| | |

Biblija – labiausiai verčiama knyga

Biblija 2008 metais buvo labiausiai verčiama knyga. Apie šį Šventojo Rašo „primatą” pranešė Biblijos draugijų sąjunga, drauge pateikusi duomenų apie Šventraščio skaitomumą pasaulyje dabartiniu metu ir vertimų skaičių. Didžiosios Britanijos Readingo mieste įsikūrusios Draugijos duomenimis, visas Šventasis Raštas yra išvertas į 451 kalbą; tuo tarpu pavieniai biblijos tekstai yra išversti į 2479 kalbas. 95 procentai pasaulio gyventojų turi galimybę skaityti Šventąjį Rašą jiems suprantama kalba. Tarp naujausių Biblijos vertimų yra vertimai į keturias kalbas naudojamas keturiose Vakarų Afrikos šalyse Čade – sarų kalbą, Burkina Faso – dulų kalbą, Kongo Demokratinėje Respublikoje – larų kalbą ir Siera Leonėje – konų kalbą.

| | |

Kodėl aš pasitikiu Biblija

Galima privardinti daug Biblijos patikimumo priežasčių. Jokia kita knyga per visą žmonijos istoriją nebuvo taip išplitusi po pasaulį ir tiek kartų versta į kitas kalbas kaip Biblija. Šiandien ją visą arba jos dalis galima skaityti 2000 kalbų ir dialektų. Žinoma, ir nėra kitos knygos, kurios šitiek egzempliorių būtų parduota. Šie faktai tampa dar nuostabesni žinant, kad Biblija ilgą laiką buvo ir labiausiai pasaulyje persekiota knyga. Valdant Romos imperatoriams, viduramžiais bei naujaisiais laikais buvo ne vienąsyk uždrausta, bet neišnaikinta. Išskirtinai patikima Biblija ir kaip istorinė knyga, nes gerai pagrįsta archeologų ir istorikų. Permanentiškai išdygstantys praeities iškraipymo priekaištai kaskart laikosi tik tol, kol randami patikimi archeologiniai Biblijos teiginių įrodymai. Bet iš kur žinome, kad šiandien tikrai skaitome tai, kas parašyta prieš tūkstantmečius? Iki knygų spausdinimo išradimo prieš 500 metų, tekstai buvo perrašinėjami ranka – stačiai neįtikėtina, kad negalėjo pasitaikyti klaidų ar tyčinės klastotės?! Tai labai rimti klausimai, bet į juos atsakant buvo nustatyta, kad Biblijos raštai perteikti labai tiksliai ir patikimai. Tai patvirtina gausybė rankraščių – Naujojo Testamento tekstų graikiškų rankraščių išlikę per 5000 (daugelio kitų antikinių raštų vos po keletą). Senojo Testamento rankraščių išlikę mažiau, bet jie perteikti ypač rūpestingai ir tiksliai (kaip, pvz., rodo Izaijo tekstų Kumrano radiniai).

| | |

Kuo Biblija skiriasi nuo kitų pasaulinės literatūros knygų?

Daugeliu atžvilgių Biblija iš esmės skiriasi nuo visų kitų pasaulio istorijos knygų. Tai yra ypatingas, unikalus ir su nieku nepalyginamas kūrinys. Nors Biblija buvo rašoma daugiau kaip 1000 metų, ji nuostabiai vientisa: Biblija aprėpia ilgesnį nei pusantro tūkstantmečio laikotarpį, ir ją rašė maždaug 45 įvairiausios kilmės bei įvairiausių profesijų žmonės. Tarp jų – universiteto absolventas Mozė, aukštas kariškis Jozuė, vyriausybės premjeras Danielius, vynininkas Nehemijas, karalius Dovydas, piemuo Amosas, žvejys Petras, muitininkas Matas, gydytojas Lukas ir palapinių meistras Paulius. Biblijos knygos radosi pačiose netikėčiausiose vietose: dykumoje (Mozė), kalėjime (Jeremijas), rūmuose (Danielius), kelionėse (Lukas) arba tremtyje (Jonas), ir rašytojų vidinė būsena buvo pati įvairiausia – džiaugsmas ir meilė, baimė ir rūpestis, vargas ir nusivylimas. Nepaisant to, kad Biblijos kūrimas tęsėsi beprecedentį laiką – 60 kartų~ kad autoriai priklausė įvairiausiems visuomenės sluoksniams, jos tematika vieninga ir darni. Rašytojai aptaria šimtus temų harmoningai, tarsi pratęsia vienas kitą. Jei ištisų epochų skiriami visiškai skirtingų individualybių žmonės aprašinėtų tiek daug dalykų be Dievo veikimo, tokia struktūros vienovė niekaip nebūtų įmanoma. Ypač ryškiai, lyg raudonas siūlas, tęsiasi per visą Bibliją mokymas apie Dievą ir žmonių išganymo istorija. Jokioje kitoje knygoje, išskyrus Bibliją, neaptinkame tokios literatūrinių žanrų gausos (žr. Priedo I d.T58 skirsnį).

| | |

Siela, dvasia ir širdis – Biblija apie žmogų

Siela, dvasia ir širdis – tai sąvokos, kurias kiekvienas iš mūsų savaip suprantame. Siela yra tai, kas nemirtinga mumyse; dvasia daugeliui – mūsų galvoje esantis nematerialumas; o širdis yra mūsų emocijų centras. Tačiau jokioje kitoje srityje nekrikščioniškieji ir klaidingi įvaizdžiai neužtemdė aiškaus ir objektyvaus Biblijos pranešimo taip kaip mokyme apie žmogų. Tad norėtume naujai paaiškinti trijų pavadinime esančių žodžių reikšmes ir panagrinėti, ką gi Biblija rašo apie sielą, dvasią ir širdį? Siela yra viena svarbiausių ir dažniausiai vartojamų sąvokų Biblijoje; ji apibūdina visą žmogų. Hebrajų kalba žodis siela (nefeš) Senajame Testamente aptinkamas maždaug 800 kartų, jį atitinkantis graikų kalbos žodis (psyche) Naujajame Testamente – maždaug 100 vietų. Abiejų žodžių pagrindinė reikšmė yra ne kas kita, kaip gerklė, kvėpavimas, oro dvelktelėjimas, dvelksmas, gyvybės alsavimas. Galbūt kam nors užkliuvo žodis „visas” – kodėl visą žmogų? Argi siela yra ne tai, kas žmoguje? Jau pirmoje Biblijos knygoje randame vieną svarbiausių vietų apie žmogų ir jo sielą. Pradžios knygoje 2,7 parašyta: „Ir Viešpats Dievas sukūrė žmogų iš žemės ir dulkių ir įkvėpė į jo veidą gyvybės kvapą, padarydamas žmogų gyva siela”. Dievas sukūrė žmogų kaip sielą, taigi žmogus yra siela. Šiuo atveju siela reiškia tik gyvą būtybę, į kurią Dievas įkvėpė gyvybę.

| | |

Įdomūs faktai apie Bibliją

Iš visų knygų, išėjusių iš spausdinimo per pastaruosius 50 metų, Biblija lieka pati paklausiausia knyga rinkoje iki šiol. Biblija buvo parašyta beveik 40 autorių, gyvenusiu tarp 1600-1500 m. prieš m.e. – 100 m. m.e. Visi Biblijos knygų autoriai buvo įkvėpti Šventosios Dvasios: “nes pranašystė niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės” (2 Pt. 1,21). “Apie tai ir kalbame ne žodžiais, kurių moko žmogiškoji išmintis, bet tais, kurių moko Šventoji Dvasia, – dvasinius dalykus gretindami su dvasiniais.” (1 Kor. 2,13). 1981 m. gruodžio 31 dienai pilnas Biblijos tekstas buvo išverstas į 277 kalbas, Naujausis Testamentas – į 518, o atskiri Naujojo ir Senojo Testamento tekstai – į 944 kalbas ir tarmes. Apie 1228 m. Steponas Langtonas pirmasis padalino Bibliją į skyrius, kurie nepakito iki šiol. 1448 m. R. Natanas paskirstė Senojo Testamento skyrius į eilutes, o 1551 metais R. Stefanusas paskirstė Naujojo Testamento skyrius į eilutes.

| | |

Kaip skaityti Bibliją

1. Pasimelsk, prieš pradėdamas skaityti

Be Šv. Dvasios apšvietimo, remiantis vien savo supratimu, sunku suprasti, ką Dievo Žodis tau nori pasakyti. Kreipdamasis į Dievą maldoje, būk nuoširdus, dalinkis su Juo viskuo, ką išgyveni ir kaip jautiesi. Dalinkis savo džiaugsmais ir rūpesčiais. Prašyk, kad Dievas kalbėtų tau į konkrečias tavo gyvenimo situacijas.

2. Skaityk Bibliją atidžiai

Atkreipk dėmesį į pažadus, kuriuos Jis duoda tau, į pamokymus, kurie tau nauji. Vėl iš naujo perskaityk tekstą. Įsigilink į tas vietas kurios tau „tikrai kalba”. Paklausk Jėzaus, kas Jis nori tau asmeniškai pasakyti, kurią gyvenimo sritį Jis nori paliesti.

3. Skaityk Bibliją reguliariai

Tavo siela kasdien trokšta maisto. Galvok apie tai, ką Jėzus pasake: “Žmogus gyvas nevien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų”.

| | |

Koks, pagal Bibliją, turi būti tikinčiojo požiūris į supančią visuomenę?

Biblijoje šis klausimas nagrinėjamas per miesto temą. Pradžios knygoje į miestus žvelgiama nepatikliai. Kainas, smurto žmogus, tampa pirmuoju miesto statytoju (žr. Pradžios 4, 17). Babelis ir Sodoma – vietos, kur žmonės siekia netikros autonomijos, užmiršdami savo būties Šaltinį. Tikintieji, priešingai, seka Abraomo pėdomis (žr. Pradžios 12, 1-4), gyvena kaip piligrimai kelyje kitų horizontų link, kaip kompasą turėdami tik tikėjimą. Vėliau atsiranda dar vienas miestas: Jeruzalė, Taikos miestas, pastatytas ne ant žmogaus savęs išaukštinimo, bet ant Dievo pažado. Jo egzistencija rodo, kad tikėjimas nebėga nuo šio pasaulio realijų, bet veda į naują būdą gyventi kartu teisingume ir solidarume. Tačiau čia nėra nieko užprogramuoto amžiams. Net Jeruzalė gali būti neištikima savo pašaukimui, jei čia gyvenantys neina Viešpaties keliais. Praktikuodama neteisingumą, „Siono dukra” tampa kekše (žr. Izaijo 1, 21-23). Tačiau tikintieji visada laukia ateinant teisingo karaliaus, ko nors pasiųsto Dievo apvalyti jo miestą ir padaryti jį švyturiu bei traukos poliu visam pasauliui (žr. Izaijo 2, 2-4). Jėzaus mokiniai šį teisingą karalių tapatino su savo Mokytojo asmeniu. Bet Jėzus, kuris numirė atstumtas ir išmestas už miesto (žr. Hebrajams 13, 12-14), neįkūrė jokios žemiškos karalystės. Todėl jo sekėjai lieka „ateiviai ir svečiai” (1 Petro 2, 11) visuomenėje, kuri yra abejinga ir net priešiška jų siekiams. Tačiau jie nelieka gynyboje, pasiruošę vien duoti atkirtį.

| | |

Susitaikymo sakramentas

Išpažintis, atgailos sakramentas, vadinamas ir susitaikymo sakramentu. Bažnyčia tuo būdu nori pabrėžti VIENIJIMĄSI, ryšį tarp žmogaus ir Dievo, užmezgamą per šį sakramentą. Juk atgailos tikslas – labiau pamilti Dievą ir visiškai jam save pavesti. Daugelis mūsų dažnai atliekame išpažintį, todėl kyla įpročio, rutinos, formalizmo pavojus. Išpažinties negalime laikyti vienu iš dvasinių pratimų. Tai yra sakramentas, paties Kristaus duotas ženklas, per kurį Dievas tikrai paliečia žmogų. Šis sakramentas yra paties Jėzaus parodytas kelias pas Tėvą. Dažnai trūksta gilesnio susitaikymo sakramento supratimo. Daugiausia dėmesio skiriama šiam sakramentui ruošiant Pirmajai Komunijai, tačiau 10 metų vaikas negali suvokti viso slėpinio, vykstančio per šias apeigas. Daugelis visą gyvenimą taip ir pasilieka šiame etape. Tuo tarpu susitaikymas, kaip ir visos kitos tikėjimo tiesos turi būti nuolat peržiūrimas kiekvienu nauju žmogaus vystymosi etapu: vaikystėje, brendimo laiku, jaunystėje, suaugus. Kitaip išaugęs iš vaiko amžiaus paprasčiausiai jo atsisakys arba atlikinės infantiliškai. Kiekviena nauja situacija, naujos pareigos, sunkumai, pagundos, nuodėmės pareikalauja naujai pažvelgti į šį sakramentą. Žmogus turi iš naujo atrasti jo prasmę ir vertę – taip jis taps pagalba ir sustiprinimu. Kas yra susitaikymo sakramentas? Reikia suvokti pavojų į šį sakramentą žvelgti vien formaliai ir teisiškai.

| | |

Atgailos ir susitaikinimo sakramentas

Visais savo etapais ir lygmenimis Sinodas didelį dėmesį skyrė sakramentiniam ženklui, žyminčiam ir sykiu įgyvendinančiam atgailą ir susitaikinimą. Žinoma, šis sakramentas neapima visko, kas nusakoma atsivertimo ir susitaikinimo sąvokomis. Iš tiesų Bažnyčia nuo pat savo pradžios pripažįsta ir brangina daug įvairių atgailos formų: liturginio ar paraliturginio pobūdžio, pradedant nuo gailesčio akto per Mišias bei permaldavimo apeigų ir baigiant piligriminėmis kelionėmis, arba asketinio pobūdžio, tokių kaip, pavyzdžiui, pasninkas. Tačiau tarp visų šių aktų nė vieno nėra reikšmingesnio, dieviškai veiksmingesnio, iškilesnio ir sykiu kaip apeigos prieinamesnio už Atgailos sakramentą. Pasirengimo laikotarpiu, vėliau daugelio posėdžių metu, taip pat darbo grupėse ir baigiamosiose Propositiones Sinodas susidurdavo su dažnai kartojama ir įvairiu tonu bei turiniu reiškiama ištarme: Atgailos sakramentas išgyvena krizę. Sinodas į tai atsižvelgė. Jis rekomendavo imtis nuodugnios katechezės ir sykiu ne mažiau nuodugniai teologiškai, istoriškai, psichologiškai, sociologiškai ir teisiškai ištirti atgailą apskritai ir Atgailos sakramentą konkrečiai. Visa tai, Sinodo manymu, turėjo atskleisti krizės priežastis ir parodyti kelią į pozityvų sprendimą žmonijos gerovės labui. Sykiu Sinodas aiškiai patvirtino tai, ką Bažnyčios tikėjimas sako apie šį sakramentą, Kristaus atperkamojo kraujo galia suteikiantį visiems krikščionims ir visai tikinčiųjų bendruomenei atleidimo tikrumą.

| | |

Kun. Aušvydas Belickas. Kodėl „neveikia“ išpažintis?

Atgaila daugeliui yra tik išpažintis. O tai yra tik viena iš penkių Susitaikinimo sakramento dalių, kurios visos yra labai svarbios. Dar vysk. Paltaroko Katalikų Bažnyčios Katekizme parašyta: kad atgaila būtų gera, reikia nuodėmes atsiminti, jas apgailėti, pasiryžti nekartoti, atlikti išpažintį, atsilyginti ir taisytis. Jei tinkamai neišpildoma kuri nors dalis, vadinasi, atgaila nėra gera. Kartais pokalbyje žmogų paklausiu, kokį sakramentą priima eidamas išpažinties. Dažnai sutrinka. Atsakymas būna – „išpažintį”. Tokio sakramento nėra. Yra Atgailos arba Susitaikinimo sakramentas. Klausiu: kokios yra dalys? Ir ne kiekvienas žino, kaip atsakyti. Žmonės dažnai nežino visų Atgailos sakramento dalių ir pamini tik vieną dalį – ketvirtą – išpažintį. Žinoma, mes galime suponuoti, kad jis išpildo ir kitas dalis – formaliai prisimena savo nuodėmes ir t.t., tačiau dažniausiai ir prisiminti nėra ko – nuodėmių sąrašas seniai sudarytas ir visąlaik kartojasi. Tariamai pasirengta priimti Atgailos sakramentą jau labai seniai, dabar viskas tik aklai kartojama. Taip būna ir žmonės tai daro vedami to „apeiginio” tikėjimo, kurio net tikėjimu nepavadinčiau. Tuomet nenuostabu, kad nėra nei vidinių, nei elgesio pokyčių. Iš esmės Susitaikinimo sakramentas nieko nekeičia – nes aiškiai yra užbrėžta riba, kurios Dievas negali peržengti, ir žmogus Jo neįsileidžia į dvasios gelmes. Ta riba – tai žmogaus širdis. Ten žmogus Dievo neįsileidžia visiškai.