| | |

Kaip psichologiniu požiūriu vertintina išpažintis?

Išpažintis psichologijoje nėra plačiai analizuojama, nors kai kurie autoriai diskutuoja apie jos psichologinį poveikį žmogui, jos panašumus ir skirtumus su psichoterapija. Pabrėžiu, kad tai – tik diskusija apie psichologinį poveikį, nes juk išpažinties centras yra žmogaus santykis su Dievu, o ne jo psichologinio komforto ar diskomforto jausmai. Pasirengimas išpažinčiai yra labai svarbi jos dalis. Tai procesas, kurio metu žmogus naujai pažvelgia į savo gyvenimą, tarsi pasveria kasdienius veiksmus ir žodžius, padarytus ir pasakytus apgalvotai ar impulsyviai. Peržvelgdamas tuos įvykius, jis sulygina juos su savo vertybėmis, moralinėmis normomis. Pasirengimas išpažinčiai yra labai svarbi jos dalis. Tai procesas, kurio metu žmogus naujai pažvelgia į savo gyvenimą, tarsi pasveria kasdienius veiksmus ir žodžius, padarytus ir pasakytus apgalvotai ar impulsyviai. Peržvelgdamas tuos įvykius, jis sulygina juos su savo vertybėmis, moralinėmis normomis. Norom ar nenorom jis pastebi, kad yra didelis skirtumas tarp to, kuo norėtų būti ir kaip yra iš tiesų. Tai skausmingas psichologinis procesas, leidžiantis geriau įsisąmoninti savo moralines normas bei vertybes, taikyti jas gyvenimo kasdienybėje. Rengiantis išpažinčiai, kaltės jausmas, nuodėmės išgyvenimas gali būti labai slegiantys. Išpažinčiai besirengiantis žmogus gali sąmoningai ar nesąmoningai jų vengti. Šie stiprūs kaltės jausmai gali tapti pretekstu atidėti išpažintį, vengti jos.

| | |

Tėvas Antonijus: Išpažinties tikslas ir nuodėmės esmė (I)

Išpažinties tema tarsi visiškai nereikalinga žmonėms, kurie gimė ir buvo išugdyti Bažnyčioje. Tačiau, matant kokia bevaisė dažnai būna žmogaus išpažintis (kalbu tiek apie kitus, tiek apie save), tenka nuolat susimąstyti: kas yra išpažintis? Kodėl mes išpažįstame savo kaltes, kuo ji įpareigoja, į ką veda? Kai apmąstau savas išpažintis arba tas, kurias teko išklausyti, man atrodo, kad labai dažnai išpažintis yra akimirka, kai mes paprasčiausiai norime nusimesti naštą, norime išsivaduoti nuo kankinančios nuodėmių svorio, idant būtų lengviau gyventi. Vienas berniukas, kurio sesuo paklausė, kodėl jis eina išpažinties, pasakė: tam, kad, numetus buvusių nuodėmių dalį, atsilaisvintų vieta naujoms nuodėmėms. Man regis, jog tai nėra vien tik šio berniuko požiūris, tai daugelio suaugusiųjų požiūris. Ateiname išpažinties norėdami palengvinti savo sielą, siekdami nusimesti praeities naštą. Tačiau ar ateiname tam, kad iš esmės susitaikytume su Dievu, susitaikytume su savo sąžine, susitaikytume su savo artimaisiais, išlaisvėtume nuo praeities, idant galėtume pradėti naują gyvenimą? Tai pirmas klausimas, kurį kiekvienas iš mūsų turi permąstyti. Ne tik tam, kad susidarytume savo nuomonę, bet kad atgailautume, jei iš tiesų kaip tas berniukas ateiname išpažinties tik norėdami nusimesti dalį naštos, kad būtų lengviau gyventi, bet ne siekdami atsiversti iš nuodėmingos praeities. Kai kalbu apie „nuodėmingą praeitį”, nekalbu apie tai, kas mumyse yra netobulo, nes tai – viso gyvenimo darbas.

| | |

Br. kun. Jurdanas Statkus OFM: Išpažintis. Pats Sutaikinimo sakramentas yra malda

Kodėl sunkoka prikalbinti kunigus pakalbėti apie išpažinties sakramentą viešai internete? Nežinau. Kiekvienam savo. Vieni drovesni, vengia viešumos. Kiti gal bijo kritikos, neduok Dieve, ką nors ne taip pasakys. Tretiems trūksta laiko. Manau, svariausias argumentas yra tyla su sakramentinio slaptumo ženklu, kuri kartais uždengia ir katechezę šio sakramento atžvilgiu. Neužtenka tik vaikučius parengti pirmajai išpažinčiai Pirmosios komunijos proga. Svariau mintis padėlioti galėtų ir turėtų profesūra, ypač šio dalyko specialistai. Nors gali atsitikti, kad jie tik sausi teoretikai, nė karto nesuteikę tikinčiajam to sakramento, apie kurį moko. Pamenu vieną savo profesorių, turintį mokslo laipsnių, kunigą, aiškiai ir įdomiai mokantį apie ligonio patepimą, ir kaip pats viešai per paskaitas prisipažino, dar ne karto iki tol jo nesuteiktą. Kodėl pats sutikote kalbėti? Pati žinai, nelabai noriai. Viena yra pakalbėti su žmogumi akis į akį apie jam rūpimus dalykus ar kur grupėje prie kavos puodelio, kita – daryti masinį šou. Pagalvojau, jei bent vienai dūšiai kažkas paaiškės ar kuo tas padės, gal verta. Minėjote pirmąją išpažintį, kurią turėjome visi tikintieji, bet ką pasakytum, kaip jauteisi pirmąkart eidamas į klausyklą klausyti išpažinčių? Tiesą pasakius jaudinausi, dar zakristijoje pajutau, kaip prie nugaros prilipo drabužiai, ir, rodos, linko keliai. Saujoje net nešiausi špargalkę, kur buvau užsirašęs išrišimo formulę, jeigu netyčia atmintyje „užstrigtų”.

| | |

Pseudokrikščioniškas požiūris į išpažintį

Bažnyčioje įsivyravo požiūris į kunigą kaip į kokį tarną, „tenkinantį” parapijiečių dvasinius poreikius. Parapija kaip organizacija nori, kad kunigas būtų tarytum veidrodis, į kurį žvelgdami žmonės galėtų kontempliuoti savo tobulybę. Argi kunigas neprivalo visuomet kai kam dėkoti ir ką nors liaupsinti už uolumą, materialinę paramą, dosnumą? Nuodėmes slepia „išpažinties paslapties” apribojimas ir intymumas, o išoriškai viskas atrodo puikiai. Ši pasitenkinimo, moralinio apsnūdimo dvasia yra persmelkusi skersai išilgai mūsų bažnytinį gyvenimą. Bažnyčios „sėkmės” mastas nustatomas, remiantis jos materialiniais pasiekimais, pamaldų lankomumu, parapijiečių skaičiumi. Tačiau ar belieka vietos atgailai? Jos beveik nematyti pačioje Bažnyčios skelbimo ir veiklos sąrangoje. Kunigas ragina savo parapijiečius daryti vis didesnę pažangą, pasiekti vis daugiau „laimėjimų”, laikytis įstatymų ir papročių, o jam pačiam „šis pasaulis” nebėra „kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė” (1 Jn 2, 16), nes jis netiki, kad Bažnyčia iš tiesų yra išgelbėjimas žūstantiesiems, o ne religinė institucija, skirta vidutiniškai patenkinti vidutiniškus „tikrųjų parapijos narių dvasinius poreikius…” Susiklosčius tokioms dvasinėms aplinkybėms, pseudokrikščioniškai situacijai, išpažintis tampa tuo, kuo ji yra tapusi: viena iš daugelio „religinių pareigų”, kurią kartą per metus privalu įvykdyti, kad išliktų nesulaužyta atsieta kanoninė norma.

| | |

Apklausos ir išpažintis

Keistas šis pasaulis. Seniau žmogus, ar laikosi Dievo įsakymų, pasisakydavo tik per išpažintį klebonui, o dabar – per sociologinę apklausą. Taip pat ir datą, kada paskutinį kartą buvai išpažinties, atrodo, pasisakome pradėdami išpažintį, tačiau ir tai jau nebėra jokia paslaptis visažiniams sociologams. Tokios ironiškos mintys aplankė, sužinojus apie savaitraščio „Veidas” organizuotą Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų telefoninę apklausą, kuri pabandė atskleisti kai kuriuos mūsų religingumo bruožus. Na, o jei be ironijos, tai sumanymas geras. Nors tokio pobūdžio (telefoninės) apklausos pasižymi didžiausia paklaidos galimybe, be to, ji buvo vykdoma didžiuosiuose miestuose aplenkiant provinciją, tačiau nūdienos pastoracijai visuomenės nuomonės tyrimai yra svarbūs dalykai. Jie gali tapti „laiko ženklais”, kuriuos skaitydamas, Bažnyčios aktyvas persvarsto savo apaštalavimo prioritetus. Deja, tokių tyrimų daug nėra, tad kiekvienas bandymas išsiaiškinti, koks yra bendras mūsų religinio gyvenimo vaizdas, sveikintinas. Gal labiausiai nustebino, kad į klausimą „Ar gyvenate pagal dešimt Dievo įsakymų?” 38 proc. atsakė „taip”. Paradoksalu, bet pagalvojau, jog tie 4,6 proc. apklaustųjų, kurie tvirtino, kad šiais laikais neįmanoma laikytis Dievo įsakymų, yra tam tikra prasme nuoširdesni už tuos, kurie teigė, kad jų laikosi. Juk apaštalas Paulius suformulavo pačią krikščionybės esmę – žmogus nepajėgus gyventi pagal įsakymus, todėl jam reikia gelbėtojo Kristaus.

| | |

„Išlaisvinimo malda ir egzorcizmas”

Nuo žmonijos istorijoje nuo pat pradžios egzistuoja asmeninis blogis. Mūsų išganytojas Jėzus Kristus atėjo mus išvaduoti ne tik iš nuodėmės ir nuo amžinosios mirties, bet taip pat nuo pikto galybės, nuo šėtono ir demono (piktųjų dvasių). Jėzaus Kristaus išganingąja Kančia, Mirtimi ir Prisikėlimu iš mirusiųjų galutinai įveiktos blogio jėgos privalo trauktis iš kelio besiartinančiai Dievo karalystei. Puolusieji angelai, tragiškai pasirinkę blogį, pasipriešinę Dievui, buvo nublokšti į žemę, kur dar „trumpą laiką” prieš galutinį pasmerkimą ir amžinąją bausmę turi galimybę veikti. Žinodami, kad turi nedaug lai¬ko, jie klaidina žmones ir daro jiems bloga, suteikia kančių, gundo priešintis Dievui ir veda į mirtį. Dėl to kyla klausimas, ar įmanoma žmogų apsaugoti arba išvaduoti nuo piktųjų dvasių įtakos klausimas. Žmonijos istorijoje buvo nemažai bandymų užkeikti piktąsias dvasias, veikti jas įvairiomis aukomis, atkerėjimais, magiškomis piktųjų dvasių išvarymo arba atbaidymo apeigomis. Šios praktikos neišsprendžia pikto problemos ir yra tik saviapgaulė – neva žmogus pats pajėgus išsivaduoti nuo dvasinių pikto jėgų įtakos. Minėtos pastangos neretai gali pašalinti išorinius pikto simptomus, neišraudamos jų šaknų. Iš tikro jos veda į dar blogesnę pavergimo būklę. Kai kuriose religijose netrūksta ir apsėdimo būsenų kaip ypatingo susivienijimo su dievybe (demonu) formos.

| | |

Lietuvos egzorcistai buriasi į asociaciją

Bažnyčiai palaiminus egzorcistų prašymą, netrukus Lietuvoje pradės veikti juos vienijanti asociacija. Į asociaciją susibūrę egzorcistai tikisi ne tik dalytis darbo patirtimi, bet ir ištiesti vienas kitam pagalbos ranką išvarant piktąsias dvasias. Bažnyčios hierarchai tikisi, kad mūsų šalies egzorcistus suvienysianti organizacija padės palaikyti ryšį su kitų šalių kovotojais su piktosiomis dvasiomis. Į Kurtuvėnų miestelio Šiaulių rajone kleboniją per mėnesį užsuka bent keli piktųjų dvasių apsėsti žmonės. Čia jie ieško ir tikisi sulaukti klebono Kęstučio Daknevičiaus pagalbos. Jis – vienas iš šešių Lietuvos egzorcistų, padedančių žmonėms atsikratyti piktųjų dvasių ir apvalančių sielą nuo velnio. Egzorcistas tikino, kad piktųjų dvasių apsėdimai šiandien Lietuvoje – rimta problema. “Atvyksta tikrai nemažai žmonių, kuriems reikia pagalbos. Tikrųjų apsėdimų tarp jų gal ne tiek ir daug, tačiau daugumos atvykėlių atvejai tikrai rimti”, – pasakojo K.Daknevičius. K.Daknevičius buvo vienas idėjos suburti kunigus egzorcistus į asociaciją iniciatorių. “Būna labai rimtų atvejų, kai vieno egzorcisto nepakanka, reikia prašyti pagalbos. Asociacija mums padėtų ir šiame reikale”, – pasakojo jis. Draugėn susibūrę Lietuvos egzorcistai bendrautų ne tik tarpusavyje, bet ir su kolegomis iš kitų šalių. Prieš kelias dienas posėdžiavę mūsų šalies Bažnyčios hierarchai patikėjo Lietuvos vyskupų konferencijos Nuolatinei Tarybai patvirtinti būsimosios organizacijos statutą.

| | |

Vatikane prasidėjo egzorcizmo ir demonologijos kursai kunigams

Vienas Vatikano universitetų siūlo specialius kursus kunigams, norintiems tapti demonologais ir egzorcistais. “Nėra abejonių, jog mūsų amžiuje velnias dažnai kišasi į žmonių gyvenimus”, – pareiškė tėvas Paolas Skarafonis (Paolo Scarafoni) kursą klausyti pradėjusiems studentams, kurie mokysis susidoroti su demonais, jei gyvenime bus lemta su jais susitikti. “Ne kiekvienas iš jūsų taps egzorcistu, bet kiekvienas kunigas privalo žinoti, kaip atskirti psichikos sutrikimus nuo piktosios dvasios pasireiškimo”, – sakė jis. Keturis mėnesius truksiantys kursai “Egzorcizmas ir išlaisvinimo maldos” dėstomi “Pontifical Regina Apostolorum” universitete Romos priemiestyje. Į juos susirinko apie 120 studentų iš viso pasaulio. Jie klausysis paskaitų apie satanizmo ir demonų apsėdimo ganytojiškuosius, dvasinius, teologinius, liturginius, medicininius, teisinius ir kriminologinius aspektus. Vienas kunigas, prašęs neviešinti jo pavardės, pasakojo kursuose dalyvauti nusprendęs po to, kai jaunos jo parapijos merginos išpažinties metu patyrė “keistų pasikeitimų”. “Pasikeitė merginos balsas ir veidas. Ji pradėjo kalbėti kalba, kurios negalėjo žinoti. Neretai susiduriu su panašios bėdos kamuojamais žmonėmis, kurių daug daugiau, nei įsivaizduojame”, – sakė kunigas. “Jei po kursų vyresnybė nuspręs, jog turėčiau tapti egzorcistu, priimsiu šią naštą”, – pridūrė jis.

| | |

Galingiausias egzorcizmas

Egzorcizmas yra oficiali Bažnyčios malda už savo bendruomenės narį, kenčiantį dėl stipraus piktosios dvasios varginimo. Jį patiriame visi, bet dėl įvairių priežasčių – dažniausiai dėl mūsų pačių kaltės – pasitaiko varginimų, pranokstančių žmogaus jėgas. Tada ir prireikia egzorcisto maldos. Tačiau šios tarnystės nedera perdėtai vertinti. Jei mūsų tikėjimas būtų teisingai išugdytas, jos išvis nereikėtų. Tamsiais vadinamais viduramžiais ši tarnystė Bažnyčioje netgi buvo primiršta – tuomet žmonės aktyviai skelbė Evangeliją, kovojo už tikėjimo grynumą, o ne diskutavo, kuo tikėti. Šventajame Rašte ir Bažnyčios mąstytojų veikaluose aiškiai sakoma: mumyse „plečiantis Kristui”, skleidžiantis Šventajai Dvasiai, piktoji dvasia traukiasi savaime. Nors varginimas gali likti. Žinome, kad buvo varginami netgi tokie šventieji, kaip Jonas Marija Vianėjus ar Jonas Boskas. Tai tarsi „patvirtinimas”, kad žmogus eina teisingu keliu. Kitados egzorcistas tarp Bažnyčios tarnysčių, kurioms reikalingas paskyrimas, pagal svarbą buvo viena paskutinių. Kadangi šiandien žmonės užsiima begale įvairių tikėjimo praktikų, visiškai nesusijusių su Kristumi, ir patenka į kitų jėgų priklausomybę, egzorcizmas vėl tampa labai aktualia malda. Tačiau tai ne vienintelė priemonė, tik gelbėjimosi ratas jau pakliuvusiems į piktojo nagus. O tokių žmonių, pvz., kad ir ieškančių įvairių magų Rytuose, dabar labai daug: susiklosčiusią padėtį būtų galima vadinti kone epidemija.

| | |

Egzorcizmas

Egzorcizmas – blogio dvasių ar demonų išvarymas iš žmonių, vietų arba daiktų, kur jie yra įsikūniję. Pats pavadinimas yra kilęs iš graikiško atitikmens “exorkizein”, kas išvertus ir reikštų “nelabos jėgos išvarymą”. Medicininės pažangos dėka šiandien mažiau tikinčiųjų “piktosios dvasios įsikūnijimu į žmogų”. Krikščioniškas tikėjimas velnio išvarymu, žinia, nėra šiuolaikinis reiškinys. Naujajame Testamente galima surasti istorijų, kuriose pasakojama, kaip Kristus išvijęs demonus, užvaldžiusius žmonių kūnus. Kad ir Evangelijoje pagal Morkų, penktame skyriuje rašoma, kaip Kristus išvijęs demoną, vardu Legionas: “Šventykloje buvo žmogus, užvaldytas blogio jėgos”. Kristus išvijęs nelabąjį sakydamas: “Nutilk ir palik jį.-Tada blogio dvasia garsiai rėkdama išėjo iš žmogaus kūno”. Teisybės dėlei reikia paminėti, kad panašūs pasakojimai gali sukelti klaidinantį įspūdį apie tokių atvejų skaitlingumą, be to, senovės izraelitai bet kokias tuometine medicina nepaaiškinamas ligas priskirdavo “apsėdimui”. Viduramžiais “velnio apsėdimas” buvo toks paplitęs reiškinys, jog priminė psichinę epidemiją. Tipišku pavyzdžiu galima laikyti vienuoles uršulietes iš Loudun miesto Prancūzijoje. Nors ir po šiai dienai nežinoma tikroji jų pamišimo priežastis, psichiatrijos profesorius V.P. Osipovas pateikia savo versiją: ” Aristokratei Žanai de Belfil, vienai iš vienuolyno vyresniųjų, naktimis ėmė vaidentis ne per seniausiai mirusio vienuolyno prioro šmėkla.