Kartais tam, kad suprastumėte, jog nepasitikite savimi ir save nuvertinate, visai nebūtina atlikti psichologinių testų arba skaityti literatūrą šia tema. Pakanka iškelti sau realų tikslą, pavyzdžiui, uždirbti kitąmet daugiau negu šiemet ir įsiklausyti į savo vidinį balsą.

Jeigu jis, užuot numatęs, kaip tai galima būtų įgyvendinti, prabils: „Vargu… Aš nesugebėsiu… Aplinkybės stipresnės…“, diagnozė aiški – jūs nepasitikite savimi.

Nepasitikėjimas savimi

Pagrindinė savimi nepasitikinčių žmonių savybė – nenoras imtis iniciatyvos ir įsitikinimas, kad nuo jų pačių niekas nepriklauso. Ir ką gi daryti, jeigu jūs tokia? Išvadinti save nevykėle ir kamputyje apsipilti ašaromis? Žinoma, ne.

„Nesiseka karjera? Jūsų nevertina vadovas? Negerbia kolegos? Nesijaudinkit, jūs ne vienas! Jūs – nulis…“. Šis nelinksmas juokelis jau kelintą kartą atklysta į mano elektroninio pašto dėžutę. Iš pradžių šiek tiek nusistebėjau dėl sparčiai didėjančio jo populiarumo, tačiau po to supratau, kad jis atspindi daugelio iš mūsų žemo savęs vertinimo būseną. Nepasitikėjimą savimi galima koreguoti, o žemą savęs vertinimą – kelti.

Kaip išsivaduoti iš uždaro nepasitikėjimo savimi rato? Rašydama šį straipsnį atlikau nedidelę apklausą. Dauguma mano apklaustų merginų žemai vertino tas pačias profesines savybes. Daugumai iš jų atrodė, kad jų silpnoji vieta yra pati silpniausia, jų problemos pačios didžiausios ir išvis vargu ar jos kada susiras normalų darbą. O vaikinai, užuot sąžiningai kalbėję apie savo silpnąsias vietas, vardijo tik privalumus. Galbūt turime iš jų ko pasimokyti? Kaip trūkumus paversti privalumais?

„Aš neturiu gero išsilavinimo“

Dažnai tai būna nepasitikėjimo savimi priežastis. Egzistuoja begalės variacijų: nuo „kam reikalingas mano pedagoginis išsilavinimas, įgytas Šiaulių universitete“ iki „Teisės universitete aš buvau ne pati geriausia studentė“. Pažįstama, ar ne?

Kita medalio pusė. Ką besakytumėte, kažkokį išsilavinimą jūs vis dėlto įgijote, ir galbūt ne tokį jau blogą. Kad būtumėte gera specialistė, nebūtina baigti Oksfordo universitetą, juk daug svarbiau tai, ką jūs realiai mokate ir sugebate daryti. Dauguma vadovų žino garsesnių kolegijų ir universitetų pavadinimus ir paprastai jie reaguoja ne į patį pavadinimą, o į jūsų požiūrį.

Todėl nustokite teisintis: „Žinote, aš baigiau vieną tokią kolegiją… buvusį technikumą, na, jūs turbūt nežinote…“ ir drąsiai pereikite prie jūsų išsilavinimo specifikos – ne tik teorinių žinių, bet ir įgytų praktinių įgūdžių (jūsų išsilavinimo privalumų). Svarbiausia – pati patikėti pačia savimi.

„Aš neturiu darbo patirties“

Taip išties būna. Tačiau galime pasidžiaugti, kad darbo skelbimai, kur reikalaujama darbo stažo, ne mažesnio kaip penkeri metai, ir amžiaus, ne vyresnio kaip dvidešimt penkeri metai, tampa vis retesni. Galbūt jūs turite darbo patirties kitoje srityje arba visa jūsų darbo patirtis – „studentiški“ darbai vasaros metu.

Kita medalio pusė. Kaip žinia, patirties galima įgyti. Kažkada mes visos neturėjome patirties, kaip bendrauti su vyrais, auginti vaikus ar pan. Jeigu įveikėte šią sudėtingą gyvenimo užduotį, greičiausiai sugebėsite įgyti ir profesinių įgūdžių. Be to, naują darbuotoją dažnai lengviau ko nors išmokyti naujai negu pakeisti seno darbuotojo turimus įpročius.

„Aš neturiu karjeros pasiekimų“

Kaip aš eisiu į naują darbą, jeigu nesugebėjau nieko pasiekti senajame? Ką parašysiu savo gyvenimo aprašyme? Kam aš reikalinga tokia – niekuo neypatinga? Panašūs klausimai kyla ne vieno žmogaus galvoje.

Kita medalio pusė. Sunku patikėti, kad turite vien tik trūkumų ir jokių privalumų. Jei tai būtų tiesa, būtumėte unikali darbo rinkoje ir jau vien dėl to turėtumėte paklausą. Greičiausiai yra tam tikra profesinė sritis, su kuria jūs puikiai susitvarkote. Ir turbūt galima būtų surasti užduočių, kurioms tinka būtent jūsų sugebėjimai.

„Bijau eiti į pokalbį su darbdaviu“

Nežiūrint į tai, kad apie bendravimą su darbdaviu prirašyta tonos literatūros, pats pokalbis su juo vis tiek kelia didelę emocinę įtampą. Mažai kas sugeba jį įvertinti kaip dviejų suinteresuotų pusių pasikalbėjimą, siekiant abiem priimtinų mainų: kokybiškas darbas – padorus uždarbis. Paprastai pokalbis su darbdaviu suvokiamas kaip egzaminas, kurio piktas dėstytojas tik ir siekia, kad neišlaikytumėte.

Kita medalio pusė. O jūs nebijokite! Pasitikėjimas savimi – nėra sugebėjimas iš anksto atspėti visus galimus klausimus, bet įsitikinimas, kad jūs esate gera specialistė. Atminkite, ne tik jums reikalingas darbas, bet ir jiems reikia gera specialisto, o jų dabar Lietuvoje trūksta… Ir pasistenkite atrodyti taip, kad pati sau patiktumėte.

Tie, kam nesvetimos socialinės baimės, iš tiesų bijo naujo kolektyvo, naujo vadovavimo stiliaus, naujos organizacijos kultūros ir išvis kažko naujo. Jei jums pasiūlo įdomesnes ir daugiau atsakomybės reikalaujančias pareigas kitame skyriuje – pirmyn.

Kita medalio pusė. Turbūt Ieva, palikdama rojų, galvojo panašiai. O jūs juk paliekate ne rojų, o tik seną darbą, jūsų laukia nauji įspūdžiai, nauji karjeros laipteliai, jeigu, žinoma, ryšitės jais žengti.

„Aš trejus metus nedirbau…“

Pažįstu ne vieną jauną mamą, kurios vaikai jau ūgtelėję, bet ji vis nesiryžta grįžti į darbą. Nebemokės, nesugebės ir pan.

Kita medalio pusė. Nors po ilgesnės pertraukos ir sunku sugrįžti į darbo rinką, bet įmanoma. Tiesiog teks pasidomėti naujovėmis informacinių technologijų srityje ir adaptuotis naujoje aplinkoje. Jeigu jūs trejus metus auginote vaikus, įgijote tam tikrų įgūdžių, pavyzdžiui, kaip planuoti laiką, kaip paskirstyti finansus, kurie bus naudingi ir profesinėje veikloje.

„Aš nežinau, ko noriu“

Tai turbūt pagrindinis žemo savo galimybių įvertinimo komponentas. Rasti tai, ko nežinai pats, ne taip jau paprasta. Dar baisiau – nežinant savo profesinių tikslų ir uždavinių, jokie pasiekimai neatneš laimės. Sakoma, jeigu nežinai į kurią pusę plaukti, joks vėjas nebus tau palankus.

Kita medalio pusė. Svarbiausia – būti sąžiningu su pačiu savimi. Galbūt jūs norite visai ko kito. Galbūt jus traukia ne tik naujas darbas, bet ir nauja profesija, apie kurią seniai svajojote. Štai vieno seminaro metu moteris, dirbanti valstybės tarnautoja, prasitarė, kad norėtų grįžti prie savo pomėgio ir užsiimti keramika. Nebijokite savo svajonių. Pasitikėdami jomis galite ne tik geriau įvertinti savo galimybes, bet ir apskritai pakeisti savo gyvenimo būdą.

Nors žmogaus virsmas iš visiškai nepasitikinčio savimi pasitikinčiu galėtų būti puikus siužetas pasakai, bet galbūt šie patarimai padės jums naujai apmąstyti tai, ko norite ir galite pasiekti gyvenime.

Prisiminkite, kad pasitikinčiu žmogumi vadinamas tas, kuris nebijo išsakyti savo norų ir reikalavimų, moka pasakyti „ne“, lengvai užmezga kontaktus, moka pradėti ir pabaigti pokalbį. Bet nepamirškite, kad tai siekiamybė, ir nesmerkite savęs kiekvieną kartą, kai nesugebėsite kažko padaryti.

Venkite bendravimo su žmonėmis, kurie visada jaučia nepilnavertiškumo jausmą, net jeigu tie žmonės ir vadina save draugais.

Neleiskite dėl nepasitikėjimo savimi menkinti savo pasiekimų, ieškokite nesėkmių priežasčių nepasitikėjime, o ne išvaizdos trūkumuose. Gali būti, kad jūs kažko negaunate (įdomesnio darbo, didesnio atlyginimo, aukštesnių pareigų ir t. t.) visai ne dėl savo tariamai nepatrauklios išvaizdos arba neprofesionalumo, o dėl nepasitikėjimo savimi.

Prisiminkite savo pasiekimus, didelius ir mažus. Už ką jus gyrė žmonės, kuriuos gerbiate, mylite, vertinate? Ne močiutė, kuriai buvo gražus bet koks jūsų darbelis, bet vadovas, dėstytojai. Panašūs malonūs prisiminimai padeda save geriau vertinti.

Nevertinkite savęs tik remdamiesi kitų nuomone. Visada reikia prisiminti savo pasiekimus ir privalumus bei žinoti savo trūkumus. Nepatingėkite atlikti tokį psichologinį pratimą. Ant popieriaus lapo surašykite 10 savo trūkumų (taip, taip, ne privalumų, o trūkumų), po to išskirkite tuos, kurie yra primesti aplinkinių.

Galbūt pasirodys, kad nerūpestingumu jus apkaltino nesugebanti džiaugtis gyvenimu mama, neūkiškumu – kaime gyvenanti anyta, neryžtingumu – autoritarinis vadovas, pasipūtimu – pavydūs bendradarbiai ir t. t. O jums pačiai su šiomis savybėmis yra lengva ir patogu, ir jūs nelaikote jų trūkumais.

Taigi išmeskite iš galvos kaltės ir netobulumo jausmą. Išgirdus kolegas šnibždantis, kad esate niekam netikusi ir įsidarbinote tik per pažintis, nekreipkite dėmesio, jeigu puikiai žinote, kad tai netiesa ir jūs laimėjote konkursą. O štai į vadovo pastabą, kad šiandien pavėlavote, verta atkreipti dėmesį.

Venkite darbų, kurie neišvengiamai skatina nusivylimo jausmą ir, atvirkščiai, rinkitės tokius, kuriuose galėsite panaudoti savo profesinius įgūdžius. Nebijokite išbandyti veiklos, prie kurios linksta širdis.

Visada išlikite pati savimi. Nepamirškite savo individualumo ir gerųjų savybių. Jūs tikrai nesate prastesnė už kitus, belieka tik patikėti savimi.

Aukštas savęs vertinimas, žinoma, nėra galutinis tikslas. Bet būtent jis padeda pagerinti gyvenimo kokybę. Išmokę pozityviai ir atsakingai vertinti savo vidinius resursus, jūs galite pasiekti ne tik profesinių aukštumų, bet ir harmonijos su pačia savimi – tai, ko mums taip dažnai trūksta.

Žurnalas „Biuro administravimas“

Views All Time
Views All Time
1755
Views Today
Views Today
1
0 0