Turbūt nėra žvejo, kuris nesvajotų nors kartą gyvenime pasigauti lašišos, upėtakio arba kiršlio. Šios tauriosios žuvys vilioja mus savo gražia išvaizda ir sportinėm savybėm, jų žūklė palieka tikrai neišdildomus įspūdžius. Ir turbūt nėra žvejo prisirišusio prie šių žuvų, kuris nieko negirdėtų apie Kolos pusiasalį – šį lašišinių žuvų Eldoradą. Lietuvoje lašišas galima gaudyti tik verslininkams su tinklais, o upėtakių ir kiršlių yra ne taip jau ir daug. Dėl šių priežasčių ir ne tik, keliauja mūsų žvejai į šiaurines upes pažvejoti žuvų, kurių gimtame krašte neleidžia gaudyti įstatymai ar tiesiog nebedaug jau liko. Kiekvienais metais vis daugiau žvejų iš Lietuvos apsilanko Koloje ir vis dažniau tenka girdėti užpoliario upių ir ežerų pavadinimus. Šis Arktikos kampelis traukia žvejus savo žuvim turtingomis upėmis ir ežerais, žmogaus neliesta ramia ir niūria gamta, kurioje galima visiškai atitrūkti nuo civilizacijos rūpesčių ir tiesiog gerai pažvejoti ir pailsėti.

Žvejybinės kelionės. Ką galėčiau apie jas parašyti ir papasakoti? Sunku aprėpti visas mintis ir įvykusias istorijas ir padaryti iš jų kažką bendrą. Žvejybinės kelionės tapo mano gyvenimo būdu ir aš jau neįsivaizduoju gyvenimo be jų. Iš pradžių tai buvo noras žvejoti; daug žvejoti ir ne bet ką, o tik lašišines žuvis. Ir ne bet kuo, o tik museline, nors nemažai teko žvejoti ir spiningu. Šis potraukis buvo toks stiprus, kad pirmą kartą išdrožiau į šiaurę, į Kolos pusiasalį beveik trims mėnesiams, būdamas vos septyniolikos. Kodėl į Kolos pusiasalį? Tiksliai nežinau. Gal todėl, kad mėgau Džeko Londono šiaurines apysakas ir mane visada kaip magnetas traukė Arktika, o gal todėl, kad ankščiau man teko lankytis Kamčiatkos pusiasaly, ir jo laukinis grožis stipriai paveikė mano požiūrį į gamtą. Esu iki šiol dėkingas Gintautui Balniui, kuris paėmė mane su savimi į šiaurę ir atidarė vartus į šį man dabar ypatingą pasaulį, nors neapsiėjo ir be kivirčų kelionės metu. Bet Jūs pabandykite išgyventi nesusipykus tris mėnesius net ir su geriausiu draugu vienoje palapinėje!

Pirma mano žvejybinė kelionė įvyko 1995 metais ir vėliau kelionės tapo mano gyvenimo neatsiejama dalimi. Beveik kiekvienais metais pradėjau važinėti į šiaurę, o kai kuriais net ir po kelis kartus. Laikui bėgant tai tapo ne tik mano hobiu, bet ir šiokiu tokiu pajamų šaltiniu, kadangi vasaros atostostogų metu (esu Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto studentas) pradėjau organizuoti žvejybines keliones. Vienos jų pavykdavo sėkmingiau, kitos blogiau. 2001 metų rudenį gavau pasiūlymą dirbti žvejybinių bei medžioklinių kelionių gidu vienoje Kolos pusiasalio turizmo agentūroje. Po pirmos kelionės atsirado poreikis ne tik žvejoti, bet ir keliauti: plaukti upėmis per taigos miškus ar tundros slėnius ir spėlioti, kas gi pasirodys už posūkio; ar užsimetus kuprinę kopti į tundrinius kalnus, kirsti aukštas vandens takoskyras tam, kad patekti į pačias atokiausias upes ir stebėti, kaip sustoja laikas aplinkui traukiant nuostabų upėtakį iš upės. Tik gaila, kad tokios būsenos nepavyksta nufotografuoti. Noras pamatyti vis daugiu traukė mane vis toliau ir toliau. Beje, fotografavimas irgi tapo mano hobiu, kaip gi galima kelionėse nefotografuoti?! Šiuo metu turiu apie pusę tūkstančio nuotraukų iš šiaurės. Kai kurias iš jų galite pamatyti šiame puslapyje.

Daugelį kartų lankiausi Koloje vasarą ir žiemą, rudenį bei pavasarį. Keliavau per pietinius taigos miškus, ir per šiaurinės pakrantės tundrą, buvau prie Barenco jūros, kopinėjau į tundrinius kalnus. Gaudžiau beveik visas Koloje gyvenančias žuvis: Atlanto lašišas, kupres ir arktines palijas, ežerinius bei upinius šlakius, kiršlius ir sykus. Žvejojau museline su sausom ir šlapiom muselėm, strimeriais ir nimfom, ežeruose ir upėse. Žvejojau muselėm lydekas bei ešerius. Vienu žodžiu, išbandžiau viską ką tik galima.Taip pat šiaurėje aktyviai spiningavau. Vienu žodžiu gaudžiau įvairiais būdais, įvairiose vietose įvairias žuvis ir per savo keliones sukaupiau šiokių tokių žvejybinių žinių. Gal tik nesu žieminės žūklės specialistas, nors teko žvejoti šlakius ežeruose ir upėse nuo ledo spaudžiant 20 laipsnių šaltukui.

Žvejyba – kuo ji ypatinga tolimuose kraštuose? Savaime aišku žuvų kiekiais ir dydžiais, nors toli ne visada. Jeigu tai kiršlių žūklė, tai neblogi rezultatai beveik visada garantuoti, o jeigu lašišų ar šlakių, tai reikalai jau žymiai sudėtingesni. Bet apie įvairių Kolos žuvų žvejybą papasakosiu sekančiuose straipsniuose. Kas dar be žuvų man patinka šiaurėje? Patinka žvejoti būtent ten, kur visiškai nėra žmonių, ir nereikia mąstyti ar rasi palapinę sugrįžęs po žvejybos į stovyklavietę. O be to mažiau lankomose vietoviese žuvų būna žymiai daugiau, mat vietiniai gyventojai atokesniuose vandens telkiniuose nežvejoja, kadangi toli vaikščioti jie tingi ir pripažįsta tik du būdus keliauti: malūnsparniu (kuriam jie niekad neturi pinigų) arba motorine valtimi (kuria prieš galingųšiaurinių upių sroves netoli nuplauksi). Ir jokiais pasakojimais apie stebuklingą kibimą 10 km atstumu nuo pirmų galingų slenksčių jų nesudominsit.

Aš visada keliauju prie jokiais automobiliais nepasiekiamų upių ir stengiuosi nueiti kuo toliau, kur nėra žmogaus nuniokotų vietovių su skardinių, butelių bei kito šlamšto krūvomis. Patikėkit, netrūksta tokių vietų ir žemės pakrašty esančioje Koloje, nors ir kaip bebūtų gaila. Aišku, tokiose vietoviese žuvų gali būti irgi daug. Bet aš mėgstu tikrą laukinę gamtą ir vien žuvimi manęs jau seniai nebesudominsi, todėl visada braunuosi į atokesnius kampelius. Tokiems žygiams link neliestos gamtos reikia arba tvirtų kojų arba storos piniginės.

Pabandysiu paaiškinti kodėl. Tvirtos kojos reikalingos tam, kad galėtumėt nužygiuoti per dieną bent 10-20 km. Gal Jums pasirodys kad atstumas visai nedidelis, bet tai ne pasivaikščiojimas Neries ar Nemuno pakrantėmis. Teks eiti per laukinius miškus ar tundrines pelkes, kopinėti per kalnus auštyn ir žemyn, o be to dar ir su nelengva kuprine ant pečių. Iki lašišinių upių aš keliauju pėsčiom 30-40 km per tundrą, o į kiršlines, upėtakines 10-15 km motorine valtimi, o paskiau 5-15 km pėstute palei upės krantą
Kitas būdas keliauti yra samdytis malūnsparnį. Šis būdas neblogas, bet jis gerai patuštins Jūsų kišenes, todėl kad malūnsparnio nuoma kainuoja apytiksliai 800 JAV dolerių už valandą skrydžio. Aišku, jei Jūs surinksit grupę iš 10-15 žmonių, tai tą kainą galėsite pasidalinti tarpusavy, nes ji priklauso tik nuo skrydžio valandų kiekio. Malūnsparnis Mi-8 gali skraidinti iki 15-20 žmonių. Yra galimybės jį užsisakyti dar esant Lietuvoje. Taip pat galima užsisakyti žvejybinius turus Murmansko kelionių agentūrose. Jos jau pavasarį pradeda rinkti bei formuoti žvejybines grupes vasaros sezonui. Tokios bendrovės organizuoja žūkles tolimose, žmogaus faktiškai nelankomose upėse. Gyvenimo sąlygos yra tokios: žvejai gyvena palapinėse, maistą ruošia virėjai bei stovyklavieteje yra malūnsparnis, kuriuo žvejai kiekvieną dieną išvežiojami palei upę aukštyn bei žemyn ir vakare vėl pargabenami atgal į stovyklavietę. Tokių kelionių kaina būna įvairi: nuo 800 iki 3000-5000 JAV dolerių.Ši kaina sviruoja nuo pasirinkto serviso bei upės. Kuo toliau upė yra nuo Murmansko tuo kaina didesnė.

Dar vienas būdas gerai pažvejoti lašišų yra kelionės į žvejybines bazes. Jos yra taip pat tolimose upėse, ten yra aukščiausias aptarnavymo lygis: t.y. patogūs kotedžai, suomiška bei rusiška virtuvė, kurią ruošia profesionalūs virėjai, baras, karštas vanduo, pirtis, telefonas ir net internetas. Kiekvieną dieną klientai skraidinami po visas kompanijai priklausančias upes. Šios bazės orientuojasi į Vakarų klientus bei „naujuosius rusus“. Savaitė tokioje bazėje kainuoja nuo 2,5 iki 7 tūkstančių JAV dolerių. Kaina priklauso nuo pasirinkto serviso bei laikotarpio. Įtariu kad Lietuvos gyventojų kišenės dar nelabai pribrendo prie tokių kainų. Tiesa,šiuo metu atsiranda ir kuklesnių bazių paprastiems mirtingiesiems. Jų kainos prasideda nuo 400 JAV dolerių. Taip pat gan nebrangių bazių yra Karelijoje.

Bet galiu drąsiai teigti, kad ir keliaujant savom dviem galima gauti ne ką mažiau malonumo ir romantikos. Aišku, ji ne kiekvienam suprantama (kai kas pasakys, kokia čia romantika eiti 20-30 km su sunkia kuprine). Tokiom kelionėm reikia turėti sveikatos, ryžto ir noro. Teko ir man skraidyti malūnsparniu; neneigsiu, kad šis būdas turi privalumų prieš vaikščiojimą pėstute. Ypač, kai pro iliuminatorių matai maršrutą, kurį ėjai keletą dienų ir suvoki, kad su malūnsparniu praskridai jį per pusę valandos

Kas gi įeina į ankščiau paminėtą romantiką? Ar yra kas nors geresnio negu susėdus su gerais draugais vėsų vakarą prie laužo, dalintis tarpusavyje tikrai maloniai praėjusios dienos įspūdžiais ir stėbėti kaip Jūsų draugas mojuoja rankomis, rodydamas tą žuvį, kuri liko upėje ir niekad nebus pagauta. Koks garsas yra malonesnis už upės slenksčių ūžimą ir žuvienės kunkuliavimą katiliuke. Malonu jausti švelnaus, skaidraus tundrinio vėjo prisilietimą, kuris atgaivina Jus kasryt po sunkios kelionės arba sėdint ant upės kranto grožėtis lašišų šuoliais skaidriuose vandenyse, o gal stėbėti laukinių žąsų skrydį šiaurės pašvaistės numargintame danguje. O gal kokią dieną sutiksit šiaurinių elnių bandą, ar išvysit tundros šeimininką – rudajį lokį. Ir tada pajausit, jog pasaulis aplink Jus yra nuostabus. Jo grožis nepakartojamas bei neatkuriamas… ir Jūs niekad neišvysit tokios pačios dienos dar kartą.

Pasisedėjimai prie laužo bei gyvenimas palapinėje, maisto ruošimas ant laužo ir visiška ramybė man neprilygs jokiom komfortabiliom bazėm. Pagyvenus savaitę – dvi savarankiškai pradeda atrodyti, kad civilizuoto pasaulio nebėra, kad jis neegzistuoja ir kad viskas kas vyko tenai, buvo labai labai seniai

Dievas duos, ir upės vidury, už apsamanojusios bei laukiniais svogūnais ir bruknėmis apaugusios didžiulės uolos, tarp verdančių ir kriokiančių tundrinės upės sraunumų, Jūs pastebėsite stambią žuvį – šios upės karalienę, kuri nutarė šoktelėti virš vandens būtent Jums matant. Greitai surenkat savo žūklės įrankius, keli mostai meškerikočiu, srovė čiumpa muselę ir neša ją žuvies akiračio link. Kelios laukimo sekundės, kurios pasirodo ilgom valandom… ir sidabrinė žuvis stveria muselę su visa savo jėga! Keletas grakščių žuvies šuolių, kuriuos Jūs prisiminsit visą savo gyvenimą, ir kova prasidėjo. Na, o dabar jau viskas priklauso nuo Jūsų ir Jūsų laimės.

Šiaip jau aš visas savo keliones skirstau pagal gaudomas žuvisį tris tipus:

1) Lašišinės kelionės. Šios kelionės skirstosi į dvi kategorijas: arba eini iki upės 2 dienas pėstute arba tenka nuomuotis malūnsparnį. Taip pat šiose kelionėse (jeigu jos vyksta šiaurinėje pakrantėje) galima pažvejoti upėtakių ir arktinių palijų; šios žuvys gyvena šiauriniuose Kolos pusiasalio ežeruose. Kai kuriais metais būna neblogas kuprių kelimasis į upes.

2) Šlakių ir kiršlių žvejybai skirtos kelionės. Kadangi šios žuvys gaudomos kartu tose paččiose upėse, tai jų žvejyba beveik neatsiejama viena nuo kitos. Taip pat šiose upėse kai kada galima sėkminga lydekų žūklė, kaip spiningu taip ir museline. Žūklė vyksta centrinėje Kolos pusiasalio dalyje.

3) Upėtakių ir sykų žvejybai skirtos kelionės. Šios kelionės ganėtinai sudėtingos, kadangi geros upėtakinės upės yra labai toli.Į jas galima patekti tik malūnsparniu arba keliaujant baidare, katamaranu ar pėsčiomis. Artimiausios geros upės yra apie 100 km atstumu nuo atokiausios gyvenvietės arba 200 km nuo Murmansko. Jeigu keliauti malūnsparniu, tai 1-1,5 valandos kelio nuo Murmansko. O kitais būdais nusigabenti už 100 km prireiks nemažiau savaitės sunkaus darbo. Taip pat kai kuriose upėtakinėse upėse sėkmingai gaudomi sykai.

Views All Time
Views All Time
5448
Views Today
Views Today
1
0 0