Author: Edmundas Ganusauskas

Aplink pasaulį vienmotoriu lėktuvu SM–2000 skrendantys Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas sekmadienį po beveik pusšeštos valandos skridimo pasiekė kitoje Meksikos įlankos pakrantėje plytintį Meridos miestą. Tai buvo kol kas ilgiausia maršruto atkarpa – 1600 kilometrų. Tik nedidelė pradinė šios trasos dalis driekėsi virš sausumos – beveik visą kelią teko skristi virš Meksikos įlankos vandenų. Šį kartą pilotai skrido ir kol kas didžiausiame 5100 m aukštyje. Dėl siautėjusių audrų ir labai prasto matomumo Meksikos įlankos pakrantėje šeštadienį pilotai turėjo priverstinio poilsio dieną. Ją lakūnai išnaudojo rengdami žemėlapius kitoms skridimo atkarpoms. Vis dėlto, kaip sakė Rolandas Paksas, atsitiktinė atokvėpio diena išėjo į naudą –sekmadienį abu lakūnai jautėsi žvalesni negu kitais rytais. Šiandien pilotų laukia dar ilgesnis – 1800 kilometrų – perskridimas iš Meksikos į Panamą. Jeigu pavyks operatyviai papildyti ne tik degalų, bet ir deguonies atsargas, be kurių ilgas skridimas dideliame aukštyje tiesiog neįmanomas.

Vakar Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas iš JAV Kanzaso valstijos turėjo skristi į Mineral Wells miestą Teksase. Tačiau dėl audrų, kurios pietinėje JAV dalyje šiuo metu laiku yra kone nuolatinis reiškinys, lakūnams teko keisti maršrutą. Sėkmingai pranėrę tarp dviejų audros židinių, jie po 4 valandų skridimo nusileido San Antonio mieste, netoli Meksikos sienos. Vienmotoriu lėktuvu SM-2000 aplink pasauli skrendantys pilotai pirmąją skridimo savaitę įveikė 12 000 km. Po sparnu praslinko Atlantas, Grenlandija, Kanados tundra. Lietūs, sniegas, gūsingas vėjas, žemi debesys, audros – tai irgi pirmosios savaitės patyrimas. Didelių pastangų dėka pavyko išvengti ilgesnio stabtelėjimo prieš įskrendant į JAV oro erdvę. Technika veikia be didesnių problemų. Nedirba tik autopilotas. Kad bus jis menkas talkininkas, lakūnai žinojo dar Vilniuje. Tačiau buvo vilties, jog horizontaliame skridime jis šiek tiek padės. Deja, viltys žlugo dar virš Europos. Svarbus pirmosios savaitės laimėjimas yra tas, kad lakūnai technologiškai jau visiškai suderino tarpusavio veiksmus ir supranta vienas kitą iš pusės žodžio.

Vėl ilgokai užsitęsė nežinia. Ryšio galimybės labai ribotos. Kiekvieną dieną tenka laukti, kada Rolandas Paksas sugebės pasinaudoti viešbučio telefonu. Šiandien skambutis pasigirdo 16 valandą (Amerikoje aštunta ryto). Paaiškėjo, kad nuogąstavimai, jog , įskrendant į JAV, gali iškilti problemų, pasiteisino su kaupu. Beje, apie galimus keblumus buvo žinoma ne tik įgulai, bet ir su šiuo skrydžiu susijusiems žmonėms Lietuvoje, Rusijoje, Vengrijoje ir Austrijoje. Buvo bandoma ieškoti būdų, kaip padėti lakūnams. Apie ore ir žemėje patirtus nuotykius sugrįžę papasakos Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas, o kol kas žinome tik tiek, kad perskridus iš Kanados į Valstijas lakūnams teko leistis netoli Mičigano ežero į beveik neveikiantį aerodromą, kuriame nebuvo net skrydžių vadovo. Nuo didesnių nemalonumų įgulą išgelbėjo tik diplomatinis Rolando Pakso pasas ir įrašas apie anksčiau užimtas pareigas. Pagaliau įveikę biurokratines kliūtis, pilotai buvo maloniai nustebinti, kai paprastas amerikietis ištiesė automobilio raktelius ir pasiūlė nuvažiuoti į valgyklą. Pripildę degalų talpas ir įforminę skrydžio dokumentus, lakūnai atsisakė planuoto poilsio ir vėl pakilo. Po penkias valandas trukusio skrydžio jie jau tamsoje nusileido Kanzaso valstijos Olathe aerodrome.

Po pusantros paros užsitęsusios pertraukos vėl pavyko telefonu pakalbėti su Rolandu Paksu, apie antrą valandą paskambinusiu iš Kanados Ontarijo provincijos Timmins miesto, kuriame lakūnai buvo apsistoję penktajai nakvynei. Kaip sakė Rolandas Paksas, jau lyg ir nusistovėjo pastovus skridimo ritmas. Lakūnų diena prasideda septintą vietos laiku – rytinė kava, meteorologinių sąlygų analizė, skridimo formalumų tvarkymas, degalai, deguonies atsargos bei kiti kasdieniai pasirengimo darbai. Iš Bafino žemės Iqualuito vietovės civilizuotų kraštų link pilotai vakar skrido ne planuotu maršrutu per Hudzono įlanką į Churchillį ir Nakiną, o tiesesniu keliu į toje pačioje Ontarijo provincijoje esantį Timminso oro uostą. Pakeliui po 4 valandų skridimo lakūnai buvo nusileidę viename Kvebeko provincijos aerodromų. Taupydami pinigus, virš tundros jie skrido pagal vizualių skrydžių taisykles. Tuose bekraščiuose plotuose šimtus kilometrų nematyti jokių žmogaus pėdsakų, o vėliau žemę užtraukė debesys ir apskritai nieko nesimatė.

Vakar apie 12 val. 20 min. ”Žinių radijo” laidos metu su Ginu Dabašinsku paskambinę Rolandui Paksui užklupome jį Reikjavike ant kairiojo sparno pildantį SM–2000 degalų talpas. Išties išskirtinis interviu! Išskirtinis ir todėl, kad kaip tik tuo metu jiedu su Vladimiru Makagonovu priėmė sprendimą skristi į Grenlandiją. Radijo klausytojai galbūt net išgirdo, kaip lakūnai apsikeitė nuomonėmis. Vis dėlto jie išskrido gerokai vėliau – matyt teko atsižvelgti į sparčiai besikeičiančią meteorologinę situaciją. Ne be reikalo Grenlandija vadinama pasaulio orų virtuve. Tuo metu, kai, mūsų skaičiavimais, lakūnai turėjo būti nusileidę Grenlandijos Kangerlussuaqo aerodrome, maždaug 50 kilometrų už Poliarinio rato, malonus moters balsas telefono ragelyje kiekvieną sykį ragino patikrinti numerį. Telefonas suskambo vakare, dvidešimt po aštuonių. Ką tik nusileidę. Pūtęs stiprus priešinis vėjas. Skridę daugiau kaip penkias valandas. Greitis vos didesnis kaip 200 km/val. Dabar spręsią, ar tęsti skridimą, ar laukti rytdienos ir galbūt geresnių orų.

Aplink pasaulį skrendančių Rolando Pakso ir Vladimiro Makagonovo vakar laukė pirmieji išmėginimai. Dvi dienas virš Europos skridę gerais orais, pirmadienį lakūnai, priimdami sprendimą leistis į 1000 kilometrų atkarpą virš Atlanto, turėjo gerokai pagalvoti – virš vandenyno ir Islandijos sukosi ciklonas. Meteorologinę informaciją analizavusius pilotus ypač nejaukiai nuteikė žemi debesys, virš kalvoto salos paviršiaus vietomis slinkę vos 120 metrų aukštyje. Apie 13 valandą Lietuvos laiku lakūnai nusprendė skristi ir apsivilko gelbėjimosi kostiumus. Išskleisti parengtą plaustą arčiau durų jie buvo įtaisę iš anksto. Šį kartą beveik visą kelią pilotuoti teko pagal prietaisus, nes debesys nepaleido lėktuvo ir penkių kilometrų aukštyje. Pilotams teko prisiminti žiemą – debesyse lėktuvas sykiais skrodė krintantį sniegą. Tūpimo sąlygos, vartojant aerodromų leksiką, irgi buvo artimos kovinėms. Šiek tiek palankus lakūnams buvo tik vėjas – skrydis iš Invernesso (Škotija) iki Islandijos sostinės Reikjaviko truko 3 valandas 40 minučių.

Šeštadienį, birželio 10-ąją, 9 valandą 12 minučių iš Vilniaus S.Dariaus ir S.Girėno aeroklubo aerodromo Kyviškėse skrydžiui aplink pasaulį vienmotoriu lėktuvu SM-2000 „Phoenix“ pakilę Rolandas Paksas ir Vladimiras Makagonovas po nepilnų trijų valandų nusileido Vengrijos mieste Gyore. Pirmąjį tūkstantį kilometrų lakūnai įveikė greičiau, negu planavo – mat pūtė stiprokas palankus vėjas, o skrydžių vadovai geranoriškai stengėsi tiesinti istorinio žygio dalyvių maršrutą. Gyore lakūnus sveikino didelės aviacijos šventės dalyviai bei miesto vadovai. Čia pilotų laukė ir trečiasis komandos narys austras Eugenas Salpius, tačiau dėl jo užimtumo (E.Salpius yra žinomas advokatas, Tarptautinės komercinio arbitražo asociacijos prezidentas) kol kas neaišku, kokioje skridimo atkarpoje jis prisijungs prie įgulos. Pakilę iš Gyoro, pilotai pasuko Austrijos link, vėliau skrido virš Vokietijos, Belgijos ir, kirtę Lamanšą, nusileido Londono Biggin Hill oro uoste. Šią 1500 kilometrų atkarpą lakūnai įveikė per puspenktos valandos. Visos lėktuvo sistemos veikė patikimai.