Šioje sampratoje akcentuojamas teisės ir vienos iš visuomeninių normų sistemos – religijos, santykis. Šiuolaikinėje visuomenėje religija yra labai asmeniškas dalykas – jei nori tiki, jei nenori, netiki. Pažvelgus iš šalies susidaro įspūdis, jog religija yra kažkur šalia visuomenės gyvenimo, juolab, kad daugelis teisės sistemų į religiją tiesiogiai neatsižvelgia. Atskiram visuomenės individui religija gali būti reikšminga kaip asmeninis patyrimas, ekstaziškas nežinomos kilmės jausmas, kurį lydi nepaprasto netikrumo jausmas. Visuomenė stengiasi riboti kulminacinius išgyvenimus nukreipdama juos į tam specialiai skirtas aplinkas: bažnyčias, cerkves, klubus ir pan. Tokiose aplinkose susidaro religinės bendruomenės, atliekamos religinės apeigos. Religija tampa atsaku į esminius egzistencijos klausimus.