| | |

Kalniniai šamai

Europos žvejų kelionių maršrutai sunkiai nuspėjami. Iš Lietuvos takai labiausiai numinti į Norvegiją, kur malonumas dažniausiai derinamas su nauda: žvejai gaudo, doroja žuvį, jos filė veža namo. Iš Vakarų Europos žvejų keliai driekiasi visomis kryptimis. Net Indija, kurioje, atrodytų, neįmanoma pažvejoti, yra Vakarų Europos žvejų objektas. Kas žvejus vilioja į Indiją? Šiaurinėje, kalnuotoje Indijos dalyje, kur Gango ir Indo upės nėra plačios ir tokios murzinos kaip matome filmuose apie Indija, gyvena kalniniai šamai (Bagarius yarelli). Šių žuvų yra ir Tailande, ir Laose, tačiau šiose šalyse dominuoja mažesni apie 20 kg šamukai, o Indijos šiaurėje galima sugauti du kartus didesnį šamą. Kas žvejus vilioja į Indiją? Šiaurinėje, kalnuotoje Indijos dalyje, kur Gango ir Indo upės nėra plačios ir tokios murzinos kaip matome filmuose apie Indija, gyvena kalniniai šamai (Bagarius yarelli). Šių žuvų yra ir Tailande, ir Laose, tačiau šiose šalyse dominuoja mažesni apie 20 kg šamukai, o Indijos šiaurėje galima sugauti du kartus didesnį šamą. Kuo žavi tokių šamų žūklė? Ar nepaprasčiau nuvažiuoti į Ispaniją ar Dunojaus deltą ir pagauti 80 ar net 100 kg sveriantį Europos upių šamą? Juk ir arčiau, ir pigiau nei trenktis kažkur į Indiją. Čia lemiamą vaidmenį vaidina aplinka, kurioje reikia žvejoti. Indijos kalninis šamas gaudomas kalnuose, Gango ir Indo upėse, kai kuriuose jų intakuose.

Laimikis – metro ilgio lydeka
| | |

Laimikis – metro ilgio lydeka

Kretingiškis Romas Buitvydas viename iš mūsų rajono tvenkinių pagavo lydeką, kurios ilgis – 1 m 10 cm, o svoris – 12 kg. Vien lydekos galva svėrė per 2 kg. Išdžiovinęs žvejas ją pavers vienu iš įdomiausių savo trofėjų. R.Buitvydas pasakojo, kad savo sėkmės dieną žvejojęs, kaip įprasta, iš guminės valties skrituliais. „Tūnojau tvenkinyje nuo 4 val. ryto. Bet niekas nekibo: plūduras ramiai plūduriavo vandens paviršiuje. Atsisukau – ogi vienas skritulys dingęs. Pagalvojau: vėjas nunešė į žoles. Sėdžiu ir ramiai žvejoju toliau. Surūkiau cigaretę, atsisukau: dingęs skritulys – vėl vietoj. Pradėjau irkluoti to skritulio link, – jis vėl dingo. Vynioju valą, traukiu. Jaučiu: užkibo kaip už rąsto. Po to pradėjo nešioti valtį po tvenkinį“, – žūklės nuotykį pasakojo žvejas. Ištraukti žuvį jam pagelbėjo ištikimas žvejybos draugas Ričardas Juodvalkis. „Paskambino namo ir sako: krokodilą pagavau“, – juokavo Romo žmona Zita, lydeką išdalijusi artimiesiems bei kaimynams. Lydekos milžinės kotletais pavaišino ir savo bendradarbius – jie abudu dirba Kelių tarnyboje. Ligi tol R.Buitvydui per 15 aktyvios žvejybos, kurioje būna kone kas savaitgalį, metų, mūsų rajono tvenkiniuose (jų, kaip įprasta, žvejai neįvardina) buvo pasisekę pagauti 7 ir 5 kg svėrusias lydekas. Tačiau, traukdamas didelę žuvį, didelio džiaugsmo, pašnekovas sakė, nepajutęs. Lydeka milžinė buvusi sena: pavežiojo, pavežiojo po tvenkinį ir pavargo. Burnoje jau trūko ir dantų.

| | |

Įvadas į muselinę žūklę

Atsisėskit ant upės kranto šiltą vasaros vakarą ir jeigu toje upėje gyvena žuvys, ankščiau ar vėliau būtinai pamatysite ratilus vandens paviršiuje – tai kiršlys, upėtakis, šapalas ar kokia kita žuvis renka vabzdžius nuo vandens paviršiaus. Metas čiupti meškerę – kur yra žuvis, kaip ji maitinasi ir kad ji apskritai maitinasi yra žinoma – belieka parinkti tinkamą muselę. Bet taip būna deja ne visada, taigi norint pagauti žuvį reikia daug žinių, įgudimo ir įvairių gaudymo būdų taikymo. Muselinė žūklė yra daugiau pats procesas, nei žuvies pagavimas. Kitaip sakant žuvis šiame žaidime nėra pagrindinis prizas. Kitais būdais pagauti žuvį žymiai lengviau, bet ne visada tas kas lengvai pasiekiama yra taip įdomu. Muselinę žūklę, kur jūs žvejotumėt, upėje ar ežere, galima padalinti į dvi pagrindines grupes – žvejybą sausa musele ir žvejybą nimfomis arba šlapiomis muselėmis. Trumpai tariant gaudome tuo kas yra ant vandens paviršiaus, arba tuo, kas yra po juo. Abiem atvejais muselės yra surištos iš plunksnų, įvairių šerių, kailių bei kitų medžiagų ir dažniausiai imituoja vabzdžius, kuriais maitinasi žuvys. Šlapia muselė arba nimfa imituoja vabzdžio formą, kuri dar gyvena po vandeniu, o sausa muselė imituoja sparnuotą vabzdį, tupintį arba nukritusį ant vandens paviršiaus. Kaip ir vabzdys, jo imitacija, dirbtinė muselė yra besvorė. Čia iškyla problema, kaip tą muselę “pateikti” žuviai – viskas, ką reikia mesti, turi kažkiek sverti.

| | |

Apie karpius: kas ant kabliuko?

Prieš 15 metų Lietuvoje kieti baltyminiai kukuliai buvo egzotiškas masalas. Parduotuvių vitrinose jie atrodė tarsi svetimkūnis, demonstruojamas tik tam, kad Lietuvos žvejai galėtų skaniai pasijuokti iš tų spalvotų „saldainiukų“. Prie vandens baltyminių kukulių atsinešdavo tik vienas kitas meškeriotojas, rimtai nusprendęs gaudyti tik didelius karpius. Prieš aštuonerius metus iš šio masalo niekas nebesijuokė: baltyminiai kukuliai padarė „svaiginančią karjerą“ ir įgijo daugelio meškeriotojų pasitikėjimą. Tai suprantama: tuo metu, kaip niekada anksčiau, itin susidomėta didelių karpių žūkle. Žvejai pagaliau suvokė, kad ir meškere galima pagauti didelį, daugiau nei 10 kilogramų sveriantį karpį, suprato, kad tokios žuvys tikrai nėra atsitiktiniai laimikiai, įsitikino, kad Lietuvos ežeruose ir tvenkiniuose gyvena gana daug didelių sulaukėjusių karpių. Novatoriškai mąstantiems karpininkams padedant, egzotiški baltyminiai kukuliai Lietuvoje per trumpą laiką tapo gana populiariu ir įprastu masalu. Toliau įvykiai klostėsi pagal įprastą schemą: kadangi žvejų ėmė nebetenkinti kai kurių firmų gaminamų ir parduotuvėse pardavinėjamų baltyminių kukulių kaina ir kokybė, jie pradėjo kurti savo receptus ir gaminti kukulius namuose.

Didelės lydekos įkvepia kūrybai
| | |

Didelės lydekos įkvepia kūrybai

„Niekada nevažiuoju į plenerą, jei šalia nėra ežero“, – sako garsus menininkas iš Kauno Antanas Obcarskas. Ežeras jam teikia kūrybinį įkvėpimą. Mat A.Obcarskas – buriuotojas, todėl jo paveiksluose ryškiais potėpiais atsispindi dailininko pomėgis. Spalvingos burės, raibuliuojantis vanduo seniai tapo dailininko vizitine kortele. Taip pat jis prisiekęs žvejys. „Dėl žvejybos galiu atsikelti kad ir vidury nakties. O laimikis mane nuteikia labai produktyviai. Štai šiemet Alaušo ežero gelmėse pagavau penkis kilogramus sveriančią lydeką. Grįžau į krantą ir tos lydekos įkvėptas per kelias valandas nutapiau nuostabų burlaivį“, – įspūdžiais dalijasi dailininkas iš Bikuškio dvare įvykusio plenero. Utenos rajone, Alaušo ežero pusiasalyje, šiemet užderėjo ir neregėto dydžio grybų. Į plenero uždarymą atvykę svečiai vietoje gėlių Bikuškio dvaro savininkams Daliai ir Gintarui Gruodžiams dovanojo baravykų.

| | |

Kaip atšviežinti lydekavimo aistrą: muselinė

Jaučiatės, kad nebeliko lydekavimo paslapčių, esate visiškas spiningo virtuozas ir jau nieko nauja nebeišmoksite? Nusibodo blizgės, galvakalbiai, riperiai, vobleriai ir kita spiningavimo guma bei metalas? Norite kažko naujesnio, subtilesnio, originalesnio? Norite gaudyti lydekas kitaip? Tuomet šitas rašinys jums. Arba: jūs patyręs muselininkas, kuriam nebeliko paslapčių su kiršliais ir upėtakiais. Jums norisi kažko daugiau ir stipriau, kažko kitaip. Ar tai įmanoma Lietuvoje, nevažiuojant lašišų į Norvegiją ar taimenių į Mongoliją? Įmanoma, skaitykite toliau. Veik visi pažįstami Lietuvos muselininkai perėję spiningavimo mokyklą. Mano žvejiškas kelias prasidėjo taip pat – iš pradžių lydekos su „tauragiškėmis“ blizgėmis, vėliau – lydekos su sukrėmis ir vobleriais, dar vėliau – upėtakiai su sukrėmis ir vobleriais. Kažkur pusiaukelėje „traktorines“ inercines rites „Nevskaja“ pakeitė neinercinės. Į guminukus persimesti nespėjau, nes prieš gerą dešimtį metų perėjau į upėtakių žvejybą museline ir niekad nebegrįžau prie spiningo. Kiekvieno etapo pabaigoje aplankydavo šioks toks persisotinimo jausmas. Pastarąjį kartą jis atėjo, kai pradėjo rodytis, kad su musele prieš upėtakį nieko nauja artimiausiu metu nenusimato, išskyrus naujų upelių atradimo džiaugsmą. Prasiblaškymas atėjo atsitiktinai. Jau prieš kokius penkerius metus museliniuose žurnaluose pradėjau pastebėti, kad daugėja straipsnių apie lydekų žvejybą.

| | |

Raudžių medžioklės ypatumai

Apie raudes žvejų žurnaluose niekada nebūtų prirašyta tiek straipsnių, jei ne šios žuvies grobuoniški polinkiai. Raudžių žūklė spiningu yra kur kas paslaptingesnė nei raudžių žūklė plūdine meškere. Bet raudes žvejojančių plūdinėmis meškerėmis yra kur kas daugiau, nei jas žvejojančių spiningais. Manau, priežastis labai paprasta: į valtį atsisėdęs spiningautojas ežero platybėse ieško tradicinių spiningui žuvų — lydekų ir ešerių, nes tai įprasta ir kasdienė žūklė. Be to, lydekas bei ešerius žvejoti paprasčiau, o ir kulinarinės jų savybės šimtus kartų geresnės nei raudės. Nesakau, kad lydeką ar ešerį ežere lengviau pagauti, sakau, kad paprasčiau žvejoti. Tas, kuris sėda į valtį ir plaukia gaudyti raudžių, turi būti šiek tiek pamišęs dėl superlengvos klasės spiningų ir mažų masalų. Jei spiningautojas atėjęs prie upės žvalgosi, kaip čia pagavus šapalą, tai atvykęs prie ežero gali nusisukti nuo lydekų bei ešerių ir pradėti „medžioti“ raudes. Raudžių žūklė yra tikra medžioklė: reikia susirasti medžioklės plotus, t. y. ežerą, kuriame yra daug raudžių, po to juose surasti džiungles (ežero vietas), kuriose būtų daugiausia raudžių, tada atrasti būdą, kaip tyliai prie tos vietos prisėlinti ir sugalvoti, ką joms pasiūlyti skanaus bei viliojančio, ir kaip tai padaryti. Ežerą rasti nesunku. Raudžių yra daugelyje ežerų. Tik ne visuose yra tiek, kad vertėtų jas gaudyti spiningu.

Metų laimikis: uteniškis pagavo 1,19 metro ilgio lydeką
| | |

Metų laimikis: uteniškis pagavo 1,19 metro ilgio lydeką

Metams baigiantis – Metų žuvis. Rokiškio rajone esančiame Rasų ežere uteniškis Algis Kalinauskas pagavo 17,26 kilogramo svorio ir 1,19 m ilgio lydeką. Žvejys mėgėjas A.Kalinauskas yra Utenos rajono mėgėjiškos žūklės varžybų nugalėtojas. Utenos apskrities žvejai mėgėjai tvirtina, kad tokio ilgio, maždaug šešiolikos-septyniolikos metų amžiaus lydeka Utenos apskrityje buvo pagauta ir nufotografuota pirmą kartą.

| | |

Kaip nusipirkti dugninę meškerę?

Meškerykočio svarbą, žvejojant dugnine meškere, pervertinti labai sunku. Bet kuriuo meškerykočiu užmetame masalą, pakertame ir varginame užkibusią žuvį, tačiau dugninė meškerė turi dar vieną paskirtį – ji privalo labai staigiai ir tinkamai reaguoti į kibimą. Ne bet kaip parodyti, kad kas nors kur nors kimba, bet reaguoti taip, kad meškeriotojas galėtų kuo greičiau ir tiksliau pakirsti, kad suprastų, kas tam tikru metu vyksta žūklės vietoje. Taigi dugninė meškerė turi būti ne tik tvirta, lengva. Ji turi pasižymėti tam tikromis tik tokios rūšies kotams būdingomis savybėmis Daug kas tiki, kad pagrindinė dugninio meškerykočio savybė yra tvirtumas, nes dažnai užmetami gana sunkūs svareliai ar šėryklėlės, dažnai metama gana toli. Yra žvejų, teigiančių, kad dugninė meškerė gali būti bet kokio svorio, nes didžiąją laiko dalį ji guli ant atramų. Šie žvejai neįverti na fakto, kad žvejyba dugnine meškere gali būti ne tik stacionari, bet ir mobili, kad šiais laikais terminas “dugninė meškerė” yra kur kas platesnis, aprėpiantis daugiau žūklės būdų nei prieš – metų. Kalbėdami apie dugnines meškeres, naudojame terminus “jautri viršūnėlė”, “virpanti viršūnėlė”, tarsi pabrėždami, kad svarbiausias dugninės meškerės elementas yra pati viršūnė. Tačiau tai nėra visiška tiesa. Viršūnėlė,be abejo, yra pakankamai jautrus kibimo signalizatorius, tačiau viena, be tinkamo meškerykočio,ji visai bevertė. Viršūnėlė – tik meškerės tąsa, jos neatskiriama dalis.

| | |

Muselinis valas

Neretai klaidingai nuvertinamas muselinis valas vaidina didžiausią vaidmenį muselės užmetime. Žinoma, gerai įvaldęs mėtymo techniką žvejys dažnai gali prisitaikyti prie prastesnio ar ne pagal paskirtį naudojamo įrankio, bet naudojant juos pagal paskirtį galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų įdedant mažiau pastangų. Valas, kaip ir bet kuris fizikinis kūnas, turi savo masę. Masė — inertiškumo mato vienetas. Taigi kuo didesnė mūsų metamo valo masė, tuo didesnę inerciją jis turės. Suteikus pagreitį gerai subalansuotai sistemai (valas, pavadėlis ir muselė), skrydis trunka tol, kol visa ši sistema išsitiesia ir nukrenta į vandenį. Paveikslėlyje pavaizduota skriejančio valo kilpa. Sakykime, kad viršutinė dalis yra skriejanti. Apatinė — sustojusi dalis. Manau, bus lengva suprasti, kad besitiesiant kilpai skriejantis valas praranda vis daugiau inercijos veikiamas dviejų veiksnių: 1) Oro pasipriešinimas. Kuo didesnis kilpos plotis, tuo didesnis oro pasipriešinimas. Oro pasipriešinimas stabdo skrydį. Svarbi ir kilpos forma, bet yra daug dalykų, nuo kurių priklauso kilpos forma, be to, manau, kad pradedantiesiems tai bus per didelė teorijos dozė, todėl šiame straipsnyje jos neliesiu. 2) Masės praradimas. Kilpos viršutinė dalis vis trumpėja, taip prarasdama masę. Bet tokio masės praradimo gali būti per mažai — išsitiesus valui „liktų per daug inercijos“, o tokiu atveju valas išsitiesia ir atšoka atgal.