Author: Edmundas Ganusauskas

Nuo penktadienio Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Chabarovske, įstrigę Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas prarado viltį sulaukti Kinijos leidimo įskristi į šios šalies oro erdvę. Beje, lakūnai dėl tokios galimybės daug iliuzijų neturėjo iš pat pradžių, todėl ieškojo būdų, kaip išspręsti finansinį japonų rebusą. Japonijos pareikalautus 8000 dolerių pervedė lėktuvą SM 2000 sukūrusi įmonė „Technoavia“. Kaip sakė Rolandas Paksas, vėliau tą problemą teks kažkaip išspręsti. Rytoj lakūnai ketina perskristi į Južno Sachalinską, esantį jau visai šalia Japonijos krantų. Preliminarus leidimas įskristi į Japonijos oro erdvę pažadėtas ketvirtadieniui, tačiau oficialaus patvirtinimo dar nėra.

Šiandien Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas skrido tolimuoju Rusijos pakraščiu – 1500 kilometrų iš Anadyrio į Magadaną. Beveik visą skridimą pučiant priešiniam vėjui, pilotuoti, be kelių minučių, teko šešias valandas. Pagal skridimo trukmę tai – kol kas pati ilgiausia aplink pasaulį skrendančių pilotų įveikta atkarpa. Dar prieš išskrendant buvo matyti, kad ciklonas pasistūmėjo į šalį ir oro sąlygos bus geros. Žinoma, skrendant nerimą kėlė dėl vėjo labai kritęs greitis, užtat jokie debesys nekliudė iš penkių kilometrų aukščio paganyti akis po bekraštes nykias platybes. “Beveik visą kelią – jokių gyvenimo ženklų, – telefonu sakė Rolandas Paksas. – Pelkės, susiraizgę upeliai, paskui pasirodė sopkos, dar vėliau – Kolymos kalnagūbris”. Iš Vilniaus pakilę birželio 10 dieną, Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas skrenda jau beveik tris savaites. Po SM 2000 sparnu praslinko daugiau kaip 30 tūkstančių kilometrų. Apačioje jau plytėjo ir didžiuliai vandenų plotai, ir negyvenama tundra, ir džiunglės. Daugsyk teko nardyti tarp audrų, kartą žemi debesys buvo privertę lakūnus spaustis visai arti Ramiojo vandenyno bangų.

Kai šeštą ryto iš Anadyrio paskambino Rolandas Paksas, šiame tolimo Rusijos pakraščio mieste buvo jau trečia valanda po pietų. Mat kirtę 180-ąjį dienovidį, dar vadinamą tarptautine laiko linija, pilotai tarsi įskrido į kitą dieną. Problemos, iškilusios dėl leidimo įskristi į Rusijos oro erdvę, ne tik iki pusiaudienio užlaikė jų startą iš Aliaskos, bet ir nedavė žmoniškai pailsėti prieš skrydį – sprendimų, kaip įveikti biurokratines kliūtis, lakūnai naktį ieškojo skambučiais į Maskvą dar vienam šio projekto dalyviui Michailui Molčianiukui, lėktuvą SM 2000 “Phoenix” sukūrusios firmos “Technoavia” lakūnui bandytojui. “Jeigu ne Michailas, būtume dar nežinia kiek užtrukę”, – sakė Rolandas Paksas. Pasirodo, papildomų problemų sukėlė elementari klaida – kažkoks skrydžio dokumentus forminęs pareigūnas, rašydamas lėktuvo registracijos ženklus HA SMA, reiškiančius ir šaukinį, vietoje S užrašė G. Kita vertus, kol biurokratija gadino lakūnams nervus, Anadyrio aerodrome, kur jiems reikėjo skristi, per dvi dienas dėl baisaus oro nusileido tik du lėktuvai. Kai pagaliau atsivėrė biurokratinės užkardos, pasikliaudami pusėtina orų prognoze, Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas išskrido ir sėkmingai pasiekė Anadyrio aerodromą.

Dėl leidimo įskristi į Rusijos oro erdvę iškilusios problemos (kaip prieš dešimt dienų prie JAV sienos!) paskatino Rolandą Paksą ir Vladimirą Makagonovą pakoreguoti skridimo maršrutą. Kad sulaukę leidimo galėtų iškart kirsti sieną, lakūnai nusprendė nuskristi iki Nome aerodromo, esančio netoli Beringo sąsiaurio. Iš Anchorage’o iki Nome virš atšiaurios Aliaskos lakūnai skrido maždaug tris valandas. Toks pat atstumas – šiek tiek daugiau nei 900 kilometrų – jų laukia ir pakeliui į Rusijos miestą Anadyrį. Tiesa, beveik ištisai teks skristi virš Beringo sąsiaurio ir Anadyrio įlankos vandenų. Tačiau apie skridimą apskritai kalbėti anksti, nes naujausiais pranešimais Anadyryje tvyro tirštas rūkas. Nors paskambinti iš Nome Rolandas Paksas matyt neturėjo galimybės, aplinkiniais keliais pasiekė informacija, jog, atskridę į Rusiją, (jeigu leis orai) lakūnai tą pačią dieną bandytų įveikti dar vieną atkarpą (1500 km) iš Anadyrio į Magadaną.

Kai šįryt aštuntą suskambo telefonas, didžiausioje ir tolimiausioje JAV Aliaskos valstijoje, iš kur skambino Rolandas Paksas, laikrodžiai rodė devynias vakaro. Lakūnai buvo ką tik nusileidę Anchorage’o oro uoste. Pasirodo, norėdami pasivyti grafiką, pilotai atsisakė planuoto dviejų dienų poilsio Kanadoje. Šiltai sutikti šios šalies aviatorių, Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas tik pernakvojo žinomo aviacijos renginių organizatoriaus Rono Price namuose ir išskrido Aliaskos link. Pirmąją atkarpą (900 km) iš Britų Kolumbijos provincijoje esančio Abbotsfordo iki Prince Ruperto lakūnai, taupydami pinigus, nusprendė skristi pagal vizualių skrydžių taisykles, juolab kad orų prognozė šioje maršruto dalyje nežadėjo jokių komplikacijų. Tačiau po kurio laiko lėktuvas įsirėžė į debesis, kurie privertė pilotus leistis žemyn ir spaustis prie vandens. Debesys buvo tokie žemi, kad Ramiojo vandenyno bangos atrodė kone ranka pasiekiamos. Suprantama, tokiomis sąlygomis pilotams tenka dirbti ypač įtemptai, ir mintims apie nejaukią realybę beveik nelieka laiko.

Taip sutapo, kad pastarąsias dvi dienas žinių apie skrydį telefonu dažnai teiravosi pažįstami ir nepažįstami žmonės, tačiau nė karto nepasigirdo paties Rolando Pakso balsas. Tik aplinkiniais keliais pavyko sužinoti, kad šeštadienį jiedu su Vladimiru Makagonovu laimingai pasiekė Kanados Abbotsfordo miestą. Kaip ir buvo planavę, skrisdami iš Meksikos, jie leidosi netoli San Francisko esančiame JAV San Chosė mieste. Pagal išankstinį planą Abbotsforde buvo numatytas dviejų dienų sustojimas, tačiau lakūnai atsilieka nuo grafiko, todėl neaišku, koks bus jų sprendimas – šiek tiek atgauti jėgas ar be poilsio skristi toliau. Prieš dešimt dienų Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas ne vieną tūkstantį kilometrų virš Kanados tundros skrido Pietų kryptimi, dabar jų laukia maršrutas priešingu kursu į Aliaską su tarpiniu nusileidimu Prince Ruperto mieste, Kanados Britų Kolumbijos provincijoje.

Vakar Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas skrido virš Meksikos. Kaip sakė lakūnai, šį kartą, padangė jiems šypsojosi. Visą palei Ramųjį vandenyną nusidriekusį maršrutą pilotai skrido gerais orais. Be seniai neveikiančio autopiloto, jokių papildomų rūpesčių nekėlė ir lėktuvo SM–2000 sistemos bei variklis. Aplink pasaulį skrendantys lakūnai leidosi jau 20 kartų – Vengrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Islandijoje, Grenlandijoje, Kanadoje, JAV, Meksikoje, Panamoje, Ekvadore, Kosta Rike. Ore praleidę 70 valandų, jie nuskrido beveik 23 000 kilometrų. Po SM–2000 sparnu jau praslinko trečdalis numatyto maršruto. Šiandien lakūnai turi vėl įskristi į JAV oro erdvę. Planuojamas nusileidimo taškas – San Chosė miestas, netoli San Francisko. Pilotai tikisi, kad tokių kliūčių, kaip prieš savaitę, kai į Valstijas jie skrido iš Kanados, šį kartą patirti neteks.

Aplink pasaulį skrendantiems Rolandui Paksui ir Vladimirui Makagonovui vakar, kaip atrodo, buvo ypač sunki diena. Du perskridimai po 1400 kilometrų. Du kartus po penkias valandas ore. Skridę pusketvirto kilometro aukštyje lakūnai neturėjo galimybės bent retsykiais prisispausti prie veido deguonies kaukę – nė viename aerodromų, kuriuose jie pastarosiomis dienomis leidosi, nepavyko apsirūpinti deguonies atsargomis. “Sprendžiant pagal aerodromo būklę ir pareigūnų gausybę, deguonies nerasime ir čia”, – sakė vakar Meksikos Oaksacos oro uoste nusileidęs Rolandas Paksas. Įveikę pirmąją atkarpą iš Ekvadoro į Kosta Riką, šalies sostinės San Chosė oro uoste pilotai leidosi beveik idealiomis sąlygomis – puikios aerodromo prieigos, palyginti geras matomumas. “Tik karšta kaip Galvono pirtyje”, – vis dar neatpratęs juokauti sakė Rolandas Paksas. Visiškai priešinga situacija lakūnų laukė po ilgo skridimo virš Nikaragvos, Salvadoro ir Gvatemalos leidžiantis Meksikoje – aerodromas kalnuotoje vietovėje, vietinės audros ir lietus. Vien iš balso intonacijos galėjai suprasti, kad šis nusileidimas kainavo pilotams daug nervų ir įtampos.

Vakar Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas patyrė realią Pietų Amerikos aviacijos biurokratijos galią. Jie buvo priversti sugrįžti į aerodromą, iš kurio neseniai buvo pakilę. Audringais orais laimingai kirtę Žemės pusiaują ir pasiekę Ekvadoro miestą Mantą, labiausiai šioje maršruto dalyje į Pietus nutolusį tašką, lakūnai nusprendė atsisakyti poilsio ir skristi į Kosta Riko sostinę San Chose. Tokį sprendimą paskatino tai, kad dėl prastų meteorologinių sąlygų šeštadienį neskridę pilotai viena diena atsilieka nuo išankstinio grafiko. Kita vertus, Ekvadoro aviacijos žemės tarnybų žmonės aplink pasaulį skrendančiai įgulai buvo nepalyginamai draugiškesni negu jų kolegos Panamoje, todėl pavyko gana greitai pasirengti kitam skridimo etapui į Kosta Riką. Tačiau vėliau, kai priešinga, negu iki šiol, šiaurės vakarų kryptimi dabar jau skridęs SM–2000 pasiekė horizontalaus skrydžio aukštį, lakūnų laukė nemaloni staigmena – dėl kažkur užstrigusio leidimo skrydžių valdymo tarnyba nurodė pilotams sugrįžti į Mantos aerodromą. Lakūnai telefonu sakė neabejoją, jog iki ryto ši problema bus išspręsta, tačiau gaila prarasto laiko. Paklaustas, koks jausmas apima skrendant virš pusiaujo, Rolandas Paksas pajuokavo, girdi, ant Žemės paviršiaus jis nenupaišytas, be to, tuo metu skridę debesyse. Užtat navigacinės sistemos GNS ekrane pusiaujas matyti, ir lakūnai tą vaizdą nufotografavo.

Aplink pasaulį skrendantys Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas vakar, jau sutemus, pasiekė Panamą. Rengdamiesi skridimui iš Meksikos, Meridos miesto, pilotai suprato, jog įveikti 1800 km atstumą iki Panamos sostinės dėl stipraus priešinio vėjo nepavyks be tarpinio nusileidimo. Papildomas nusileidimas – tai nauja gaišatis, kurios, kaip telefonu sakė Rolandas Paksas, skrendant į Pietus vis daugėja, kaip ir itin uolių uniformuotų pareigūnų oro uostuose. Antrąją vakarykščio maršruto atkarpą lakūnai skrido 5 val. 15 min. Daugiausia – virš vandenų. Žemę pilotai matydavo tik retkarčiais, juolab, kad jiems ne kartą teko ieškoti properšų tarp audros židinių. Šiandien, skrisdami iš Panamos city į Mantos miestą Ekvadore (1200 km) lakūnai kirs Žemės pusiaują. Pagal taisykles tai – viena privalomų skridimo aplink pasaulį sąlygų.