Visiems turbūt dar ir šiandien žinoma, kad „prie bičių – Vyrų darbas“, kad bitininkauti gali tik Vyrai ir tik suaugę Žmonės. – Užsiiminėti bitėmis – tai tas pats, kaip ir užsiiminėti Moterimis, – manė senovės graikai, panašiai greičiausiai galvojo ir Mūsų Lietuviai.
Kad šis konstatavimas nereiškia vien tik socialinio Darbo pasiskirstymo tarp Vyrų ir Moterų, rodo itin taiklūs Juozo Petrulio vesti apklausinėjimai Merkinės ir Dubingių apylinkėse. Jie atskleidžia naują, bent Mūsų iki šiol dar niekur nepastebėtą, socialinį bitininkystės aspektą: „Praeityje ir kone iki pastarojo laikotarpio beveik visi bitininkai būdavo iš Šeimų, kuriose augo keli Broliai. Bitininkaudavęs paprastai antrasis“ – tokias kuklias išvadas, neieškodamas apibendrinimo, padaro Mūsų tautosakininkas.

Šis iš pirmo žvilgsnio nesuprantamas bitininko parinkimas paaiškėja, įrašius jį į bendresnius socialinės struktūros rėmus. Kelių Sūnų buvimas Šeimoje negalėjo nesukelti ekonominių rūpesčių: jiems subrendus, tekdavo, pagal istorinį ir geografinį kontekstą, arba imti gyventi broliavoje, arba dalintis Žemę ir skursti, arba, vyriausiam Broliui paveldėjus ūkį, kitiems reikėjo iš Namų išeiti. Tokiose sąlygose užsiiminėti bitėmis – tai kartu ir bičiuliautis su kitomis Šeimomis, turinčiomis arba norinčiomis turėti bičių, susidraugauti: „Iš būrio Brolių bitininkas greit susirasdavo vietą į žentus.“

Visa gana gausi literatūra apie lietuviškas vestuves beveik be išimties aprašo šį komplikuotą scenarijų kaip jaunamartės nutekėjimą į savo būsimo Vyro Namus. Tai, savaime aišku, nėra reali, o tik suidealinta – nors gal ir dažna – šeimyninė situacija: jei kiekviena Šeima turėtų tik po vieną Sūnų ir Dukterį, toks susigiminiavimas apsimainant Moterimis atvaizduotų visai tobulą Šeimos struktūros funkcionavimą. Realybė, deja, neatitinka šio idealaus modelio. Tai ir paaiškina pagalbinės giminystės institucijos, vadinamos užkuryste, žentyste ar įsodija, egzistavimą, institucijos, kuri mitiniame plane atitinka bitininkavimo pagalba sudaromų santykių modelį. Tarp šių, dviejuose planuose išsivystančių santykių nereikia tačiau, mano manymu, ieškoti kauzalinio ryšio: bitininkystė nėra tai tik priemonė susirasti sau Žmoną, ji siekia visų pirma susibičiuliavimo, o jau tarp Žmonių, tapusių „Giminėmis nuo bičių“, lengvai atsirenkami ir būsimi žentai. Kartojame: bitininkystę, kaip pagalbinės giminystės idealų modelį, atitinka užkurystė, kaip konkreti, praktiška, daugiau ar mažiau pavykstanti šio modelio realizacija.

Mitinių ir socialinių struktūrų atitikimą patvirtina kad ir toks etnografinis, Mums dabar jau suprantamas faktas: Brolis bitininkas, „iš Namų einąs į žentus, bites išsiveždavo kaip pasogą“, lygiai taip pat kaip senovės Graikijoje pirmasis mitinis bitininkas Aristėjas, vedęs vyriausią Tėbų Karaliaus Dukterį, savo naują giminystę sutvirtina atsiveždamas savo medų.

2. Moralinis kodeksas
Pirmieji Austėjos būdo bruožai, kurie išryškėjo iš jos vardo etimologijos ir iš trumpo ją charakterizuojančio Lasicijaus teksto, būtent, kad jinai – darbšti audėja ir atsakinga Namų šeimininkė, leidžia suprasti, kad bitininko – bičiulio, bičiuolio, sėbrino – santykiai su bitėmis, atstovaujančiomis moteriškajai lyčiai, nėra kokio nors flirtinio pobūdžio, kad, atvirkščiai, bitės ir jų Deivė Austėja atitinka ištekėjusios, rimtos, visų gerbiamos Žmonos-Motinos portretą. Tai visų pirma matosi iš bitininko elgesio bičkopio metu: taip kaip graikų melissa nepakenčia jokio kvapo, malonaus ar atstumiančio, galinčio priminti kurtizanes, ir įpareigoja bitininką prieš kopimą nusiskusti galvą, idant neliktų nė menkiausių kvepalų ar aromatų žymių, taip ir Lietuvį bitininką „bitės myli, bet tik su išskalbtom drapanom“, ir jis prisižiūri, kad jo „rūbai būtų švarūs ir netrenktų prakaitu“.

Klaidinga būtų manyti, kad kiekvienas Vyras jau gali būti bitininku: „Bitės pačios pasirenka sėbrinus“, ir reikalavimai, kuriuos jos stato savo bitininkams, sudaro ne tik bičiulystės kodeksą, bet atvaizduoja tuo pačiu ir Austėjos, šeimyninio Gyvenimo globėjos, moralinį Pasaulį, šis bičiulystės kodeksas, paremtas bičių nemėgimu ir atmetimu blogo Žmogaus, yra sudarytas iš visos eilės „blogo Žmogaus“ definicijų: blogumo bruožams suradus kaip antonimus gerumo atitikmenis, galima lengvai susidaryti gero Žmogaus, idealaus bitės Vyro vaizdą.

Sugrupavę ir reziumavę Petrulio iš etnografinių ekspedicijų parsivežtus duomenis, galime šitaip apibūdinti blogą Žmogų:
(1) Visų pirma bitės nemėgsta pavydžių arba, kitaip išsireiškiant, kreivų Žmonių: „tiesių Žmonių bitės negelia, jos gelia tik kreivus, užtat į bites, joms spiečiant, nereikia žiūrėt iš kampo“. Bitės čia pasireiškia kaip didžiausios raganų ir jų tarnų priešininkės.
(2) „Bitės, būdamos išmintingos, labai nemėgsta Žmonių piktų“, „ypač nesugyvenančių su kaimynais“.
(3) Jos taip pat nepakenčia šykščių Žmonių, nusikalstančių vaišingumo ir kaimyninio solidarumo dėsniams.
Aiškiai matosi, kad čia išvardintos blogo Žmogaus ypatybės – tai socialinio santykiavimo ydos: bičiulystės kodeksas yra tad ištisai pagrįstas socialinio tamprumo ir gero sugyvenimo principais.

Bičių tariamas baudžiamasis kodeksas maždaug toksai:
(1) Bitės prie blogo Žmogaus „neina“ (spietimo metu),
(2) Jos jį gelia (per bitkopį),
(3) Jos „uždunsta“ ir išmiršta,
(4) Jos „neprisilaiko“ ir išlekia.
Šią paskutinę bausmę graikiškos bitės pritaiko ir jau anksčiau minėtam Aristėjui, kai tasai įsimyli svetimą – Orfėjaus – Žmoną Euridikę. Tačiau tai ir pavyzdys, kuris rodo dalinį dviejų mitologinių modelių – graikiškojo ir lietuviškojo – išsiskyrimą: tuo tarpu kai graikiškasis modelis pabrėžia grynai šeimynines dorybes (Žmonos ištikimybę ir Vyro nesvetimoteriavimą), lietuviškasis, kaip matysime, organizuoja socialinių vertybių kodeksą, išvystydamas originalią bičiulystės-Draugystės dimensiją.

3. Bičiulystė
Ši nauja bičiulystės dimensija sudaro, atrodo, vieną iš lietuviškosios Dabos ypatiškumų. Moralinis kodeskas, kurį nustato ir kontroliuoja bitininko santykiai su bitėmis – ir su jų deive Austėja – yra iš tiesų socialinio bendravimo kodeksas, taikomas santykiuose tarp bitininkų, – jis konkrečiai realizuojasi kontraktualine, abipusių įsipareigojimų skvarma.

Norint suprasti šią savitą interindividualių santykių skvarmą, reikia visų pirma pabrėžti, kad nei bitės, nei jų gaminamas medus neįeina į komercinį kapitalizmą charakterizuojančią, pinigų cirkuliacija pagrįstą generalizuotų mainų sistemą: nei bitės, nei medus lietuviškoje visuomenėje iki XX a. pradžios nėra nei parduodami, nei perkami. Tuo tarpu kai atliekantis medus išdalinamas bičiuliams, kaimynams, gimdyvėms ar Kūčių dieną elgetoms, bičių pirkimas ar pardavimas buvo sankcionuojamas, Žmonių įsitikinimu, nesisekimu bitininkauti.

Užtat ir bičių dauginimasis, ir jų cirkuliacija buvo pagrįsti visai kitais principais. Turint galvoje, kad bitės išmintingos ir moka atskirti gerą Žmogų nuo blogo, normalu, kad bičių spiečius pats pasirenka savo naują gyvenvietę ir savo bitininką. Šitoks jų persikėlimas iš esmės nesiskiria nuo merginos nutekėjimo į kitą Šeimą: ir vienu, ir kitu atveju tarp dviejų Šeimų – ar tarp dviejų bitininkų – susidaro „giminystės“ ryšiai, kuriuos nepakanka apibūdinti kaip „bendrą bičių valdymą“, lygiai kaip išleista marti nėra abiejų Šeimų „valdoma“ nuosavybė.

Kaip ir ištekėjimo, taip ir spietimo atvejais šį „natūralaus pasirinkimo“ procesą galima pagerinti ir patvarkyti, Šeimos Tėvui ar bitininkui padedant pasirinkti – ar pačiam išrenkant – adresatą. „Bičiuliu tapdavo suėmęs arba padėjęs suimti išlėkusį spiečių. Norintis su kuo bičiuliauti sakydavo: ‚Spiečius tuoj eis, pas mane trūksta – pasirūpink klodą (kelminį avilį)‘; suinteresuotas tapti bičiuliu prašydavo avilio skolinti tardamas: ‚Prieteliau, būkim bičiuliais, paskolink šeiminėlę‘.“ Matome, su kokiu atsargumu, su kokiu barokišku mandagumu atliekami šie pirmieji žingsniai: pasidalinimas bitėmis nėra nei jų davimas, nei dovanojimas; atvirkščiai, bičių „savininkas“ vaidina neturintį avilio, tuo būdu bičių davimą paversdamas jam jas gaunančio daroma paslauga; norintis bičių įsigyti savo ruožtu prašo „paskolinti šeimynėlę“, pabrėždamas iš tokio paskolinimo išeinančius naujus įsipareigojimus. Šie abipusiai įsipareigojimai ir sudaro „giminystę per bites“, vadinamą bičiulyste: tai spiečiaus suėmimo metu sudaromas implicitinis kontraktas, kuriuo užsiangažuojama laikytis bendro, Mūsų jau
peržiūrėto, moralinio kodekso, pagrindžiančio jų dviejų draugiškus santykius. Žinoma, praktiškai galvojant, galima sakyti, kad bitininkas pats iš anksto pasirenka sau bičiuliu padorų Žmogų: tačiau susibičiuliavimas yra sutartis, sankcionuojama bičių perleidimu kaip jos tvirtumo garantija.

Grįžkime kiek atgal, prisimindami, kad bitininkai socialiniu atžvilgiu sudaro atskirą, savarankišką visuomenės sluoksnį, susidedantį iš „antrųjų Brolių“ ar iš viso iš „atliekamų“ Tėvo Sūnų, negalinčių pretenduoti į paveldėjimą. Užtenka tik įsivaizduoti, kad Mūsų iki šiol nagrinėti bipoliariniai bitininkystės santykiai išsiplečia ir pagausėja, sudarydami ištisą bičiulysčių tinklą: tada turėsime reikalo jau nebe su pavieniais suporuotais bičiuliais, bet su didesnėmis ar mažesnėmis bitininkų grupėmis, kurių narius riša tamprūs Draugystės ryšiai: „Jie visi bitnykai, eina iš vieno“, – taip apie juos tada kalba Žmonės.

Gerai žinoma, kokią rolę Vakarų Europos viduramžiuose suvaidino tokie atliekamų Sūnų, visokioms avantiūroms pasiruošusių, Laimės ieškančių bernų būriai: Ispanijos atkariavimas, Rytų Vokietijos kolonizacija, Kryžiaus karai laikomi ryškiausiais jų veiklos nuopelnais. Alexandre‘o Dumas (Aleksandro Diuma) romanai išgarsino dar XVII a. plačiai žinomus Gaskonijos kadetus, t. y. „pagrandukus“. Panašiu modeliu vėliau Rusijos Imperijoje buvo organizuojamos kadetų Mokyklos. Atrodo, kad yra rimto pagrindo žiūrėti ir į Mūsų bičiulijas kaip į originalias lietuviškojo feodalizmo socialines skvarmas: jų buvimas, išaiškinamas ir jaunų Vyrų pertekliumi, ir tampriais Draugystės ryšiais, palengvintų suprasti iki šiol dar neatsakytą istorijai statomą klausimą – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ekspansijos, prasidėjusios pavieniais žygiais į Rytus ir pasibaigusios didžiulių teritorijų užkariavimu, priežastis ir priemones. Prisiminus, kad lietuviškoji „biciulewstwo“ slaviškoje kanceliarijos Kalboje žinoma jau nuo XIV a., ši hipotezė remiasi ne tik kultūriniais, bet ir istoriniais argumentais. Ją patvirtina ir Stryjkowskio užrašytas mitas, pagal kurį pirmasis Prūsų Karalius Vaidevutis sutvarkęs savo Valstybę bičių pavyzdžiu. Mūsų siūlomas bičiulystės aiškinimas padeda suprasti šios „bičių santvarkos“ prasmę. Mus domina, žinoma, ne Prūsų karalystė ir jos tikroji santvarka, bet faktas, kad tokia mitologinė politinė koncepcija galėjo būti minima ir suprantama Lietuvoje keliems šimtmečiams praėjus.

Ištrauka iš Algirdo Juliaus Greimo „Lietuvių mitologijos studijos“

Šaltinis: raimundasbakutis.blogspot.lt

Raimundas Bakutis
Klaipėdos Universiteto rekreacijos ir turizmo vadybos bakalauras. Sveikos gyvensenos atstovas, bėgimo „Už blaivią Lietuvą“ sumanytojas, įgyvendintojas ir minties skleidėjas.
Domėjosi futurologija, geopolitika, dvasinėmis praktikomis, religijotyra, filosofija, istorija, literatūra, gimtos šalies Kultūra, tradicijomis ir amatais, propagavo sveiką gyvenimo būdą, blaivybę, žaliavalgystę.
Views All Time
Views All Time
54
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn