Savižudybė

Beprotybę gali šlovinti tik tas, kas jos nematė iš arti arba pats joje nebuvo… Negalvokit, kad idiotu būti laimė. Tai iš tiesų tik naivoka iliuzija. O altruizmas, pareigos, tikėjimas ir kiti ne proto dalykai daug kam tikrai atrodo iliuzija, nes nėra pačiupinėjami ir pamatuojami objektyviais matais. Bet kas juos jaučia, žino juos egzistuojant. Tai proto sritis – įrodinėti. Tada jis patiki. Širdis elgiasi kitaip: ji patikėjusi praregi… Manyti, kad protu ir logika galima paaiškinti žmogaus vidinį pasaulį, irgi klaidinga. Juk ne apie pareigą gyventi rašiau. Tai labai abstrakti sąvoka, kuri, deja, nieko nepasako. Kokias pareigas jaučiamės turintys, kokių ne – patys puikiausiai jaučiam ir žinom. Bent aš savąsias žinau.

Turbūt dar daugelis prisimena Vilniaus universiteto studentą, kuris prieš kelis metus iš gyvenimo pasitraukė savo noru. Pasak jo kursioko Tomo, III kurso istorijos studentas S. buvo labai originali ir išsilavinusi asmenybė, niekas net neabejojo, kad jis pasiliks universitete ilgesniam laikui ir sieks mokslo aukštumų, bet… Staigi ir netikėta mirtis privertė susimąstyti ne tik jo draugus, bet ir visą universiteto bendruomenę. Viena iš versijų, kodėl perspektyvus studentas pasirinko šuolį nuo aukšto Valakampių tilto, yra studijos. Besimokant tik labai gerai, gautas neigiamas įvertinimas buvo per daug skaudus gyvenimo smūgis. O mokytis buvo tikrai sunku, nes universitete atsirado nauja istorijos kryptis – antropologija, beveik visa literatūra buvo anglų kalba, o dėstytojai su dideliu entuziazmu (tai reiškė ir didelį krūvį – aut. past.) dėstė paskaitas. Mokslą ir linksmybes mokėjusio suderinti studento pasirinkimas privertė susimąstyti VU dėstytojus.

Ar galima racionaliais argumentais sustabdyti žmogų, skubantį į mirtį? Benediktas Spinoza teigė, kad mes negalime racionaliai mąstyti savižudybės. Prote negalinti būti duota idėja, panaikinanti paties proto egzistavimą. Tai loginis prieštaravimas – savižudybė reikštų sąmoningą siekimą nesiekti. Savižudybės faktai, anot Spinozos, liudija tik tai, kad protas buvo paveiktas išorinių priežasčių. Beprotybė taip pat išorinis veiksnys. Čia protas jgauna prigimt], kuri jau ne-tapati tam, kuo jis yra. Šios naujos prigimties protas negali nei suprasti, nei koųjtempliuoti, nes ji neišplaukia iš jo paties. Amerikiečių filosofas ir psichologas Williamas Ja-mes’as, svarstydamas savižudybės fenomeną, konstatuoja, kad kai savižudybę paskatina beprotybė ar staigus impulsas, svarstymais nieko nepakeisime.

Yra keletas mitų apie savižudybę ir savižudžius. Kaip ir dauguma kitų mitų, jie turi tam tikrą pagrindą, tačiau jie gerokai iškreipia situaciją, todėl yra neteisingi. Ketvirtasis mitas apie savižudybę – jog nusižudantis asmuo yra psichiškai nesveikas – reikalauja keleto komentarų. Pirma, asmenys, kurie nusižudo, paprastai nėra psichiškai nesveiki ar laikinai pamišę, tačiau šeimos nariai dažnai įsitikinę kad “niekas, būdamas sveiko proto” negalėtų nusižudyti, o jų prarastas mylimas žmogus – ne išimtis. Antra, be abejo, kai kurie psichiškai nesveiki asmenys nusižudo, tačiau nėra įrodymų, jog būtent jų liga yra savižudybės priežastis. Trečia, remiantis esamais faktais, psichiškai nesveiki žmonės sudaro mažiau nei 25 % visų savižudžių. Dauguma žmonių gyvenime susiduria su tam tikra “beviltiška” situacija. Tyrimai rodo, jog beviltiškumo jaumas yra tiesiogiai susijęs su savižudybe. O tokį beviltiškumą išgyveną ir labai racionalūs žmonės.

Savižudybė sukelia didžiulę emocinę įtampą šeimoje. Nusižudžius vaikui, tėvus dažnai kankina kaltė – jie kaltina save, kad nesugebėjo laiku suvokti problemos. Kiti žmonės taip pat kaltina tėvus dėl jautrumo ir supratimo stokos. Nusižudžius vienam iš tėvų, vaikai kaltina save. Kaltės jausmas juos taip užvaldo, jog jie dažnai patiria emocinių sutrikimų. Vaikui paprastai sunkiau susitaikyti su savižudybės faktu nei suaugusiam. Suaugę geriau sugeba numalšinti savo kaltės jausmą. Yra žinoma, jog savižudybę lydinti širdgėla ir kaltės jausmas yra daug stipresni nei atitinkami jausmai po atsitiktinės šeimos nario mirties. Tyrimai taip pat rodo, kad šie ir kiti šeimos narių simptomai išlieka daugybę mėnesių po savižudybės.

Žmonės paprastai savižudybę suvokia kaip būdą užbaigti nepakeliamą gyvenimo situaciją. Nors daugybė žmonių retkarčiais pagalvoja apie savižudybę, visgi tik gana nedidelė dalis žmonių nusižudo. Tyrinėtojas Erwinas Ringelis teigia, jog savižudžio sindromas apima trijų pakopų procesą. Pirmiausia asmuo jaučia, kad vienintelis būdas išspręsti problemą yra savižudybė. Vėliau asmuo pradeda save kaltinti dėl situacijos. Pagaliau jis išgyvena savižudiškas fantazijas ir mintyse atlieka savižudybės aktą. Savižudybė beveik visuomet susijusi su padidėjusia socialine izoliacija. Ją lemia ilga įvairių problemų grandinė. Tuomet įvyksta kažkas, kas lemia naujus sunkumus ar pagilina senąsias problemas. Asmuo negali išspręsti problemų, didėja jo socialinė izoliacija, pagaliau jis jaučiasi visiškai beviltiškai, o savižudybė tampa vieninteliu priimtinu būdu išsivaduoti iš sunkumų.

Savižudybių lygiui įtakos turi keletas socialinių veiksnių. JAV atlikti savižudybių tyrimai parodė, jog aukštas savižudybių lygis susijęs su silpna atskiro laikotarpio ekonomika, dideliu senyvo amžiaus žmonių procentu populiacijoje, aukštu imigracijos bei žemu emigracijos lygiu, protestantizmu, aukštu urbanizacijos lygiu bei žema socialine integracija arba socialinio ryšio trūkumu. Jau seniai pastebėta, kad socialinis ryšys turi įtakos savižudybei. Vienas didžiausių sociologijos autoritetų Emilis Durkheimas dar 1897 metais išleido savo knygą Le Suicide (Savižudybė), kurioje atskleidė ryšį tarp grupės sąlygų (socialinės integracijos, socialinio ryšio, autonomijos) bei savižudybės. Jis nustatė, jog savižudybė iš dalies priklauso nuo pačios grupės gyvenimo kokybės. Durkheimas teigia, jog savižudybė tampa priimtina silpnai integruotam į grupę asmeniui.

Lietuvoje kasmet nusižudo 30-40 vaikinų ir merginų nuo 15 iki 19 metų. Tokia yra statistika. O kokie gi paauglių suicidinio elgesio motyvai? Vienas iš dažniausiai minimų veiksnių, verčiančių ar skatinančių paauglius žudytis, yra nestabilumas ir nesantaika šeimoje. Paauglių polinkį žudytis skatina ir tokie veiksniai kaip per didelis spaudimas ir nesėkmės moksle, sunkiai išgyvenamas specialybės rinkimosi metas, konfliktai. Savižudybės procesas nėra negrįžtamas: ne kiekvienas, kuris galvoja apie savižudybę, ketina tai daryti, ne kiekvienas, kuris ketina, bando nusižudyti ir ne kiekvienas, kuris bando žudytis, tikrai miršta. Galima sustabdyti savižudybę,- laiku ir teisingai įvertinus gresiančio pavojaus signalus. Jaunuoliai, bandantys nusižudyti, visai nenori mirti. Jie tik nori pabėgti nuo savo kančių. Suaugusieji dažnai nuvertina paauglių “liūdėjimus”, žinodami, kad jų problemos laikinos, bet patys jaunuoliai neturi pakankamai gyvenimo patyrimo ir platesnio požiūrio į gyvenimą. Jiems atrodo, kad tokie nelaimingi kaip dabar jie, jausis visada ir nėra jokios išeities, tik arba būti tokiam nelaimingam arba nusižudyti. Jaunuolių bandymą žudytis gali paskatinti ir aplinkoje vyraujanti “savižudiška atmosfera”. Jei dažnai kalbama apie savižudybę kaip apie visai priimtiną išeitį.