Pradėdamas spiningautojo karjerą, apie mažus upelius galvojau gana optimistiškai. Jie neplatūs, paprastai nebūna gilesni nei 1,5 m, taigi tada atrodė, kad čia pagauti žuvį kur kas lengviau nei kituose vandens telkiniuose, pavyzdžiui, dideliuose ežeruose ar didesnėse upėse. Juk mažuose upeliuose viskas paprasta: masalu gali išžvalgyti ir pasiekti kiekvieną vandens lopinėlį, o visas upės gyvenimas kaip ant delno. Ilgiau pažvejojus tapo aišku, jog tokie svarstymai klaidingi. Nedideli upeliai taip pat turi daug paslapčių ir ne visada pavyksta jas perprasti.

Dažniausiai žvejoju upeliuose, kurių plotis — 10–25 metrai, gylis — apie 1,5 m o srovė — vidutinė. Žinoma, prisiekęs upėtakininkas tokį upelį greičiausiai laikys plačia didele upe, jis netruks paprieštarauti ir papasakoti, kad gaudo tokiose vandens srovelėse, kur savo 1,8 m ilgio spiningo viršūnėle gali pavartyti kitame krante gulinčius lapus. Prisiekęs upėtakininkas aiškins, kad tikrai mažą upelį jis neįsibėgėjęs peršoktų, perspjautų, per… ir pan. Vienas toks net keletą upelių pavadinimų pažėrė, bet vidurvasarį nuvykęs prie vieno iš jų radau tik griovį: vandens tame upelyje beveik nebuvo. Jei kam nors skauda, kad savo upelius vadinu mažais, galiu juos vadinti nedideliais. Man tai esmės nekeičia.

Klaidos verčia mokytis

Puikiai pamenu pirmąją ir gana rūsčią nedidelių upelių pamoką, kai sumaniau pasigauti gana gausiai (kaip vėliau pasirodė) paplitusių šapalų. Vieną šiltą liepos vakarą į liemenės kišenę įsidėjau kelis vobleriukus ir susiruošiau „duoti garo“ šapalams. Oras buvo puikus, medžių lapų nejudino nė mažiausias vėjelis, besileidžianti saulė tingiai snūduriuojančiuose debesyse piešė gražiausius ornamentu, o šapalai… Jie aktyviai maitinosi ir kėlė vandens paviršiuje begalę ratilų.

Žvejojau 2,7 m ilgio spiningu, 0,14 mm valu ir 3 cm ilgio vobleriuku. Dryžiai šio vobleriuko šonuose priminė širšės kūnelį. Prasti to vakaro popieriai privertė rimtai įvertinti šapalų žūklę. Pats mačiau, kad šapalai aktyvūs, jie nebuvo išgąsdinti, nes gerai slėpiausi aukštoje žolėje. Nors vabzdžius šapalai rankiojo netoliese, mano vobleriuko negriebė. Visą laiką elgiausi tyliai, stengiausi vengti aštrių ir staigių judesių, kartais atrodydavo, jog net kvėpuoti stengdavausi tyliau, bet šapalai nekibo. Grįžęs namo ėmiau analizuoti nesėkmingos žūklės priežastis. Tiesą sakant, iš pradžių nežinojau, ko griebtis, bet laikas padarė savo: vėliau paaiškėjo, kad kaltas buvo masalas ir jo traukimo būdas.

Pataisos

Po dviejų dienų vėl išsiruošiau prie savo upės, tik šįkart liemenės kišenėje gulėjo ne tik vobleriukai, bet ir keliolika sukriukių. Priėjęs savo upę pastebėjau, kad sąlygos beveik tokios pačios, kaip ir prieš dvi dienas: vakaras ramus, šiltas, šapalai vėl aktyviai šiaušia vandenį, intensyviai medžioja. Nebuvau tikras, kad aną kartą neišgąsdinau šapalų, taigi dabar prie upės slinkau kur kas tyliau ir atsargiau. Pagaliau aš jau prie kranto, pagaliau matau vandenį. Širdis džiaugiasi, kad šapalai aktyvūs, kad jų čia yra. Šį kartą laimikis buvo kitoks: pagavau keturis 35–39 cm ilgio šapalus. Abu kartus žvejojau tomis pačiomis sąlygomis, tai kodėl skiriasi laimikiai? Pirma, manau, kad šapalai maitinosi prie pat vandens paviršiaus ir greičiausiai rankiojo kažkokius vabzdžius, tad mano vobleriukas jiems, matyt, nepriminė jokio natūralaus maisto. Antra, toje upės atkarpoje nedidelę sukriukę galėjau traukti pasroviui, kas žuvims turbūt nekėlė jokio įtarimo. Man atrodė, kad sukriukę jie puldavo instinktyviai, net nesusimastę, taip, kaip puola vandens paviršiuje su srove plaukiančius vabzdžius. Sukriukė šapalų akiratyje atsirasdavo itin staigiai, ir net įtariausios žuvys neturėjo kada mąstyti. Lėtai prieš srovę traukiamas vobleriukas — visai kas kita: žuvys turėjo užtektinai laiko, kad jį apžiūrėtų ir įvertintų, ar tai tinkamas maistas. Žuvys vobleriuką ignoruodavo, kai kurios netgi pasitraukdavo į šoną.

Kas mąsto — pagauna

Gaudant šapalus nedidelėje upėje svarbiausia yra prisitaikyti prie žūklės sąlygų. Svarbu ne tik tiksliai ir tyliai patiekti masalą, bet ir išsiaiškinti, kaip tuo metu maitinasi žuvys, kokiai maisto rūšiai teikia pirmenybę. Kaip mesti ir traukti masalą — tai tik žūklės technika, įgūdžiai. Jie bus nieko verti, jei viską darysime atvirkščiai, gaudysime taip, kaip patinka ne šapalams, bet mums. Apie tai, kad prie upės reikia vos ne keliais šliaužti, o žvejojant visą laiką tūnoti pakrantėje kaip apkasuose, nė nekalbu. Tai elementarūs reikalavimai, kurių privalo laikytis visi nedidelėse upėje gaudantys ir, žinoma, ką nors pagauti norintys žvejai.

Mano nuomone, liepą ir rugpjūtį sukriukės yra geresnis masalas nei vobleriai. Jomis žvejodamas pagavau gana daug šapalų. Žuvys dažniausiai laikydavosi negiliai, maždaug 0,8–1,0 m gylyje, kur srovė nebūdavo stipri, dugnas smėlėtas (ne akmenuotas!). Vasarą gaudant nedidelių upelių šapalus reikia įvertinti, kad šių žuvų dažnai teks ieškoti. Klasikinės upių atkarpos, kuriose, pasak įvairių literatūros šaltinių, turėtų laikytis šapalai, dažnokai pavesdavo. Būdavo, kad jų nerasdavau ties akmenynais, rėvomis, bet aptikdavau lygiose tiesiose upės atkarpose, kurių dugnas smėlėtas ir neišraiškingas. Savo upėje nesu sugavęs didesnio nei 45 cm ilgio šapalo. Turbūt ne todėl, kad jų čia nėra, bet dėl to, kad toks šapalas kur kas didesnis ir atsargesnis strategas už jį gaudantį meškeriotoją.

Kitokios lydekos

Nedideliuose upeliuose gana gausiai gyvenančias lydekas medžioti kur kas lengviau nei šapalus. Kartais teigiame, kad tokiuose vandens telkiniuose lydekų nėra daug, bet su šiuo teiginiu sutikti sunku. Be abejo, anksčiau lydekų būdavo kur kas daugiau, bet pakanka ir šiais laikais. Lydekas paprastai gaudau dviejų tipų vietose: už nedidelės srovės suneštos smėlio kopos ir prie pat kranto linijos. Žvejodamas už smėlio kopos niekada nepagaunu didesnių lydekų: daugelis žuvų yra neimamo dydžio, o gaudydamas prie krantų niekada nežinai, kokia žuvis užkibs. Prie kranto lydekų gali būti visur. Upėje, kurioje žvejoju, daug vingių, paplautų krantų, suvirtusių medžių, paskendusių kelmų. Viso to nepaisydamos, lydekos dažnai stoviniuoja tiesiose vidutinės srovės upės atkarpose, kur nėra jokių kliuvinių ar išraiškingų slėptuvių. Būtent tiesiose atkarpose užkibo didžiausios tos upės lydekos. Žinoma, didžiausia nedidelės upės lydeka nėra kokia nors „gigantė“, ežere ji net vidutiniokė nebūtų, bet žvejoti agresyviai masalą puolančias ir įnirtingai besipriešinančias ištįsusias margašones vis tiek malonu. Savo upėje lydekas gaudau 5–7 cm vobleriais ir 1–3 numerio sukriukėmis.

Nedideliuose upeliuose gaudant lydekas dažnai užkimba ir ešerių, bet didelių egzempliorių pagauti nepavyksta (gal tokių ir nėra). Tiesą sakant, bendras ešerių dydis neimponuoja.

Vasarai įpusėjus daugelis nedidelių upių užželia. Žvejoti spiningu tampa gerokai kebliau nei, tarkime, birželio mėnesį, bet pabandyti verta. Tos kai kam ir nedidelės, bet energingos žuvelės, ta amžinai tekanti srovė, kiekvieną akimirką žadanti staigmenų, žūklei suteikia nepakartojamo žavesio.

Views All Time
Views All Time
3002
Views Today
Views Today
1
0 0