pateikėjui saugos liudijimą nuo1 iki 10 metų. Tačiau galiojimo teisė prekybiniam ženklui, etiketei ar spaudui, buvo neribota. Ji keliaudavo kartu su įmone iš kartos į kartą. Atžyma, kad butelys užregistruotas, buvo atliekama vertikaliu įrašu, o butelių dugneliuose visada buvo ženklas, arba pirmosios gamintojo raidės. Pirmasis pasaulinis karas beveik visiškai nutraukė alaus gamybos pramonę Lietuvoje, taip pat ir Vilniuje. Anksčiau gerą vardą turėjęs Vilniaus alus buvo gabenamas į Peterburgą, Varšuvą, Rygą ir daugeli kitu miestu. I.Lipskio alaus darykla radosi Užupyje, kita Vilniaus krašto alaus darykla – I.Parcevskio bravoras Raudondvaryje prie Vilniaus. Tarp imoniu vyko didele konkurencija. 1935 m. rudeni ŠOPENO alaus darymo akcines bendroves pirmininkas Taubas ir imones direktorius Rozentalis, pasinaudoje ekonominiais I.E.Lipskio firmos sunkumais, priverte ji uždaryti savo alaus bravorą prižadėję išmoketi tam tikra kompensacija. Tokiu budu 4-to dešimtmecio pabaigoje Šopeno alaus darykla liko vienintele alaus gamybos imone Vilniaus mieste.

Views All Time
Views All Time
9426
Views Today
Views Today
1
0 0