Mūsų protas – kaip nuo sąmonės neatskirta atvira erdvė, jis neturi spalvos, kvapo, jis nėra daiktas. Proto rasti neįmanoma, t.y. neįmanoma į jį parodyti pirštu, todėl sakome, kad jis kaip atvira erdvė. Erdvė – tai galimybė, joje viskas gali vykti. Sakome, kad protas kaip aiški šviesa – viskas aišku, viską galime patirti. Mums reikia išbandyti, kad proto galimybės pasireiškia kaip stebėjimas, vystymas, žinojimas, kad jis nėra juoda skylė, nors proto surasti ir neįmanoma. Nėra jokios sielos, nes nėra nieko, kas egzistuotų atskirai nuo visumos. Prašvitimas visą laiką mumyse. Ta proto būsena niekada negimė ir niekada nemirs, taigi mes esame nemirtingi. Bet dėl nežinojimo protas projektuoja įvairius sapnus, pavyzdžiui, dabar sapnuojame, kad esame žmonėmis. Bet tai tik sapnas. Jeigu mes atpažįstame, kad tai sapnas, tada prisirišimas prie kūno ir prie mąstymo, kad esame žmonėmis, dingsta. Tada save ir kitus patiriame ne kaip žmones, bet kaip spinduliuojančią aiškią šviesą. Nesakau, kad tai šviečiančios lempos šviesa, bet kad ta šviesa yra kaip erdvė, vibruojanti, švytinti, kad tai yra proto sąmoningumas. Budizmas sako, kad tai ir yra džiaugsmo būsena, kurią reikia atpažinti.